Sjuzė turėjo bėdą, man matytą nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Ši trisdešimties metų moteris kentėjo nuo sunkios depresijos, kuri visuomet paaštrėdavo pasisvečiavus pas savo tėvus.

Jai apibūdinus savo bėdą aš paklausiau, ar ji neatkreipusi dėmesio, kad kiekvieną kartą po apsilankymo savo tėvų namuose ji grįžta baisiai prislėgta.

„Kodėl taip turėtų būti? Tai juokinga, ‒ atsakė ji. ‒ Juk aš ten nebegyvenu. Kaip trumpa išvyka gali mane taip paveikti?“

Kai paprašiau apibūdinti vieną iš savo kelionių pas tėvus, ji papasakojo apie susitikimus su senais draugais ir pasisėdėjimus su šeima prie pietų stalo. Šie, pasak jos, suteikdavę jai daug malonumo, ypač
jei dalyvaudavusi tik jos šeima.

„Ką turite galvoje sakydama‚ „tik šeima?“ ‒ paklausiau aš. „Na, kartais tėvai pakviesdavo kai kuriuos mano draugus, ir tokie susitikimai man nelabai patikdavo.“ – „Kodėl?“

Sjuzė minutėlę pagalvojo ir tarė: „Manau, dėl to, kad imdavau jaustis kalta.“ Ji papasakojo apie subtilias pastabas, kurias jos tėvai laidydavo, lygindami jos ir jos draugų gyvenimą. Jie kalbėdavę apie tai, kaip nuostabu, kai seneliai aktyviai dalyvauja auklėjant vaikus. Jie pasakodavę apie įvairią socialinę veiklą, į kurią būdavo įsitraukę jos draugai, ir užsimindavę, kaip puikiai jai sektųsi ta veikla, jei tik ji čia gyventų. Šis sąrašas tęsdavosi be galo.

Sjuzė greitai pastebėjo, kad grįžusi namo ji jausdavosi esanti bloga, nes gyvena ten, kur gyvena, o ne gimtajame mieste. Jai neduodavo ramybės mintis, kad ji privalo padaryti tai, ko iš jos nori tėvai.

Sjuzę kamavo dažnai pasitaikanti bėda. Ji apsisprendė tik išoriškai. Ji paliko gimtąją šeimą, norėdama siekti asmeninės karjeros. Ji pati apmokėdavo savo sąskaitas. Ji netgi ištekėjo ir pagimdė vaiką. Tačiau jos viduje viskas buvo kitaip. Ji neturėjo emocinio leidimo būti savarankišku žmogumi ‒ laisvai rinktis, kaip elgtis su savo gyvenimu, ir nesijausti kaltai nedarant to, ko norėdavo jos tėvai. Ji vis dar pasiduodavo spaudimui.

Tikroji problema slypi viduje. Prisiminkite, ribos apibrėžia kieno nors nuo savybę. Sjuzė ir į ją panašūs, tiesą sakant, nėra savo pačių šeimininkai. Žmonės, savarankiškai valdantys savo gyvenimą, nesijaučia kalti apsisprendę, kur jiems eiti. Jie atsižvelgia į kitus žmones, tačiau rinkdamiesi tai, ko nori kiti, jie renkasi ne skatinami kaltės, o iš meilės; ne vengdami būti blogi, o siekdami gėrio.

Ribų trūkumo ženklai

Pažvelkime į kai kuriuos dažnai pasitaikančius ribų trūkumo šeimos, kurioje užaugome, atžvilgiu ženklus.

Užsikrėtimas virusu

Įprastas scenarijus yra toks: vienas iš sutuoktinių neturi išsiugdęs tinkamų emocinių ribų savo gimtosios šeimos atžvilgiu. Pabendravęs su šeimos nariais telefonu arba asmeniškai, jis tampa prislėgtas, barnus, savikritiškas, pedantiškas, piktas, kovingas arba užsisklendžia savyje. Atrodo, tarsi jis nuo savo gimtosios šeimos būtų kažkuo užsikrėtęs ir šį užkratą perduotų savo dabartinei šeimai.

Jo gimtoji šeima turi galią paveikti jo dabartinę šeimą ją „persunkdama“. Jei koks nors asmuo gali paveikti jūsų santykius su kitais žmonėmis, tai yra neabejotinas ženklas, jog turite problemų dėl ribų. Jūs suteikiate tam žmogui per didelę galią savo gyvenime.

Prisimenu vieną jauną moterį, kuri darydavo rimtą pažangą terapijos seansuose tol, kol nepasikalbėdavo su savo motina. Tada ji kokias tris savaites užsisklęsdavo savyje ir kalbėdavo maždaug taip: „Aš visai nesikeičiu. Man nesidaro geriau.“ Perimdama daugelį mamos minčių apie save, ji nesugebėdavo būti savarankiška. Šis susitapatinimas su motina paveikė jos santykius su kitais žmonėmis. Pabendravusi su motina, ji į savo gyvenimą faktiškai nebeįsileisdavo nieko kito. Jos gyvenimą valdė jos motina, o ne ji pati.

