Nubrėžkime sau ribas

Neseniai užėjau į drabužių parduotuvę apsidairyti. Jaučiausi maloniai nusiteikusi, mat niekur neskubėjau. Netrukus mano akys užkliuvo, o gal ausis norom nenorom suerzino pokalbis. Prie prekystalio tyliai grūmėsi dvi moterys. Vienai jų galėjo būti maždaug per keturiasdešimt, tik išvargęs veidas ir prastoki drabužiai ją darė žymiai vyresnę. Kitą spėjau esant gal dvylikos trylikos. Jaunoji stovėjo tvirtai įsirėmusi į grindis ir visa savo povyza sakė: „Viršus bus mano“. Motinos akys nedrąsiai bėgiojo nuo kainos, grėsmingai rėkiančios šimtu litų viršijančią sumą, prie dukters. Ši be jokių skrupulų keliskart pakartojo: „Kaip sau nori, jei šitos rankinės nepirksi, į mokyklą aš neisiu. Ir man nusispjauti, kiek ji kainuoja“.

Nepatikėsite, bet aš negalėjau pasitraukti iš šio karo lauko. Stovėjau kaip klijais prilipdyta. Tik ramų širdies ritmą pakeitė „bum-bum, bum-bum-bum“. Pačios veidas išraudo, o kai pamačiau motiną iš savo (neperdėsiu) gal kokį dešimtmetį dėvėtos ir stipriai apsilupusios rankinės išsitraukiant dar „vyresnę“ (tokias nešiodavome sovietmečiu) piniginę, o iš jos susuktą pinigėlį, buvau pasiruošusi apsimesti „taikos ir teisingumo“ partijos atstove. Mat taip norėjosi atimti iš jauniklės rankinuką ir pasakyti: „Mergaite, tavo laikas dar bus, dabar – mamos“.

Taip ir likau stovėti sugniaužus kumščius. Oi, kaip norėjosi man protinga teta pabūti ir „svietą“ palyginti. Mama išėjo žemai nuleidusi galvą (matyt, nedaug tam mėnesiui liko, kažin, ar mėsai užteks). Paauglė išdidžiai nešėsi savo rankinę.

Ribos. Kur jos? Kiek ir kada atiduoti? Kada pasakyti „stop“? Mamos, auginančios mažamečius, gūžčioja pečiais nežinodamos, kaip šiais laikais savo mažylius drausminti, mat tuoj taps įstatymo laužytojomis. O „Coffee Inn“ kavinaitės, kur kava kainuoja nei daug, nei mažai, kokius šešis litus, perpildytos -iolikmečių, nekaltai siurbčiojančių gėralą, kurio jų tėvai neįperka. Tėvams juk per brangu.

Kur pasidėjo ribos? Praėjusius du dešimtmečius buvome gerokai susirūpinę, kad savo vaikų nematome kaip asmenybių. Tačiau, kaip įprasta istorijos vingiuose, peršokome į priešingą švytuoklės galą. Pamiršome išugdyti ribas ir pagarbą suaugusiesiems.

Ribos ir jų nebuvimas. Mus, „geras mergaites“ (o būdamos tikinčios tokios juk ir norime būti), jų nepaisymas sužaloja labiausiai. Kada tarti „ne“ savo darbdaviui, nuolat reikalaujančiam dirbti viršvalandžius (o jei iš darbo išmes)? Kada pasakyti „ne“ bažnyčioje „šventiems“ darbams? Kada pasakyti „ne“ kaimynei, kuri kur buvus, kur nebuvus atbėga kavos ir nori išsipasakoti apie savo veltėdį vyrą ir patrakusius vaikus?Šio rudens numerio tema nėra lengva, bet teprablaivina ji mus ir sugrąžina gyvenimą.

Juk pats Dievas „paskyrė jūrai ribas, kad jos vandenys niekad neperžengtų jo įsakymo“ (Pat 8; 29)

Tad rudeniui atėjus apžiūrėkime savo gyvenimo ribas ir atstatykime tai, kas vis trypiama.

Tavo Aušrinė

Svarbu: palaukite keletą sekundžių, kol įsikels failas, tuomet spustelėkite ant paveikslėlio ir atversite didesnį langą. Apatiniame meniu pasirinkite norimą puslapį, tuomet dar kartą spustelėkite ekrane ir atversite žurnalą tikruoju dydžiu, kurį patogu skaityti.

Jei patiko:

spustelėkite mygtuką “Dalintis”
spustelėkite mygtuką “Patinka”
prašykite atsiliepimą.

Ačiū Jums!

Pin It on Pinterest