Šiandien pasivaikščiodama girdėjau čiulbant paukščius. Nors, rodos, nesimato jokių ryškių ženklų, žinau – ateina pavasaris. Tikrai bus. Naujas. Visas šviežutėlis.

Panašiai būna ir mūsų sieloms. Kai išsigydome žaizdas, prisipažįstame esantys paklydę, prisidirbę, prišnekėję ar gyveną netikusiai, žinome – bus nauja pradžia. Iš pradžių išgyvename žiemos laikotarpį, šalčio ir nenaudingumo metą. Ten nemalonu. Nes nekvepia gyvybe, daugiau – tyla ir baltu sterilumu.

Tačiau žiema visuomet padaro savo darbą. Jei medis žiemą nepailsėtų, vaisiai negalėtų būti vėl užmegzti.

Ne veltui evangelijose Jėzus dažnai liepia stebėti gamtos reiškinius, kad suprastume, kas vyksta aplinkui. Izraelyje jie žiūrėjo į sprogstančius figmedžius, mums Dievas pasodino beržų. Ar beržas žino, kada jam sprogti? Žinau, kažkas įrašyta jo šerdyje. Viskas būtinai įvyks.

O mums sunku patikėti, kad galime gyventi kitaip, kad vėl mokėsime juoktis ir šiltu žodžiu sušildyti praeinantį kaimyną, kad kiekvieną rytą nebepasitiks niūrios širdies mintys, o nusvirusios rankos vėl griebs sodinti gėles ir kepti pyragus.

Kas gi trukdo mums pasitikti naują savo gyvenimo pavasarį? Kas, jei esi įsikibusi ir niekaip nepaleidi savo gyvenimo žaizdų? Todėl ir negali niekaip pagyti ir galvoti apie naują ateitį. Kas, jei bijai iš naujo patirti pažeminimą? Tuomet niekaip ir nedrįsti rizikuoti. Tuomet ir negali atrasti savo pašaukimo. Bet tik paklausyk:

Pradžioje buvo Žodis. Tas žodis buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę (Jono evangelija)

Ar girdi, nauja tavo gyvybė yra pas Jį. Jis taria – ir sprogsta beržai su klevais, kalasi krokai bei tulpės. Jis liepia tau keltis:

Kelkis, mano mylimoji, Juk žiema jau pasibaigė… (Giesmių giesmė)

Nagi, kelkis. Renkis gyvu drabužiu. Aukos ir nesėkmės rūbus palik. Juk žiema jau praėjo. Tegul įkvepia tave naujai pradžiai naujo pavasarinio „Tapati“ straipsniai.

Aušrinė

 

Pin It on Pinterest