Mano berniukai pareina iš tvarto.
Padedu duoną. Jie geraširdiškai, bet be gailesčio erzina vienas kitą ir broliškai kivirčijasi. Išmaišau apelsinų sultis, toliau kvėpuoju, prašau, kad jie maloniai elgtųsi. Juk atnešiau grožį vidun: kam dabar daužyti vazas? Vienas iš berniukų nerūpestingai sumeta duonos riekes į skrudintuvą. Išdėlioju prieš saulę lėkštes. Aukštaūgis sūnus tepa ant skrebučio sviestą, bet tik ant savojo. Aš atkreipiu į tai dėmesį.
– Sūnau, o kaip tavo brolis? Gal gali užtepti sviesto ir ant jo riekelės?
Siekdamas žemės riešutų sviesto, jis piktai perveria mane nuožmiu žvilgsniu. Rytinis įpykis.
Kaip aš nuslinkau į šešėlį ir atidengiau kryžminę ugnį?
– Prašau. Gal galėtum perduoti skrebutį savo broliui?
– Tai aišku.
Jo sarkazmas kaip antausis. Raminuosi įsikibusi į stalo kraštą. Niekaip nebūtų buvę įmanoma nuspėti to, ką jis padarė paskui šrapneliu perskrosdamas vidurius.
Jis tėškė skrebutį broliui į veidą. Kam reikia mesti skrudintą duoną broliui į veidą? Brolis iš pykčio užsiplieskia raudoniu. Jaučiuosi nokautuota.
Taip, tai skrudinta duona, bet argi tai nėra jo širdis? Priblokšta purtau galvą, netekau žado. Vaikas, kuris manyje prinoko kaip vaisius, kurį aš nešiojau ir pagimdžiau, kuris atsirado iš mano širdies, vieną gražų antradienį išplėšia iš manęs dar keletą pulsuojančių gabalų. Kur aš taip baisiai suklydau?
Kam rūpi grožis viduje, kai visi vidiniai kambariai pilni dvoko? Tai tik skrudintos duonos riekelė ir tai ne vien skrudintos duonos riekelė. Negaliu atsikratyti to vaizdo, nes tai šventvagystė, panieka tam, kuris buvo sukurtas pagal Dievo Atvaizdą. Trenkiu rankomis į stalą, nors norėčiau griebti jam už gerklės. Gal galėčiau išmainyti molines paraudusias akis į šventą regėjimą?
– Kodėl? – nuo mano motiniško pykčio gali suskilti vazos.
Jis kvailai šaiposi.
– Kodėl tu metei į jį duoną? – aš pernelyg garsiai šaukiu, pernelyg smaigstau žvilgsniu, pernelyg apakinta pykčio.
Šiaudai gali būti įvairiausių formų. Kupranugario nugara gali būti silpna. Tai duonos skrebutis, ir tikrai čia slypi kažkas daugiau, ką turėčiau išsiaiškinti, bet man visiškai nerūpi. Mano pačios veidas nustelbė Dievo veidą. Kaip galiu padėti išvysti savo sūnui, kai pati nematau? Tėvas ar motina visų pirma turi auklėti save ir pamokslauti sau prieš mokydami vaiką, nes kaip gali skleisti ramybę, jeigu pats jos neturi? Kristus, įsikūnijęs viename iš tėvų, yra vienintelė viltis vaike įkūnyti Kristų, tačiau kaip man pripažinti, kad žmonės, sukurti pagal Dievo Atvaizdą, gali padaryti mane aklą Dievui, iškreipti mano pačios sielą, iškreipti visus veidus? Kam išspausti savo akis kovojant už Grožį? Skausmas paakina mus elgtis beprotiškai.
Aš pykstu. Norėčiau valios pastangomis ištrūkti iš pykčio, tačiau kraujas garsiai tvinksi man ausyse, o sūnūs smaigsto vienas kitą akimis tarsi durklais. Kodėl? Ar negaliu tiesiog grįžti prie mėnulio ir spindinčios šlovės? Vėjas, medžiai ir dangus mane pažadina. Aš esu ant kalno viršūnės stovintis Petras, kuris pabudęs išvysta Dievo Šlovę visame jos spindesyje ir mikčiodamas sako, kad gera čia būti, todėl pasistatykime palapines ir niekur iš čia neikime (Lk 9, 28–36). Tačiau vis tiek kada nors reikia nusileisti nuo kalno. Susidurti su minia, su skundais ir keiksmais. Akivaizdūs ir betarpiški atsimainymai pagyvina tikėjimą, tačiau ištikimieji gali pamiršti atsimainymus ir veidus, kurie kadaise pakeitė savo išvaizdą. Mes išduodame Tą, kurį pažįstame. Argi ne taip nutiko ir Petrui?
