– Ar žinot, kas man išties kelia patį didžiausią stresą? Žinia, kad vakare turėsim svečių. Kūnas staiga įsitempia, imu svarstyti, ką padėjus ant stalo. Prisimenu, kad nuo palangių nenuvalytos dulkės, akys užkliūva už vaiko išsvaidytų žaislų, iš kriauklės virsta nešvarūs indai. Staiga pajuntu, kaip kojos ima karštligiškai nešioti po visus namų kampus, o mano glėbys prisipildo įvairiausių daiktų. Adrenalino lygis kyla, pažastys šlampa, o širdyje jaučiu kunkuliuojantį nepasitenkinimą. Kurių galų man reikėjo juos kviesti?!
Jos klausantis burna prisipildė sakinių, kuriuos norėjosi tarti drauge, tik vis nesulaukdavau pauzės: ir aš, o aš, o man… irgi taip pat!
Čia pat prisiminiau savo mamą, kuri kartą ne juokais išgąsdino viešnagės atvykusius svečius iš tuometinės VDR (Vokietijos Demokratinės Respublikos). Žmonės buvo paprasti, o ir jokios ypatingos progos nebuvo. Tačiau mums, atskirtiems nuo pasaulio, sulaukti svečių iš anapus reiškė neregėtai daug. Mama surengė puotą: šalti užkandžiai, sriubos, žuvies, paskui mėsos patiekalai, galų gale – karštas desertas. Viskas buvo patiekta gražiame balto porceliano pietų servize, kurį mama tada iš kažkur gavo „iš po prekystalio“.
Lyg šiandien prisimenu ištįsusius vyriškių veidus. Vienas jų pasilenkė prie manęs ir paklausė: „Gal mes čia pataikėme į pokylį ar į vestuves, kokių svečių dar laukiame?“
Prie stalo svečiai buvo įtartinai tylūs. Tik vėliau, išėjus pasivaikščioti, atgavo žadą.
Ištekėjus mano svetingumo standartai buvo panašūs. Tik sugebėjimai ir piniginės storis skyrėsi. Buvom jauna akademinė šeima, vienas po kito pabiro vaikučiai. Tuo metu Lietuva tapo nepriklausoma, ir mus drąsiai pradėjo lankyti būriai užsieniečių. Vieną dieną pajutau, kad mano gerklėje užstrigo gumulas ir aš sušvokščiau: „Pabaiga. Daugiau svečių prašau nebekviesti. Gana. Daugiau nebegaliu!“
Dabar sėdžiu kambaryje žiūrėdama į šias jaunas moteris, išvargintas rūpesčių ir stokojančias dėmesio sau, ir mąstau: „Ar lietuviai vis dar moka būti vaišingi? Ar su džiaugsmu laukia svečių, ar meiliai priima ne tik svečią iš užsienio, bet ir savo kaimyną?“ Kai pasaulis vis labiau svetimėja, o nenoras dalytis savo asmenine erdve ar kitu geru darosi normalus, visiems suprantamas ir priimtinas elgesys, ar mes dar manome vaišingumą esant vertybe? Juk priežasčių, būti nevaišingiems yra labai daug. Pavyzdžiui, maži mūsų butai, perpildytos dienotvarkės, viskas iš anksto suplanuota, vakarais ir savaitgaliais jaučiamės išsunkti ir pavargę, o surengti vaišes kainuoja nemažus pinigus. Galima rasti dar daugiau pasiteisinimų, kodėl nesinori atverti savo durų. Tačiau, mano manymu, viskas priklauso nuo to, kaip mes suprantame vaišingumą.
Augindama tris mažus vaikus ir dar dirbdama aš, be abejo, negalėčiau patiekti vakarienės, serviruotos trimis eilėmis įrankių. O ir mano kambariai toli gražu nėra tobulai tvarkingi ir švarūs. Tačiau yra kažkas elementaraus ir šilto, ką daugelis iš mūsų nusilaksčiusių, tačiau išsiilgusių naujos draugystės ir nuoširdžių pokalbių, galėtume dovanoti savo svečiams ir sau pačioms.
Henry Nouewnas, žymus katalikų teologas ir daugelio knygų autorius, yra pasakęs: „Tik tuomet, kai žmogus pasako „ateik pas mane pasisvečiuoti“, tampa įmanoma, kad įdomus susitikimas išaugs iki santykio, keičiančio gyvenimą“.
Ar pamenat istoriją iš Biblijos, kai Abraomas pasikvietė prie stalo tris nepažįstamus svečius? Šie gi pasirodė esą ne pavargę ir nusiplūkę keleiviai, o tikri angelai, pasiuntiniai iš dangaus, atėję pranešti svarbią žinią bevaikei senutei Sarai ir jos vyrui Abraomui, kad jiedu turės sūnų.
Mintis paprasta – priimdami svečius esame apdovanojami pačiais netikėčiausiais dalykais. Paradoksalu? Juk priimdami svečius tarsi darome gera kitiems. Tačiau juk esate patyrusios – kiekvieną kartą kažką gero gaunate ir jūs pačios.
Bet labiausiai mane jaudinantis dalykas yra pasipriešinimas susvetimėjimo sąmonei. Priimdami svečią atveriame žmogui dalelę savo asmeninio gyvenimo ir dalijamės savo namais. Kviesdami žmogų pasisvečiuoti mes tarsi sakome: „Aš tavim pasitikiu, tu man brangus, noriu pažinti tave ir tau atsiverti“. Rizikinga, bet juk visa, kas tikra ar gera, turi kainą.
Viena iš neišsakytų, gal ne iki galo suvoktų žmogaus problemų yra vidinis nuobodulys. Jo vejami mes kasdien sustingstame prie žydrųjų ekranų ir taip užmušame tas kelias po darbo likusias valandas. Kam nors priekaištaujant galime piktai atšauti:
– Juk ir taip esu pavargusi.
Taip nieko nenujausdami tolstame vieni nuo kitų – nuo savo artimiausių žmonių, draugų, iš anksto neleisdami užsimegzti naujai draugystei, gilesniam ryšiui. Pasikviesti žmogų į svečius tampa tikra prabanga. Galbūt dėl to į žmogų nebežiūrime kaip į šiandien siųstą dovaną.
Žmonės yra dovanos – gaunamos ir duodamos. (Nežinomas autorius)
Neseniai perskaičiau nežinomo autoriaus eilutes: „Kiekvienas žmonių susitikimas yra apsikeitimas dovanomis“. Nagi, stabtelėk ir prisimink žmones, kuriuos sutikai šiandien. O jeigu surastum valandėlę laiko ir įsidrąsintum pasikviesti ką nors puodelio arbatos? Tikriausiai nustebtumei: norėjai pavaišinti, o buvai pavaišinta pati. Tikriausiai gautum dovanų artumą, atjautą, pažinimą, šypseną, prisilietimą ir dar daug daug visko, ko taip ilgėjaisi.
Tai rašydama drąsinu save ir jus kartu priimti ir mėgautis mums duotomis dovanomis iš aukštybių.
Aušrinė Šečkuvienė
