• Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Kiekvienas pašaukimas yra išbandomas rutina. Ir mūsų redakcijai teko toks iššūkis. Tad lapkričio pradžioje susirinkome atšvęsti Dievo ir žmonių ištikimybės. Juk matėme ne vieną stebuklą ir aukojomės bei tikėjome drauge. Mūsų gimtadienio proga norėjome supažindinti jus su žmonėmis, kurie triūsia prie šio leidinio.

Šįkart norėjau jums pristatyti visą mūsų šeimą. Gal dėl to, kad vyras juokauja sakydamas, kad žurnalas yra ketvirtas mūsų kūdikis. Ir dirbame prie jo išsijuosę. Štai vyras ne vieną fotosesiją atlaikė, jaunėlei Teklei ir Mikui tenka fotomodelio vaidmenys. Vyriausioji Elzė talkina mums platindama žurnalus ar dirbdama kitus atsakingus darbus. Taigi drąsiai galime pasakyti, kad žurnalas „Tapati“ yra mūsų šeimos narys.

Redaktorė Aušrinė Šečkuvienė

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Vienoje kūrybinėje stovykloje žaidėme tokį žaidimą: „Jeigu tas žmogus būtų gyvūnas, kas jis būtų?“ arba „Jeigu tas žmogus būtų baldas, koks jis?“ Atsimenu, tada kažkas nepaprastai taikliai apibūdino „Tapačios“ redaktorę Aušrinę: „Jeigu tai vandens telkinys, tai ji – šaltinis.“ Tikrai, ši moteris – skaidrus, nepaliaujamas, drąsus, džiaugsmingas vilties šaltinis ir žurnalui, ir skaitytojoms, ir kiekvienam su ja bendraujančiam.

2004 m. perskaičiusi pirmąjį „Tapačios“ numerį pasisiūliau bendradarbiauti. Nuo tada susitikimas su Aušrine ir kitomis nuostabiomis žurnalo moterimis tapo man didžiule dovana. „Reikia, kad būtų gražu“ – tai pagrindinis dalykas, kurio išmokau iš Aušrinės. Rodos, ji to siekia bet kokioje situacijoje ir namie, ir darbe. Pavyzdžiui, tikrai nelengva kaskart suorganizuoti kūrybinę stovyklą. Kaip sukviesti moteris padirbėti savaitgalį, kai visos ir taip po savaitės darbų pavargusios? „Reikia, kad būtų gražu“ – tokia redaktorės taktika pasitvirtina. Mūsų stovyklos – ar darbas vyktų kaimo turizmo sodyboje, ar namie, ar net parke šaltoką rudenį, susisupus į pledus ir geriant arbatą, – visada virsta maloniomis šventėmis, nes būna švelnu ir GRAŽU. O ar pastebėjote, kad žurnalo grožio puslapiai, dekoracijos, gėlių kompozicijos ar net maistas dažnai fotografuoti toje pačioje aplinkoje – Aušrinės namuose?

Visoms skaitytojoms linkiu ieškoti grožio kiekvienoje situacijoje. O žurnalui ir jo redaktorei – ir toliau atkakliai tekėti sava vaga, švelnia ir tuo pačiu galinga jėga apeiti bet kokias kelyje pasitaikančias kliūtis ir pakeliui sutikti daugiau nuostabių žmonių, šaltinių – kad vilties srovė augtų ir stiprėtų!

Fotografė, rašytoja Irma Sujetovaitė

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Seniai svarsčiau, kodėl Lietuvoje nėra moterims tokio žurnalo, kuris kalbėtų ne apie tai, kokios jos turi būti (lieknos, rafinuotos karjeristės, seksualios ir t. t.), o apie tai, kokios jos yra – nuolankios, ištikimos, atleidžiančios, save dovanojančios. Tad labai nudžiugau dvasioje, kai knygyne atsitiktinai pamačiau pirmąjį kalėdinį žurnalą „Tapati“. Supratau, kad tai mano žurnalas. Ir ne vien dėl to, kad su šiuo žurnalu ateina poilsio ir ramybės valandėlė. Žurnalo skaitytojams dovanojau savo gyvenimo istoriją, kuri atvėrė man naują kelią į nuoširdžių santykių kūrimą be melo ir išsisukinėjimų. „Tapati“ mane padrąsino tokiam žingsniui. Ir ačiū jai už tai.

Rašytoja Indrė Globienė

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Vaikystėje svajojau būti rašytoja, bet vėliau pasirinkau žurnalistiką. Jei nebūčiau susidomėjusi viešųjų ryšių sritimi, ir šiandien dirbčiau žurnaliste, bet nežinau, ar būčiau laiminga, nes Lietuvos žiniasklaida dažniau mėgaujasi blogomis žiniomis negu geromis. Prieš penkerius metus tapusi žurnalo „Tapati“ žurnaliste – savanore gavau du viename – galiu patenkinti kūrybinį poreikį rašyti ir būti laiminga, rašydama apie gerus ir gražius dalykus. Labai gera žinoti, kad šis žurnalas teikia ramybę vietoj panikos, atskleidžia davimo džiaugsmą, kurio nesuteikia vartojimas. Jis mano gyvenimą praturtino nuostabiais žmonėmis.

