AUKIME VIDUMI

„… mama, kas aš būsiu, kai aš užaugsiu,“ – vis dar gyvai skamba tavo ištartas klausimas. Galbūt dabar jį klausia tavo mažylis.

Kažkodėl labai drąsiai ir nesigėdydami skelbdavome savo ateities planus: užaugęs būsiu kosmonautas, ledų pardavėja ar mama. Jau vargiai besuskaičiuojame, kiek kartų keitėsi mūsų augimo kryptys ir mostai.

Tuomet buvo aišku – reikia užaugti, kad galėtumei eiti į mokyklą, tada, kad ją baigtumei. Vėliau reikėjo peraugti į studentą. Slapta laukei nesulaukei, kada gi užaugsi iki tave pačią pavadins žmona, mama.

Šiandien iš šono stebi save autopilotu važiuojančią automobiliu į tą pačią darbovietę, o gal viešojo transporto troleibusas Nr. 17 jau ne vieną pavasarį tuo pačiu maršrutu ištikimai veža tave į darbą, į parduotuvę, paskui namo, ir taip diena iš dienos.

O kas toliau? Ar dar bus kas naujo? Ar dar liko kur augti? Ar jau atvykai, kur reikėjo, ir toliau nėra kur? Regis, liūdna, slogu. Neliko vaikiško ir jaunatviško laukimo.

Iki kiek ir iki kada duota žmogui augti? Kada savęs klausei šio klausimo? Jau seniai tavo batų dydis nesikeičia, o va į seną paltuką su pasididžiavimu skelbi vis dar telpanti. Čia jau tikrai nenori užaugti, tiksliau, priaugti.

Mintys veda tolyn, drįsti svajoti kažko, kas vargiai apčiuopiama, pinigais nenuperkama. Prisimeni, o gal jau seniai aptikai esminį savo gyvasties organą – sielą. Juk ji tai tikrai auga. Jai dar ištisą kelią reikia nueiti, dar nebaigti jos „aukštieji“. Ką ten, „vidurinis“ dar nepramintas! Tik mokyklų pavadinimai sieloms ugdyti labai neaiškiai afišuojami ir niekas iš anksto neskelbia abitūros egzaminų.

Ir vis dėlto pažvelgusi atgal neginčijamai žinai: nebesi tokia greita teisti ir viską matuot teisuolės žvilgsniu, meilę supratai brangiau kainuojančią – čia ne pirmi aistringi bučiniai… Vaikų nedėkingumas ir gyvenimo kovos kažką nepaprastai tvirto užaugino tavo sielos stubure.

Kažkur ruošiesi: „Quo Vadis?“ Nenumanau, kaip tu, bet aš jaučiuosi ramesnė žinodama, kad vis dar augu, nes turiu dar daug „iškalti“, kol galėsiu sugrįžti namo, į savo amžinybės namus. Kiek ir kada, neturiu nė menkiausio supratimo. Bet kaip smagu šioje vietoje sau nevadovauti. Kaip ramu žinoti, kad už mane atsakingas didesnis, protingesnis ir šimtąkart labiau mylintis nei aš.

Kaip gerai, kad mane augina kažkur į gylį, į plotį… Ir ateityje tikrai dar bus kažkas nepaprasto. Nurimstu, nudžiungu už save ir už tave.

Tavo Aušrinė

Svarbu: palaukite keletą sekundžių, kol įsikels failas, tuomet spustelėkite ant paveikslėlio ir atversite didesnį langą. Apatiniame meniu pasirinkite norimą puslapį, tuomet dar kartą spustelėkite ekrane ir atversite žurnalą tikruoju dydžiu, kurį patogu skaityti.

Pin It on Pinterest