Mokėkime atsisveikinti

Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti. Mt 5, 4

Ir vėl Viešpats mus šokiruoja. Nuo kada liūdėjimą  galima  pavadinti  palaiminga būsena? Nuo kada liūdesys gali būti geriau už džiaugsmą?

Kažkokiu  religiniu  mazochizmu  čia kvepia.  Taip  ir  toliau  galvotumei,  jei  ne antroji  sakinio  dalis:  „…nes  jie  bus  paguosti.“ Ir  tik  tuomet  pradedi  suprasti,  kad tarp liūdesio ir džiaugsmo yra vos kelios akimirkos.

Kaip galime neliūdėti žvelgdami į netobulą pasaulį ir savo praradimus bei išdavystes? Kaip galime nesidžiaugti Dievo ištikimybe ir jo atjauta, mus aplankančia kiekvienąsyk nuliūdus.

Tai  lyg  proga  Jam  prisiartinti  ir  pašnibždėti  tiesiai  mums  į  ausį  pačius tinkamiausius  žodžius.  Taip  išgirstame naujus  (o  gal  senus)  Jo  pažadus  mums, būtent  mums.  Tai  nauja  proga  vėl  patikėti Jį esant. Taip baigiasi sena ir prasideda  nauja.  Taip  gyvenimas  vėl  tampa prasmingas ir mylintis.

Šiame  žurnalo  numeryje  jūs  rasite labai  nepopuliarių  žodžių,  tokius  kaip atsisveikinimas ir gedėjimas.  Ir  ne  be priežasties. Tol, kol nepalieki seno, verk neverkusi, negali pasitikti nauja.

Mes taip ilgimės apstaus ir visaverčio gyvenimo,  bet  kažkaip  įsitvėrusios  laikomės  seno.  Verkiame  sudužus  senam puodeliui,  raudame,  kai  tenka  išeiti  iš seno  darbo,  niekaip  negalime  atsisveikinti su suaugusiais vaikais. Prieš atsisveikinant mus dažnai apima tirštas ir giliai spranginantis graudulys.

Ir  esame  palaimintos,  jei  pasitikime mus  iš  seno  į  nauja  vis  vedančiu  savo Viešpačiu. Nes  tie,  kurie  šią  minutę  liūdi,  turėdami kažkam pasakyti sudie, būtinai po minutės kitos bus paguosti nauju: „Sveikas, atvykęs!“

Atsisveikindamos  su  ką  tik  prabėgusia vasara, pasitikime naują Dievo mums asmeniškai duotą 2011-ųjų rudenį.
Kito tokio nebus.

Aušrinė

Pin It on Pinterest