Antrasis smuikas

„Nepatikėsite, kaip ji su juo elgiasi, ‒ pasakojo Denas. ‒ Ji pildo kiekvieną jo norą. Jo kritikuojama ji stengiasi dar labiau. Manęs ji beveik nepaiso. Aš jau pavargau būti „antru vyru“ jos gyvenime.“

Denas kalbėjo ne apie Džeinės meilužį, o apie jos tėvą. Denui nusibodo, kad Džeinė labiau rūpinasi tėvo, o ne jo norais.

Tai dažnai pasitaikantis ribų trūkumo gimtosios šeimos atžvilgiu ženklas: vienam iš sutuoktinių atrodo, kad gauna tik likučius. Jis jaučiasi taip, lyg jo antroji pusė būtų labiau atsidavusi savo tėvams. Ši pusė dar nėra užbaigusi „atsiskyrimo prieš susijungiant“ proceso; ji turi bėdą dėl ribų. Dievas pats nustatė procesą, kurio metu „vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu.“ (Pr 2, 24) Hebrajiškas žodis, reiškiantis „palikti“, yra kilęs iš šakninio žodžio, reiškiančio „atrišti“,
„paleisti“ arba „atsižadėti“. Kad santuoka būtų laiminga, sutuoktiniai turi atleisti saitus su gimtąja šeima ir užmegzti naujus su naująja, sukuriama vedybų dieną.

Tai nereiškia, kad sutuoktiniai negali bendrauti su vyro ir žmonos šeimomis. Tačiau jie privalo nusibrėžti aiškias ribas savo gimtųjų šeimų atžvilgiu. Daug santuokų žlunga dėl to, kad vienam iš sutuoktinių nenusistačius aiškių ribų savo gimtosios šeimos atžvilgiu, kitas sutuoktinis ir vaikai gauna tik liekanas.

Mama, kur mano kojinės?

Nesibaigiančios vaikystės sindromu sergantis žmogus gal ir sugeba fiansiškai apsirūpinti, tačiau tvarkydamas savo gyvenimą leidžia savo gimtajai šeimai atlikti tam tikras funkcijas.

Toks suaugęs vaikas dažnai lankosi tėvų namuose, atostogauja su jais, palieka jiems skalbti savo drabužius ir nuolat užsuka pavalgyti. Jis yra geriausias mamos arba tėčio draugas, „visu kuo“ su jais
besidalijantis. Sulaukęs trisdešimties, jis dar nebūna radęs pastovaus darbo ir neturi nei santaupų, nei pensijos plano, nei sveikatos draudimo. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šie dalykai nesudaro rimtų
sunkumų, tačiau neretai tėvas ar motina simboliškai neleidžia savo suaugusiam vaikui emociškai palikti namų.

Kad galėtumėte laikyti save suaugusiais, turite gyventi pagal savo išgales ir patys mokėti už savo klaidas.

Dažniausiai tai atsitinka draugiškose, mielose šeimose, kuriose gyventi taip malonu, jog nesinori jų palikti. (Psichologai tokią šeimą vadina „supainiota šeima“, kurioje vaikai neišskiria savęs aiškiomis ribomis.) Iš pažiūros neatrodo, jog tai didelė problema, nes visi juk taip gerai sugyvena tarpusavyje. Visi šeimos nariai džiaugiasi būdami drauge.

Tačiau tokių suaugusių vaikų santykiai su kitais suaugusiais žmonėmis gali būti labai nevykę. Jie gali rinktis asocialius draugus ar mylimuosius, gali būti nepajėgūs įsipareigoti kitos lyties atstovui arba darbui.

Gana dažnai tokie žmonės patiria finansinių sunkumų. Jie būna skolingi įvairiems kreditoriams ir paprastai neįstengia laiku susimokėti mokesčių. Galbūt jie ir užsidirba pragyvenimui, tačiau niekada negalvoja apie ateitį. Toks finansinis gyvenimas iš esmės yra paaugliškas. Paaugliai užsidirba banglentei,
grotuvui ar drabužiams, bet jų mintys ne siekia toliau, nei artimiausia dabartis. Ar užsidirbau pakankamai pinigų savaitgalio linksmybėms? Paaugliai ir dar neatsiskyrę nuo savo tėvų suaugę vaikai gyvena tėvų pridengiami ir mano, jog rūpintis jų ateitimi yra tėvų reikalas.

Ištrauka iš Henry Cloud ir John Townsend „Ribos. Kada sakyti „taip“, kaip sakyti „ne“, kad patys tvarkytumėte savo gyvenimą“

Dovanojame žurnalo „Tapati“ naujausio numerio skaitmeninę versiją!

Dovanojame žurnalo „Tapati“ naujausio numerio skaitmeninę versiją!

Siekiame leisti žurnalą, kuris žavėtų ne tik moters akis, bet jaudintu sielą ir žadintų norą keistis. Mes ilgimės tikro grožio, tiesos ir gyvenimo. Tikime, kad Lietuvos moteris gali būti visapusiškai graži, todėl jau beveik 15 metų leidžiame šį žurnalą, kuris kalba apie paprastą moterį, gyvenančią nepaprastą gyvenimą.

Gal „Tapati“ yra tas žurnalas, kurio seniai ieškojai?

Sąlygos

You have Successfully Subscribed!

Pin It on Pinterest