PALIK PALIKIMĄ

„Mama, o kokį man paliksi palikimą?“ – nuskamba iš pirmo žvilgsnio akiplėšiškas devynmečio klausimas.

Manau,  ne vieną išverstų iš klumpių  toks atžalos klausimėlis. Ką jis tau primena? Gal prieš laiką nusprendusio palikti tėvo namus sūnaus palaidūno pareiškimą:  „Tėve, duok mano dalį! Eisiu pasidairyti po pasaulį…“

Tolesnę istoriją mes visi gerai žinome.  Išėjo. Įsigijo abejotinos reputacijos draugų. Gėrė, linksminosi, švaistė tol, kol nieko nebeliko. Tada – badas, gatvės tremtis, lovys prie kiaulių. Kaip prastai turėjo jaustis tėvas… O, matyt, tai patyrusių rastume nesunkiai…

Ir vis dėl to nors kartą gyvenime turbūt  esi savęs klaususi, ką nugyvenusi gyvenimėlį norėsi palikti, ką norėtumei nuveikti, ką žmonėms padovanoti?

Pamenu, kaip pirmąkart gimus vaikams  pasijutau užklupta panašių klausimų. Ko privalau išmokyti juos, kokią žinią  turiu perduoti? O jeigu staiga mirčiau, ar  jie  žinotų, kaip juos mylėjau, kaip branginau, kokias svajones puoselėjau jų ateičiai?

Ir  čia kur kas daugiau nei gyvybės draudimas (nors toks rūpestis man visiškai  neatrodo blogas). Norisi palikti kur kas daugiau nei sąskaitą banke ar nekilnojamojo turto gabalėlį (nors ir tai būtų  puiku). Mintis bėga toliau.

Žinau,  kad visų pirma noriu juos augindama išmokyti džiaugtis gyvybe. Juoktis. Dainuoti. Gaminti maistą ir jį valgyti. Draugauti ir žaisti. Galiu tai sudėti  į paprastą junginį – švęsti gyvenimą.

Žinau,  kad noriu pasakyti: „Nebijok klysti – vis tiek suklysi. Tik neužmiršk atsiprašyti – be to nepakilsi. Ir neaugsi“.

Žinau, kad noriu išmokyti juos mylėti žmones, pastebėti kito skausmą ir skurdą ir dar kito šventę, ir nebijoti dalintis.

Žinau, kad taip bus nevieniši. Žinau, kad dar labai labai labai noriu  išmokyti  juos suklupti ir melstis savo Dievui, iš kurio jie atėjo, kuriam priklauso  ir pas kurį grįš. Pasakyti, kad nesant šios draugystės juos lydės sumaištis ir beprasmybė.

Dieve, kiek daug norisi juos išmokyti ir kiek mažai laiko ir kantrybės jaučiuosi turinti. Žinau, kad ir tu mąstai apie tai. Apie tai kalba ir šis pavasarinis mūsų numeris.

Su linkėjimais,

Aušrinė

Svarbu: palaukite keletą sekundžių, kol įsikels failas, tuomet spustelėkite ant paveikslėlio ir atversite didesnį langą. Apatiniame meniu pasirinkite norimą puslapį, tuomet dar kartą spustelėkite ekrane ir atversite žurnalą tikruoju dydžiu, kurį patogu skaityti.

Pin It on Pinterest