Kurdami atspindime Kūrėją
Tada vaikai buvo visiškai maži. Vyriausiai dukrytei – vos penkeri, sūnus sparčiai mokėsi vaikščioti ir siaubė mūsų namus, o mažiausioji dar tik skaičiavo mėnesius. Dengti stalą vakarienei prie žvakių šviesos ir papuošti jį gėlių puokšte atrodė visiška beprotybė, Sizifo darbas. Juk tuoj vėl liesis pienas, maistas skris po stalu, o žvakės bus užpūstos. Jaučiausi kvaile, bandydama puošti mūsų buitį, kai trys mažamečiai, rodos, nieko nei matė, nei įvertino. Ar tik man vienai to reikia, ar niekaip negaliu atsisakyti servetėlių, gėlių, žvakių?
Ir tik vėliau, mano žmogeliams paūgėjus ir pradėjus keliauti po pasaulį pastebėjau, kaip nuostabiai neįtikėtinai mano, atrodė, beprasmės pastangos parinkti gražiai derančią patalynę, papuošti stalą ar žaismingai išdėlioti maistą lėkštėje paliko antspaudus mano vaikų gyvenimo supratime. Jie patys kūrė, dėliojo ir rinkosi spalvas. Puikiai skyrė natūralius, Kūrėjo perduotus spalvų derinius nuo sintetinių, o svarbiausia – nebenorėjo gyventi bet kaip. Grožis tapo jų gyvenimo dalimi.
Tad kurkite, mielosios, kurkite mažus ir didelius grožius siūdamos užuolaidas, serviruodamos stalą, liesdamos kūdikį ar rašydamos disertacijas. Tai visuomet sušildo šalia esantį, kviečia ilsėtis ir gyventi.
Tavo Aušrinė
Svarbu: palaukite keletą sekundžių, kol įsikels failas, tuomet spustelėkite ant paveikslėlio ir atversite didesnį langą. Apatiniame meniu pasirinkite norimą puslapį, tuomet dar kartą spustelėkite ekrane ir atversite žurnalą tikruoju dydžiu, kurį patogu skaityti.
