„Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Romiečiams 8, 15).
„Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Tad tu jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas“ (Galatams 4, 6-7).
Dauguma vyrų, kuriuos konsultavau, metams bėgant supranta, kad krikščionybė yra atleidimo dovana, mums suteikta per Jėzaus auką ant kryžiaus. Jie mato Dievą taip, kaip Balianas matė savo tėvą kelionės pradžioje. Jie nesuvokia, kad tai daug daugiau. Atleidimas mums suteikiamas, kad galėtume grįžti namo pas Tėvą. Atleidimas nėra tikslas. Tikslas yra grįžti namo pas Tėvą. Taigi save krikščioniu vadinantis vyras, lankantis bažnyčią ir turintis tam tikrą amžinybės viltį po mirties, dar negavo didžiosios dalies to, ką jam paskyrė Dievas per Jėzų. Jis toliau gyvena labai vienišas, užstrigęs savo kelionėje, besistebintis, kodėl negali tapti vyru, kuriuo ilgisi būti.
Jis dar netapo sūnumi.
Atidžiau panagrinėkime sūnaus palaidūno istoriją, vieną iš daugelio, kuriomis Jėzus padeda mums įsisąmoninti mūsų santykį su Tėvu ir ką Jis mums jaučia. Taip, sūnus palaidūnas trenkė durimis ir pabėgo su šeimos turtu į Las Vegą, kur prašvilpė jį pigioms kekšėms ir dideliems statymams. Taip, mes irgi padarėme taip pat, daugiau ar mažiau. Dažniausiai kur kas daugiau nei mažiau. Tačiau pasakojimo esmė ne tai. Jis kalba ne tiek apie palaidūną, kiek apie tėvo širdį. „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (Luko 15, 20). Štai kokį Tėvą tu turi. Būtent tą patį Jis jaučia ir tau. Tai priežastis, dėl ko atėjo Jėzus.
„Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. Taigi jūs esate įsūniai; Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Tad tu jau nebe vergas, bet įsūnis, o jeigu įsūnis, tai Dievo valia esi ir paveldėtojas“ (Galatams 4, 4–7).
George’as MacDonaldas aiškina: „Žodis, kurį vartoja Šv. Paulius, leidžia suprasti, kad Dievas įsūnija ne svetimus vaikus, bet antrą kartą įsūnija savus, kad antrą kartą jie gimtų – šį kartą iš aukščiau. Kad padarytų save dešimteriopai, taip, daugiariopai jų tėvu“ („Nepasakyti pamokslai“ / Unspoken Sermons).
Pradedant nuo šios objektyvios tiesos mumyse prasideda viena pagrindinių, visame pasaulyje svarbiausių permainų, kuri yra visos krikščionybės esmė. Kaip ji atsiskleis mūsų gyvenime, pamatysime vėliau. Dabar svarbu kai ką suvokti. Tu esi gero, stipraus ir rūpestingo Tėvo sūnus, pakankamai išmintingo Tėvo, kad vestų tave Keliu, pakankamai dosnaus, kad aprūpintų kelionėje. Jo pirmas aprūpinimo veiksmas įvyko tau dar negimus, kai Jis išgelbėjo tave per tavo vyriausiojo brolio, Jėzaus Nazariečio, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Tuomet jis pasišaukė tave – galbūt šaukia dabar – ateiti pas Jį per tikėjimą Kristumi. Kai vyras atiduoda savo gyvenimą Jėzui Kristui, kai jis kaip sūnus palaidūnas apsigręžia namolio ir susitaiko su Tėvu, įvyksta daug nuostabių dalykų. Visų svarbiausia yra tapimas tikru sūnumi.
Balianas turėjo išmokti daug pamokų, užpildyti daug spragų, atsiradusių betėvystės metais. Jis gavo sutrumpintą intensyvų Nuotykių ieškotojo, Karžygio, o neilgai trukus ir Įsimylėjėlio kursą, kad galėtų tapti Karalium. Tačiau pirmiausia jis turėjo surizikuoti ir patikėti, kad tėvas atjojo jo ieškoti.