Rašytoja Danguolė Bičkauskienė

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Kartą ėjau pasivaikščioti su vaikais. Buvau labai pavargusi ir nelaiminga. Fizinis nuovargis, emocinis išsekimas ir pilka namų rutina slėgė prie žemės. Ne vaikščiojau, bet vilkausi. Einant pro spaudos kioską akys užkliuvo už sakinio: „Tik save pamiršdamas žmogus atranda save.“ Apsiverkiau… Viduryje gatvės… Ir nusipirkau žurnalą „Tapati“. Šis žurnalas man yra didelė dovana, paguoda, jis sustiprina auginant mažylius, padeda tobulėti kaip mamai ir atrasti save kaip žavų Tėvo kūrinį. Dėkoju žurnalo kūrybinei grupei už atvirą širdį, padalintą maną mūsų sieloms. Man nepaprastai gražios žurnalo nuotraukos. Guldau jo numerius į baltą lagaminą kaip albumus ir svajoju kada nors juos perduoti, padovanoti savo dukrelei. Ačiū JUMS.

Rašytoja Rosana Subačienė

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Jau keletą metų talkininkauju žurnalui „Tapati“. Pradėjau dar būdama ketvirto kurso lietuvių filologijos bakalauro studijų studentė. Dabar jau esu baigusi žurnalistikos magistrantūrą ir keleriems metams kartu su vyru išvykusi semtis tikėjimo žinių į Tarptautinį teologijos institutą Austrijoje. Mane žavi šio žurnalo idėja padėti moterims atgauti savo tapatybę, gydyti jas, būti alternatyva populiariajai, sensacijų ir apkalbų besivaikančiai kultūrai, ir tai daryti ne bet kaip, o patraukliai ir profesionaliai. Krikščionys gali leisti gražius, patrauklius, profesionalius leidinius, ir šis žurnalas tai įrodo. Pirmą kartą savo gyvenime talkininkaudama šiam žurnalui patyriau, kad skirtingų konfesijų krikščionys gali kartu darniai dirbti ir siekti bendro tikslo, o ne skaldytis ir ginčytis. Jie, o jeigu tiksliau, jos, gali susivienyti tarnystei ir tai daryti iš visos širdies.

Rašytoja Gintarė Minkevičienė

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Gimiau 1970 m., tad esu žmogus išgyvenęs perėjimą nuo prievartos sistemos į laisvę. Tuomet įvyko ir mano biografinis lūžis: iš ateisto tapau krikščioniu. Šiaip esu gyvenimo stebėtojas ir mylėtojas, bičiulis, brolis ir žmonos vyras, apžvalgininkas ir tinklaraštininkas, bet visų pirma trokštu būti tikru žmogumi ir ištikimu krikščionu. Na, o šauniosios „Tapačios“ moterys mane susirado pačios ir suteikė galimybę prabilti šio jaukaus leidinio skaitytojams.

Rašytojas Tomas Viluckas

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Pirmą kartą apie žurnalą TAPATI išgirdau iš draugių. Nors žinojau, kad jame kalbama apie dvasines vertybes, pamaniau, kad „tai dar vienas moteriškas skaitalėlis“. Moteriškumą suvokdavau neteisingai, siejau jį su „moteriškom gudrybėm“, lakuotais nagučiais, dirbtiniu įvaizdžiu – nieko paprasto ir nuoširdaus, todėl moteriškos įmantrybės manęs netraukė. Pradėjusi dirbti žurnalui TAPATI pirmiausia perskaičiau „Žavingąją“, vėliau pažinau patį žurnalą ir, žinoma, moteris, kuriančias, rašančias ir liejančias savo širdį jame. Džiaugiuosi, kad per tai man atsivėrė visai kitoks moters pasaulis – nuoširdus, kupinas išminties, nuolatos atsinaujinantis ir taip kerintis. Visada viliuosi ir tikiu, kad naujas numeris sužadins pačius tyriausius ir nuoširdžiausius kiekvienos moters jausmus, kažką apreikš ar padės keisti.
Eglė Kuznecova

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Mano istorija su „Tapačia“ prasidėjo labai paprastai, tarsi tai ir turėjo kada nors nutikti. Dirbdama psichiatre kasdien susidurdavau ir susiduriu su įvairiomis žmonių gyvenimų istorijomis, jų skausmais ir baimėmis, netektimis ir atradimais, nusivylimu ir begaliniu vilties ieškojimu. Visa tai ir mane vertė mąstyti, ieškoti atsakymų, o atradus taip norėjosi dalintis su kitais, tais už kabineto durų. Norėjau, tik nežinojau kaip… Todėl šiandien džiaugiuosi galėdama tai daryti – dalytis savęs ir kitų pažinimu. Iki susitikimų ten pat – „Tapačioje“!

Psichologė Asta Strigockaitė

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Perskaičiusi 1-ąjį „Tapačios“ numerį laukiau kito… Džiaugiuosi šiuo metu galėdama prisidėti prie šio žurnalo kūrimo. Kiekvieną kartą vis atrandu kažką naudingą ir netikėtą sau!

