Kai susipažinau su Danu, buvau įsitikinusi, kad mūsų gyvenimas bus tobulas. Mes susituokėme ir per trejus metus susilaukėme dviejų vaikų. O jis studijavo koledže.
Tačiau gyvenimas nebuvo tobulas. Danui baigus studijas, mes abu įsidarbinome nakvynės namuose, kuriuose prieglaudą randa benamiai asmenys. Dėl narkotikų prekeivių priekabiavimo ir grasinimų bei kivirčų dėl darbo gyvenome nuolatinėje įtampoje, o nesibaigiantys globos namų gyventojų skundai dėl jų neįgyvendinamų lūkesčių gniuždė mūsų savigarbą. Nepakeliamas darbo krūvis mielą teologijos studentą pavertė paniurusiu pesimistu. Mes abu bijojome išeiti iš to darbo, nes trūko tikėjimo, kad surasime ką geriau. Augant Dano pykčiui, aš pradėjau galvoti, kad gal jis yra nevykėlis. Pasijutusi įviliota į spąstus, nuo tikrovės pradėjau slėptis skaitydama meilės romanus. Šabloniškos istorijos, egzotiškos vietos ir įsimylėjusių vyro ir moters jausmų įtampa jaudino mano sielą ir drauge ramino. Danas vis giliau klimpo į savo skausmo ir liūdesio liūną. Kadangi aš dirbau tik iki pietų, kol vaikai grįždavo iš mokyklos, spėdavau perskaityti vieną ar du romanus. Vakarais, sumigus vaikams, sugebėdavau praryti dar ir trečią. Tačiau meilės romanai nesuteikė reikalingo pasitenkinimo ir nepadėjo atkurti šeimyninių santykių. Netrukus jau nebeužteko tik skaityti apie meilę. Ilgi vieniši pasivaikščiojimai ar pasivažinėjimai atribojo mane nuo realybės, per juos aš galėjau pasinerti į savo fantazijas. Svajonėse susitikdavau su aukštu ir išvaizdžiu vyru, nužengusiu iš televizijos ekranų. Gerdavau vyną, pietaudavau ir šokdavau su laimės kūdikiu – turtingu verslininku. Mūsų „meilė“ greitai augo mėnesienos nušviestuose soduose ir saulėtose pakrantėse – susituokėme. Man nereikėjo dirbti.