————————-
Nes mums vis dar reikia tėvo. Mums visiems. Labiau, negu suvokiame. Mūsų širdyse yra daug vietų, kuriose jaučiamės našlaičiais, daug sričių, kuriose mus reikia įvesdinti į vyrus. Tai galioja tiek septyniasdešimtmečiui senoliui, tiek šešiolikmečiui jaunuoliui. Esame nebaigti vyrai. Iš tiesų Tėvas mus ugdė jau daugybę metų, ar bent jau mėgino ugdyti. Siūlau kitaip pažvelgti į savo kaip vyrų gyvenimą. Pamatyti jį kaip įvesdinimo į vyrišką brandą procesą, kurį atlieka tavo Tėvas. Pamatyti, kad kaip Balianas esi pakviestas savo tikrojo Tėvo į kelionę.
„Skamba, lyg kalbėtum kiniškai“, – pasakė mano draugas Semas. Žinau. Tai, ką kalbu, tikriausiai kaip diena ir naktis skiriasi nuo tavo patirties. Bet iš tiesų tai turėtų suteikti tau viltį. Nes mums reikia daugiau, nei patyrėme. Mums reikia tėviško ugdymo. Įvesdinimo. Kad ten patektume, turime giliai įsisąmoninti tris Šventojo Rašto tiesas. Pirma, esi grąžintas namo per Jėzaus atliktą darbą pas savo tikrąjį Tėvą. Tau duota įsūnystės Dvasia, o kartu su ja ir visos sūnaus teisės. Antra, esi išlaisvintas nuo žemiškosios šeimos pančių, esi laisvas sekti Dievą, laisvas tapti tokiu vyru, kokiu gimei būti, pranokti šeimos palikimą. Trečia – ir tai yra pagrindinė šios knygos mintis: kaip tikras Tėvas Dievas dabar tave, tikrą sūnų, ugdo kaip sūnų.
„Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas, nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia“ (Hebrajams 12, 5-6).
Esame nebaigti vyrai. Laiške hebrajams sakoma, kad Dievas baigia savo darbą mumyse. G. MacDonaldas paaiškina, ką sumanė mūsų Tėvas:
„Jis pasidalins su jais savo gyvenimu ir prigimtini – padarys juos stiprius, kur jam svarbi jėga, švelnius ir gailestingus kaip ir jis yra švelnus ir gailestingas; piktus kaip ir kur jis pats yra piktas. Net ir nereikšmingoje valdžios srityje jis suteiks jiems tokią pačią galią, kurią turėjo Jėzus gyvendamas žemėje, kuris gyveno tobulo vyro gyvenimą ir kurio darbai buvo tobulos žmonijos darbai… Kai pradedame galvoti su Juo, kai sūnaus ir tėvo norai sutampa, kai sūnaus darbai yra tokie patys kaip tėvo, tuomet jis yra tėvo sūnus, tuomet esame Dievo sūnūs.
Niekas, išskyrus vaiką, negali tapti sūnumi; čia kalbame apie dvasinę brandą; tik tapęs vyru, vaikas iš tiesų ir besąlygiškai yra sūnus“ („Nepasakyti pamokslai“ / Unspoken Sermons).
—————————
Mūsų Tėvas grįžo mūsų ir mūsų iniciacija jau vyksta. Dabar ji gali būti dar aiškesnė ir intymesnė. Prieš mus – atviras horizontas. Be abejo, tai rizikingas užmojis – priimti gyvenimą kaip iniciaciją ir eiti pas Dievą kaip pas Tėvą. Tačiau nėra daug kitų tokių tiesų, kurios suteiktų vyrui tokią viltį.
Gerai, Tėve. Nežinau, kiek visu tuo tikiu, tačiau žinau viena – man reikia tėvo. Manyje dar tiek daug nesubrendusių sričių. Be to, nebenoriu gyventi kaip betėvis. Todėl prašau, ateik ir padėk man pasikeisti. Per Jėzų Kristų grąžinai mane namo, kad būčiau Tavo sūnus. Priimu tai ir pavedu Tau savo gyvenimą, kad tapčiau tikras Tavo sūnus. Būk mano tėvas. Būk mano tėvas.
