Mokėkime atsisveikinti
Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti. Mt 5, 4
Ir vėl Viešpats mus šokiruoja. Nuo kada liūdėjimą galima pavadinti palaiminga būsena? Nuo kada liūdesys gali būti geriau už džiaugsmą?
Kažkokiu religiniu mazochizmu čia kvepia. Taip ir toliau galvotumei, jei ne antroji sakinio dalis: „…nes jie bus paguosti.“ Ir tik tuomet pradedi suprasti, kad tarp liūdesio ir džiaugsmo yra vos kelios akimirkos.
Kaip galime neliūdėti žvelgdami į netobulą pasaulį ir savo praradimus bei išdavystes? Kaip galime nesidžiaugti Dievo ištikimybe ir jo atjauta, mus aplankančia kiekvienąsyk nuliūdus.
Tai lyg proga Jam prisiartinti ir pašnibždėti tiesiai mums į ausį pačius tinkamiausius žodžius. Taip išgirstame naujus (o gal senus) Jo pažadus mums, būtent mums. Tai nauja proga vėl patikėti Jį esant. Taip baigiasi sena ir prasideda nauja. Taip gyvenimas vėl tampa prasmingas ir mylintis.
Šiame žurnalo numeryje jūs rasite labai nepopuliarių žodžių, tokius kaip atsisveikinimas ir gedėjimas. Ir ne be priežasties. Tol, kol nepalieki seno, verk neverkusi, negali pasitikti nauja.
Mes taip ilgimės apstaus ir visaverčio gyvenimo, bet kažkaip įsitvėrusios laikomės seno. Verkiame sudužus senam puodeliui, raudame, kai tenka išeiti iš seno darbo, niekaip negalime atsisveikinti su suaugusiais vaikais. Prieš atsisveikinant mus dažnai apima tirštas ir giliai spranginantis graudulys.
Ir esame palaimintos, jei pasitikime mus iš seno į nauja vis vedančiu savo Viešpačiu. Nes tie, kurie šią minutę liūdi, turėdami kažkam pasakyti sudie, būtinai po minutės kitos bus paguosti nauju: „Sveikas, atvykęs!“
Atsisveikindamos su ką tik prabėgusia vasara, pasitikime naują Dievo mums asmeniškai duotą 2011-ųjų rudenį.
Kito tokio nebus.
Aušrinė
