Ar įmanoma žmogui būti ištikimam? Ar įmanoma išpildyti prie altoriaus duotą pažadą „Ir ligoje, ir skurde“? Dažnąkart ištikimybę suprantame vien tik fizinėje plotmėje – nemiegoti su kitu vyru, tačiau emociškai, savo širdyse, jau seniai nesame ištikimos. Ir kas čia nenusidėjęs, tegul pirmas meta akmenį į kaltąjį.

Nežinau, ar teko skaityti Ozėjo knygą. Joje pasakojama apie tai, kad Dievas pasikviečia pranašą ir liepia jam vesti prostitutę. Viešpaties širdis prisipildžiusi skausmu. Tiek meilės išraiškų, ženklų, dovanų, o Izraelis „už pirmo kampo“ viską užmiršęs ieško greitesnio, naujesnio, šiuolaikiškesnio mylimojo – kito dievo. Norėdamas išreikšti nors dalį savo skausmo, atidengti nusivylimą bei beprotišką apsisprendimą, Jis moko mus metafora. Ar galima nusipirkti už pinigus prostitutę ir tikėtis, kad ji tave pamils? Tokia ta mūsų išdavystės iliustracija.

Kuo toliau gyvenu, tuo stipriau suvokiu, koks menkas žmogaus gebėjimas elgtis kilniai, išpildyti neįmanomą vedybinį pažadą. Laikui bėgant ištikimybė tampa lakia materija, kurią kvestionuojame iš viso esant, vėliau – jos pastovumą.

Šiame numeryje rasite neeilinę žmonių meilės, išdavystės ir atleidimo istoriją. Ją skaitydamas suvoki: žmogui – tai neįmanoma, bet Dievui, atrodo, tikrai pavyko. Kitos istorijos apie ištikimybę tėvynei ir Petro Plumpos „beprotišką neatsargumą“ kviečiant žmones rinktis laisvą Lietuvą. Kam ir kodėl tiek rizikuoti? Ar tai įmanoma „eiliniam žmogui“? Ištikimybė savo profesijai, pašaukimui, daryti tai, kas nepopuliaru, keista, visiškai neapsimoka, gali būti sukritikuota… Kuo giliau einu, tuo labiau matau, kad mums nuolat tenka rinktis, brangiai mokėti.

Kartą mačiau iliustraciją, kur buvo pavaizduota nėščia moteris ir paaiškinta, kad mūsų išgelbėjimas – pasišventime. Kiekviename mūsų gyvenimo „nėštume“, kryžkelėje, darbuose prieiname tašką, kur darosi „trošku“, silpna, vieniša, per sunku. Tėra vienintelis kelias – sudeginti savo „pabėgimo laivus“, kad pasiektume krantą.

Su linkėjimais,

Aušrinė

 

Pin It on Pinterest