Dizainerė Rima Ramoniene

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Pirmasis numeris man dvelkia prabanga. Ne vien todėl, kad jį man įteikė sodininkas (tuo metu gyvenau ne namie). Jis buvo tikras triumfas prieš visokius „neįmanoma“, „niekada to nesame darę“, „per mažai potencialo“ ir panašiai. Sklaidydama puslapius neatsistebėjau, kiek jame yra manęs, mano draugės,
kaimynės, mamos, sesers – labai pažįstamos moters. Žurnalas iškart pasidarė savas ir labai brangus. Kai išeina naujas numeris, paprastai jau galiu žiūrėti tik į iliustracijas, nes tekstai būna ne kartą skaityti. Bet neseniai paėmus į rankas seną leidinį akis užkliuvo už vieno kito straipsnio ir nustebau, kad jie man gyvi ir tebekalba, o ir pačių žurnalų nekiltų ranka išmesti.

Redaktorė-korektorė Gitana Irnienė

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Pirmąjį žurnalo „Tapati“ numerį gavau dovanų – paštu atsiuntė viena bičiulė. Tuo metu jau kurį laiką mokiausi ir savanoriavau Austrijoje. Tas numeris nudžiugino ir kaip dovana, ir kaip kažkas, kas ėmėsi ganyti mano dvasią. Širdžiai malonus, akiai mielas šis žurnalas kaip kokia patikima draugė moteriškai dalijosi savo sielos lobiais. Grįžusi į Lietuvą norėjau kaip nors prisidėti prie šio nuostabaus žurnalo gyvavimo – žurnalo paraštėje buvęs kvietimas atsiliepti rašančiuosius sudomino. Taigi pabandžiau šį bei tą parašyti, ir tik po kurio laiko suvokiau, jog rašymas šiam žurnalui kaskart man padeda atrasti… daugiau tikrosios savęs. Nesvarbu, kad kartais pasirašau slapyvardžiu: jau vien pats rašymo procesas – tarsi galimybė iš šalies geriau įsižiūrėti į save, savo skaudulius ir džiaugsmus – gydo. Rašymas virto nuostabia galimybe atrasti savo šviesiąją tapatybės dalį. Džiaugiuosi, kai pavyksta tuo pasidalinti su kitomis. Taip pat lieku ištikima „Tapačios“ skaitytoja, besimokanti iš šio žurnalo herojų gyvenimiškos išminties, kantrybės, optimizmo. Labai smagu kiekvienąkart žurnale rasti vis kitokio žmogaus gyvenimo istoriją. Gyvuokite ir toliau, „Tapačios“ puoselėtojai ir skaitytojai!

Rašytoja Rūtė Kiburytė

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Išgirdusi žurnalo redaktorės idėją kurti naują, kitokį žurnalą krikščionėms moterims, labai susidomėjau. Patiko, kad šis žurnalas ne tik apie dvasios dalykus, bet labai visapusiškas – teikiantis žinių apie grožį, sveikatą ir panašiai. Pasisiūliau rašyti ką nors naudingo ir aktualaus į sveikatos skyrelį, nes ir mano profesija šiek tiek susijusi su medicina. Laukiu kiekvieno naujo žurnalo numerio kaip atgaivos sielai.

Rašytoja Daiva Širkaitė

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Pirmą kartą apie ruošiamą naują krikščionišką žurnalą „Tapati“ išgirdau iš vyr. redaktorės Aušrinės, nes lankomės toje pačioje bendruomenėje. Kadangi žinojau, jog buvo daug kliūčių pradėti leisti žurnalą, labai nudžiugino jo pirmas pasirodęs numeris, kuris žavėjo tiek savo estetiškumu, tiek paprastumu, tiek gilumu. Buvo smagu jį vartant atpažinti daugelio pažįstamų žmonių veidus, peržvelgti mintis, straipsnius. Viename pirmųjų žurnalo numerių pasirodė ir mano trumpas pasidalinimas džiaugsmo tematika, vėliau gimė ir vienas kitas straipsnis, atsakymas į skaitytojų klausimus… Šiaip rašau retai, bet visada malonu prisidėti prie „Tapati“ idėjų, tekstų, vertybių skleidimo, tad ir neatsisakydavau pasidalinti savo patirtimi. Taip nejučiomis be formalių susitarimų ir tapau vienas „Tapati“ bendradarbių…

Psichologas – psichoterapeutas Dr. Giedrius Markevičius

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Su „Tapati“ augau ir tebeaugu įvairiais aspektais: kaip Dievą mylinti moteris, Jo dukra, kaip lietuvių kalbos redaktorė, žurnalistė ir kaip asmenybė. Viena kinų patarlė sako, kad rankose, dovanojusiose rožes, visada lieka šiek tiek jų aromato – žurnalas man nuolat dovanoja pačias kvapniausias gėles, kad gerumo gijos driektųsi mano kely visur ir visada. Tokiu – domino – būdu „Tapati“ skatina ir mano rankas dovanoti rožes kitiems. Bent jau stengtis visada tai daryti.

Redaktotė-korektorė Rima Petrauskaitė

Pin It on Pinterest