Man nerūpėjo, kad mano romantinės fantazijos gali paveikti mūsų santuoką. Jos niekam nedaro žalos, – galvojau. Artėjant vienuoliktosioms mūsų vestuvių sukaktuvėms, pastebėjau, kad kai tik Danas bandydavo pabučiuoti mane, aš pasukdavau galvą, ir jo lūpos praslysdavo per mano skruostą. Praslinkdavo ne vienas mėnuo, kol aš taip pat atsakydavau į jo glamones. Danas pradėjo skųstis, kad mes nepakankamai mylimės. Jis dovanodavo man gėles ir kviesdavo dviese romantiškai praleisti savaitgalį, tačiau jo pesimistinės nuotaikos mane atstumdavo. Savo pasivaikščiojimams ar pasivažinėjimams pradėjau skirti visas popietes ar ilgus vakarus. Mano fantazijos mane jaudindavo labiau nei reali romantika, ir aš pradėjau vengti savo vyro. Tada atsitiko tai, ko niekada negalvojau, kad įvyks. Pradėjau flirtuoti su bendradarbiu, taip pat nepatenkintu savo santuoka. Kiekvieną kartą susitikę karštai apsikabindavome, kol vieną rytą jis manęs nepaleido iš savo glėbio… Bėgo savaitės, o mes vogėme tai, kas priklausė mūsų sutuoktiniams. Aš įsimylėjau. Dėl mūsų romano jaudulio ir pavojaus kilo tokios emocijų audros, kad aš pradėjau svarstyti apie neįtikėtiną dalyką – skirtis su vyru ir palikti vaikus. Tačiau taip staigiai prasidėjęs romanas taip pat pragaištingai ir pasibaigė. Danas ant mano automobilio prietaisų skydo rado viešbučio stovėjimo aikštelės kvito šaknelę. Kai jis paklausė, kodėl aš ten buvau palikusi automobilį, neturėjau, ką atsakyti, ir prisipažinau, kad esu įsimylėjusi kitą vyrą. Viduje jaučiausi mirusi. Danas negalėjo patikėti, kad aš taip galėjau pasielgti. Po ašarų ir pykčio proveržio jis galiausiai atspėjo, kad tai buvo Antonas.
Žūtbūt norėdama greičiau dingti, sumišusi ir nežinodama, ką pasakyti Antonui, paskubomis išėjau iš darbo ir įtikinau Daną, kad išleistų mane su vaikais gyventi pas mano motiną. Mums išsikrausčius, Danas sulyso it vaiduoklis. Kai jis atvažiuodavo pasiimti vaikų, pastebėdavau, kaip smarkiai dreba jo rankos. Dėl to, kas atsitiko, jis kaltino save. O aš bandžiau jį įtikinti, kad taip atsitiko ne tik dėl jo kaltės, bet ir dėl mano.
Galų gale, kai Antonas grįžo pas savo žmoną, išėjo iš to darbo ir išsikraustė gyventi kitur, aš grįžau į namus kaip sužeistas gyvūnas. Mes su vyru pradėjome iš pradžių – pirmoje vietoje laikėme Dievą ir vaikus. Pradėjome drauge lankyti Biblijos studijų grupelę, ir aš daug laiko skyriau skaityti Bibliją ir melstis. Taip pat mes apsilankėme pas psichologą patarimo, bet aš neprisipažinau, kad nejaučiau meilės savo vyrui. Kadangi aš buvau jį įskaudinusi, kai tik kur susiruošdavau išeiti, net į parduotuvę, pasakydavau vyrui, kur ir su kuo planuoju eiti, ką daryti ir kada grįšiu, žodžiu, pateikdavau daugiau informacijos nei buvo būtina. Po truputį Dano rankos nustojo virpėjusios – jis vėl pradėjo pasitikėti manimi.
Jis pradėjo eiti pasivaikščioti kartu su manim, ir mes pradėjome svajoti apie mūsų šeimos ateitį. Niekada nekalbėdavome apie savo emocijas ar romantiškus jausmus, o tik, kaip palaikyti vienas kitą dėl asmeninių tikslų.
Praėjus dar dvejiems metams, kai pradėjau dirbti naujame darbe, suvokiau, kad apie Antoną jau seniai negalvojau. Žaizda pradėjo gyti. Tačiau aš vis tiek nejaučiau romantiškų jausmų savo vyrui. Kiekvieną naktį gulėdama mūsų karališko dydžio lovoje, būdavau be galo laiminga, kad ji tokia didelė ir kad mes atsitiktinai neprisiliesime vienas prie kito. Aš vis dar nusukdavau galvą, kai jis bandydavo mane pabučiuoti.
Kadangi buvo labai sunku mylėtis su Danu, kad patenkinčiau jo poreikius nors kartą kas kelis mėnesius, nusigerdavau, nors aš negeriu. Teisindamasis, kad tai vienintelis pasirinkimas, Danas su tokia padėtimi taikstėsi keletą metų. Dėl didžiulio emocinio skausmo, kurį buvo sukėlęs mano meilės romanas, neabejojau, kad daugiau niekas manęs nesugundys. Nors meilės romanų skaitymas nė vieno neverčia ieškoti meilės už šeimos ribų, aš supratau, kad man tai – pagunda, ir mums su Danu susitaikius, aš lioviausi skaičiusi tokias knygas. Tačiau nemaniau, kad kokios nors žalos gali padaryti seksuali muzika. Ir vėl prasidėjo ilgi pasivaikščiojimai ir pasivažinėjimai – gyvenimas svajonėse. Tačiau tąkart maniau, kad galėsiu kontroliuoti savo mintis. Pagunda, atrodytų, atsirado iš niekur. Vieną dieną Markas, senas draugas, turintis šeimą, per ilgai palaikė mane apkabinęs, ir jo geismas užplūdo mane. Nepaisydama pavojų, aš pradėjau su juo flirtuoti, ir jis atsiliepė su savimeilę glostančiu susijaudinimu. Kitas kelias savaites bendravome telefonu, o mūsų pokalbiai darėsi vis labiau intymesni – mes jau buvome pasirengę romanui. Mus sulaikė žaibiškas Dievo įsikišimas. Tą vakarą, kai mes turėjome susitikti, Markas paskambino man iš ligoninės, kur jis pateko dėl sunkaus sveikatos sutrikimo.
Kaip aš jaučiausi po to? Ne vieną mėnesį aš buvau paskendusi nevilty, norėjau pabėgti arba nusižudyti. Galbūt man derėtų būti sąžiningai ir nutraukti santuoką, – mąsčiau. Danui pastebėjus mano didėjantį užsisklendimą, nenoriai prisipažinau, kad aš vėl vos neišdaviau jo. Apimtas nevilties vyras paskatino mane kreiptis į psichologą, kuris jau anksčiau mums buvo padėjęs. Šį kartą aš prisipažinau, kad nejaučiu jokios meilės ir emociškai esu tarsi išsiskyrusi. Psichologas pasakė, kad mano elgesys kinta cikliškai: per tam tikrą laiką aš pasiekiu priklausomybės viršūnę, o paskui priklausomybės jausmas susilpnėja iki minimumo ir vėl viskas kartojasi iš naujo. Tai primena žmonių elgesį, kurie yra priklausomi nuo alkoholio, narkotikų ar pornografijos. Mano mintys paaštrindavo fizinės meilės troškimą – reikėdavo tikro asmens, fantazijos nepakakdavo. Tai sustiprindavo mano psichologinę priklausomybę ir aš patekdavau į spąstus. Aš trokšdavau jausmų antplūdžio. Kuo didesnis kontaktas būdavo su „juo“, tuo labiau aš jo geisdavau. Nors kažkuria savo dalimi suvokdavau, kad aš rizikuoju viskuo ir skaudinu mane mylinčius žmones, – man tai nerūpėdavo. Aš, kaip ir bet koks kitas nuo priklausomybės kenčiantis asmuo, bėgdavau spirale žemyn link pražūties ir savo galo.