Kaip elgtis kontempliatyviai ir regėti Dievo pilnatvę turint šešis vaikus 24 valandas per parą ir septynias dienas per savaitę, turint fermą, laikant šešis šimtus kiaulių, aštuonis šimtus paršelių, kai gali išeiti iš proto? Nunarinu galvą. Vienas berniukas sugniaužtu kumščiu tranko per lėkštę. Kitas palaimingai tepasi sviestą ant skrudintos riekės. Kaip man visa tai sutvarkyti? Juos? Save? Keblioje situacijoje Jėzus šnibžda: „Ko tu nori?“, bjaurioje situacijoje aš šaukiu: „Aš noriu regėti – šituose veiduose noriu regėti Tave!“ Jis tyliai kviečia: „Ieškok Mano veido.“ Trokštu drauge su Dovydu tarti: „Mano širdis Tau atsakė: „Tavo veido, Viešpatie, aš ieškosiu“ (Ps 27, 8), tačiau desperatiškai norisi ką nors, nesvarbu ką, sučiupti ir stipriai papurtyti: „Kaip man tokioje painiavoje turėti šventą regėjimą? Kaip matyti malonę, dėkoti, rasti džiaugsmą šioje nuodėme dvokiančioje vietoje?“
<…> Šventvagė.
Išsitraukiu kėdę iš po stalo ir susmunku joje. Saulėgrąžos žemai nulenkė galvas. Aukštaūgis sūnus kitoje stalo pusėje garsiai šlamščia savo skrebutį. Kas verčia mane vadinti šias akimirkas neramumais ir nemalonumais, o ne malonėmis ir dovanomis? Kodėl turėčiau atimti iš savęs džiaugsmo deguonį? Krūpteliu nuo tokio greito ir akivaizdaus atsakymo. Nes tu tiki pragaro galia.
Nejaugi? Užsikniaubiu ant stalo. Nejaugi tikrai uždusinu savo pačios džiaugsmą, nes tikiu, kad pyktis gali daugiau negu meilė? Kad šėtono veikimo būdas galingesnis, praktiškesnis, teikiantis daugiau pasitenkinimo kasdienybėje nei Jėzaus kelias? Antraip – kam pykti? Ar ne todėl, kad manau, jog skundimasis, susierzinimas, apmaudas padės įsikabinti į gyvenimo pilnatvę, kurios iš tiesų noriu? Kai pasirenku – ir tai yra pasirinkimas – sužlugdyti džiaugsmą kartėliu, argi tuomet sąmoningai nepasirenku Tamsos Kunigaikščio kelio? Nusprendžiu elgtis piktai kaip Liuciferis, nes manau, jog tai veiksmingiau – naudingiau – negu dėkojimas?
Šventvagė.
Šventvagė.
Perbraukiu pirštais sau per plaukus. Kas tas tikrasis nusidėjėlis per antradienio pusryčius, kieno kiaulė smirdi šventykloje?
Pojūčiai sugadinti, jeigu jais nejauti Dvasios. Pasakykit man kas nors, kaip atplėšti nuo ašarų užtinusius akių vokus, kad pamatyčiau viską taip, kaip yra iš tiesų?
Jeigu miškuose yra vilkų – tikėkis pamatyti vilkus, o jeigu šioje vietoje yra Dievas – tikėkis išvysti Dievą.
Ar leistina būti tokiai įžūliai? Tikėtis pamatyti Dievą šiuose veiduose, kai pati esu šventvagė, kuri skundžiasi, kuri nepripažįsta šios akimirkos Tuo, kas ji yra?
– Ar tau apskritai rūpi, ką jis man pirmas padarė? – būsimas suaugęs vyras stovi sugrūdęs rankas į kišenes ir piktai žiūri. Jo skre- bučiai baigia ataušti.
Norėčiau, kad rūpėtų, stengiuosi prisiversti. Tačiau nelengva, aš tokia pavargusi. Nusisuku. Regėti, kažkaip turiu regėti, turiu pajusti. Reikia prisiminti – kaip Jėzus tai padarė? Jis nukreipė savo akis. „<…> pažvelgė į dangų, palaimino [anglų k. – padėkojo, vertėjo past.], laužė ir davė kepalus <…>“ (Mt 14, 19). Jis pažvelgė į dangų, kad
pamatytų, iš kur ateina ši akimirka. Visų pirma – akys, nukreiptas žvilgsnis. Negaliu palikti minių dėl viršukalnės, kasdieninės miglos dėl Waldeno tvenkinio, tačiau visuomet išlieka ypatingo regėjimo galimybė. Prisimenu: kontempliatyvų paprastumą lemia ne aplinkybės; jį lemia nukreiptas žvilgsnis.
Vienas berniukas, piktas ant viso pasaulio, prie lango surūgęs purto galvą; kitas įžūliai šlamščia dar vieną skrudintos duonos riekę. Giliai įkvepiu, nieko jiems nesakau, tačiau pakeliu akis į dangų ir kalbuosi su Juo. Nes miškuose yra vilkų, o šioje vietoje yra Dievas. Nesu to dariusi anksčiau. Jaučiuosi keistai, bet dėkoju balsiai šnibždėdama: „Tėve, ačiū už šiuos du sūnus. Ačiū už tai, kas yra čia ir dabar. Ačiū, kad nepalieki mūsų šioje painiavoje.“ Mano širdies ritmas sulėtėja. Kažkas kieto viduje suminkštėja, atsiveria, nors šis dėkojimas balsu atrodo mechaniškas.
Ištrauka iš Ann Voskamp knygos „Visas tūkstantis dovanų“.
Ann Voskamp
VISAS TŪKSTANTIS DOVANŲ