Tai neparduodama

Vakar ramiai pietavau su bičiuliais, kai išgirdau klausimą: „Ei, chebra, kas žinot, kokios šiais laikais „stavkės“ einant į vestuves?“ Kaip tikra pirmokė naiviai visų klausinėjau: „O tai ką, visuomenėje jau nusistovėjusi sutartinė suma, kiek reikia duoti pinigų, jei esi pakviestas į svečius?“

– „Taip, taip, – antrino kita bičiulė, – ir į kviestinius gimtadienius nešiesi „sutartinę sumelę“, o jei neturi pinigų, tai geriau ir neiti.“

Šis mūsų pašnekesys kaip vasaros uodas ilgai nedavė man ramybės. Vis galvojau, kas mus, Lietuvos žmones, taip stipriai „vakaruosna“ atvedė. Sakysite, kapitalizmas, rinka, viskas kainuoja, viską galime pirkti ir parduoti. Širdyje niekaip nenurimau. „Nejaugi?“ O ir šių dienų vaikai jau namų ruošos darbų nenori už dyką dirbti. „Duokit „petaką“, tai indus išplausiu“, – sako dešimtmetis savo mamai. Suprask, neduosi – pati plausi.

Stop, stop. Kažkas čia ne visai vietoje. Mintyse ieškau atsvaros. Negali būti, kad mūsų gyvenimas pavirto ištisu turgumi. Negali būti, kad draugai tau reikalingi, kad tik „apsimokėtų“.

Visa širdimi rėkiu: „Netikiu!“

Juk visa, kas gražiausia, neparduodama. Dar labai anksti, visai jauna, vos pagimdžiusi vaikus, suvokiau, kad pirmųjų kūdikystės metų aš niekam negaliu perleisti. Jie man per brangūs. Kad ir kaip apsimokėtų, kad ir kaip būsiu pavargusi, vis vien savanaudiškai juos susirinksiu sau, į savo prisiminimų krepšelį. Juk daugiau už jokius pinigus tų akimirkų neprisipirksiu, o juk ir vaikų nebus begalybė…

Prisimenu, skaičiau vieną B. Ferrero apsakymėlį, kuriame jaunuolis, išaušus be galo gražiam rytui, išsprogus pumpurams, pakviestas dirbti atsako: „Ne, šito ryto neparduodu.“ Pamenu, tada ir aš širdyje nusišypsojau tardama: „Yra akimirkų, kurių niekam negali parduoti.“

Šis „Tapačios“ numeris kupinas istorijų ir apmąstymų, kaip esame mulkinami ar keistai patikėję, kad viską gyvenime lemia pinigai. Ne, gražiausi dalykai pasaulyje neparduodami, jie – dovanojami.

Tad, šilčiausių tau vasaros dienų ir gaivaus suvokimo skaitant šį numerį. Jo tema – tai neparduodama.

Tavo Aušrinė

P. S. Drįstu prisipažinti, kad jei panorėtumei nusipirkti žurnalą „Tapati“ už jo tikrąją kainą, neįpirktumei. Moterys čia sudeda savo širdis, jos tai dovanoja.

Svarbu: palaukite keletą sekundžių, kol įsikels failas, tuomet spustelėkite ant paveikslėlio ir atversite didesnį langą. Apatiniame meniu pasirinkite norimą puslapį, tuomet dar kartą spustelėkite ekrane ir atversite žurnalą tikruoju dydžiu, kurį patogu skaityti.

Jei patiko:

spustelėkite mygtuką “Dalintis”
spustelėkite mygtuką “Patinka”
prašykite atsiliepimą.

Ačiū Jums!

Pin It on Pinterest