Negalėjau daugiau nepaisyti savo priklausomybės. Mes suplanavome, kaip man vengti tų dalykų, kurie kėlė man pagundą: turėjau atsisakyti jausminės romantinės muzikos (soul), tokių filmų ir knygų. Deja, man šie dalykai buvo tokie pat pavojingi kaip alkoholikui užklysti į barą. Taip pat paprašiau brandžios draugės, kad pabūtų mano partnere, kad galėčiau su ja pasikalbėti, kai pajausiu pagundą. Kad išgyčiau nuo šios priklausomybės, neužteko tik liautis svajojus, mintis reikėjo užpildyti kažkuo kitu. Šią spragą užpildė šlovinančios Dievą muzikos klausymasis. Danas padėjo man tuo, kad nedelsdamas pradėdavo kalbėti su manimi, kai tik pastebėdavo, kad su manimi kažkas vyksta, pavyzdžiui, jei aš imdavau tolti ar vėl išsirengdavau ilgai pasivaikščioti. Mes abu stengėmės stiprinti savo ryšį su Dievu. Nuostabiausia tai, kad Danas, net žinodamas, kad aš jam nieko nejaučiu, vis tiek norėjo atkurti mūsų santuoką. Kadangi nė vienas iš mūsų nežinojo, kaip susigrąžinti normalius lytinius santykius, aš pradėjau dėl to melstis. Dievo atsakymas į mano maldas buvo be galo netikėtas. Praėjus keliems mėnesiams skaitydama Bibliją pajutau, kad Dievas sako: „Atsiversk Giesmių giesmę“ – šioje knygoje aprašytas vyro ir žmonos fizinis artumas. Aš perskaičiau: „Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais“, ir, nusviedusi savo Bibliją, pradėjau raudoti.
– Aš negaliu! – rėkiau.
Tačiau leidau Dievui gydyti savo širdį ir tapdavau vis ramesnė. Vieną vakarą Danui grįžus namo, aš vis dar grūmiausi su savo mintimis, tačiau ryžausi pirma parodyti jam švelnumą. Aš pasidaviau Dievui kaip gyva auka – atsidaviau savo vyrui sąmoningai ir su meile pirmą kartą po devynerių metų.
Nors po paskutinių įvykių jau praėjo beveik dveji metai, mes su vyru dar turime daug ką padaryti. Aš mokausi dažniau mylėtis ir kasdien akylai atnaujinu savo mintis. Atsisakiau meilės iliuzijos ir supratau, kad turiu tikrą meilę.

Versta iš www.christianwomentoday.com
Nuotrauka: https://flic.kr/p/5o7Lhf

Vertė Daiva Girdzevičienė

Dovanojame žurnalo „Tapati“ naujausio numerio skaitmeninę versiją!

Dovanojame žurnalo „Tapati“ naujausio numerio skaitmeninę versiją!

Tik reta iš mūsų turėjome tėvą, kuris buvo mūsų gynėjas, mūsų riteris ir džentelmenas. Tas, kurio veidas nušvisdavo, pamačius mus įbėgant į kambarį. Sužeistos santykio su tėvu, sunkiai randame savo vietą šioje žemėje, nes būtent tėvas padeda išsikristalizuoti tapatybei. Šis žurnalo numeris pasakoja apie dangiškojo ir žemiškojo Tėvo paveikslus bei jų vaidmenį.

Ar esate skaitę "Tapati? Gal tai žurnalas, kurio seniai ieškojote?

Sąlygos

You have Successfully Subscribed!

Pin It on Pinterest