Jums pažadėtas GYVENIMAS

„Dieve, pastatyk sargybą prie mano lūpų, užkabink spyną ant mano burnos“ – tokia malda ėmiau dažnai šauktis savo Geradario. Tikriausiai gyvenimo vidury kaip niekada anksčiau ėmiau aiškiai regėti, kaip greitai ir nevykusiai išskrenda žodis iš burnos, kaip skaudžiai jis prapjauna viduje paslėptą kito sielą, ir kaip apgaulingai ilgai žaizda gyja, o dar blogiau – nelauktai krauju ir pūliais pratrūksta.

Mūsų tėvų pykčiai, nekantrybės ar nusivylus ištarti žodžiai tampa mums prakeikimais. O kaip apmaudu, kad dabar tai darau pati savo vaikams ir kitiems… Ir dar skaudžiau: suvokiu savo menkumą bei negebėjimą daryti to, kas gera.

Guodžiuosi vargšo Petro niekingu savo Viešpaties išsižadėjimu: „Ne, ką jūs, aš Jo nepažįstu…“

Taip Petras sako kareiviams, nes mato Jėzų suimtą, ir baimė akimirksniu paverčia jį išdaviku.

Mūsų baimės ir skausmas lygiai taip pat išduoda mus, o mūsų lūpų išpažinimai prikalba, mūsų nuomone, „niekų“: „niekada nebepasitikėsiu vyrais“, „sugebėsiu pati pasirūpinti savo gyvenimu“, „neprašysiu niekieno pagalbos“ ir panašiai.

Na, aš išgirdote save? Tai vadinama vidinėmis priesaikomis. Ir apie jas rasite šio mūsų žurnalo numerio puslapiuose.

Visos bėdos kyla iš to, kad ėmėme ir pamiršome, jog iš pradžių buvo Žodis… Kaip rašoma Jono Evangelijoje, visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Įdomu, kad Evangelijoje Žodis rašomas didžiąja raide. Lygiai taip kaip Dievas. Ar kada pagalvojote, kad iš visos kūrinijos vieninteliai mes, žmonės, gavome išskirtinę dovaną – kalbos dovaną? Mes, karališkoji giminė, Viešpaties dukros ir sūnūs. Tačiau, kaip nekarališkai šia dieviška dovana naudojamės.

Visai nenoriu jums širdies aitrinti ir virkdyti. Bet, matyt, gera yra stabtelėti ir susivokti, ką kalbėti ir kaip, žadėti ar nežadėti. Labai viliuosi, kad siūlomi straipsniai apie pažadus ir priesaikas nutaurins Tavo mintis ir kelius. Ir jei Petras, taip akivaizdžiai išsižadėjęs savo Mokytojo, rado kelią atgal ir nebuvo Mylinčiojo pasmerktas, nebūsime ir mes. Tik grįžkime pas Tą, kuris vienintelis mato mus susmukusius, šlapiais skruostais ir nusvirusiomis rankomis.

O Jo akys, tikiu, tau šį pavasarį sako:

Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!

Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo.

Gėlės pražydo žemėje, atėjo metas vynmedžius genėti,

ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje. (Gg 2, 10–12)

Girdi, Jis tave myli ir tavęs nesmerkia. Nagi, eik pas Jį.

Dėkinga už žodžius, Jo ir mano, skirtus Tau,

Aušrinė

Svarbu: palaukite keletą sekundžių, kol įsikels failas, tuomet spustelėkite ant paveikslėlio ir atversite didesnį langą. Apatiniame meniu pasirinkite norimą puslapį, tuomet dar kartą spustelėkite ekrane ir atversite žurnalą tikruoju dydžiu, kurį patogu skaityti.

Pin It on Pinterest