Šiuolaikinei jaunai šeimai paprastai pirmiausia rūpi susikurti jaukią ir patogią buitį ir užsitikrinti saugią ateitį, t. y turėti nuosavus namus, gerai apmokamą darbą, galimybes siekti karjeros, atrasti savo vietą socialinėje aplinkoje. Mykolo ir Kristinos Pačkauskų šeima kitokia, jie, kaip daugelis pasakytų, „įdomūs žmonės“. Kristina – vilnietė, Mykolas – žemaitis, bet abu – menininkai. Netrukus po santuokos, Kristinai vos baigus studijas Dailės akademijoje, pora nusprendė išvykti į kaimą. Galvojome, kad reikia pradėti kultūros „decentralizaciją“, plėtoti kultūrinį švietimą kaime, – prisimena savo povestuvinius nuotykius jaunoji moteris.

Tada juos sutuokę vienuoliai dominikonai pasiūlė įsikurti parapijai priklausančiame negyvenamame name Alėjų kaime, Raseinių rajone. Keliautojų kilimėliai, miegmaišiai ir aliejinė lempa – tokia „romantiška“ buvo šeimos gyvenimo pradžia. Beje, tuo metu aš jau laukiausi ir atvykau gyventi kiek vėliau nei Mykolas – kai name jau buvo išgaudytos pelės, aplink iškirsti krūmai, paruoštos malkos, stovėjo lova ir kabėjo „nešiojama“ elektros lempelė (elektrą Mykolas atsivedė iš bažnyčios, – pasakoja Kristina. Iš pradžių manėme, kad išvykstame metams, tačiau „užtrukome“ net septynerius. Svajonių tada būta daug – kurti, dirbti su vaikais, gaivinti religinį gyvenimą kaime.

Pačkauskai Alėjuose ne tik svajojo. Gimus pirmajai mažylei, jie iškart ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos. Kas vasarą organizuodavo krikščioniškas šeimų ir vaikų stovyklas, bandė kurti kaimo vaikų laisvalaikio centrą. Po kelerių metų Mykolas, subūręs iniciatyvinę grupę, įkūrė vieną pirmųjų Raseinių rajone kaimo bendruomenių, iki išvykimo buvo jos pirmininkas, taip pat dalyvavo rajono politiniame gyvenime. Mykolas ir Kristina rengė parodas, bendradarbiavo su muziejumi (rinko eksponatus), dalyvavo kūrybinėje asociacijoje „Idėjų upė“ ir buvo vieni iš Raseinių rajono menininkų bendrijos steigėjų. Be to, Mykolas prižiūrėjo ir remontavo bažnyčią, dirbo zakristijonu ir ūkvedžiu. Tuo tarpu Kristina galėtų papasakoti daug nuotykių apie tai, kaip jai sekėsi įsidarbinti – kaip teko būti ir vargonininke, ir choro vadove, kaip reikėdavo „tranzuoti“ apledėjusiais kaimo keliais į kaimyninio miestelio mokyklą, kurioje dirbo dailės mokytoja, kaip vėliau, šeimai jau įsigijus automobilį, dirbo rajono laikraščio korespondente ir laisvai samdoma lektore. Dar Kristina leido vietinį kaimo laikraštėlį. Be viso šito, Pačkauskai globojo paauglį Žydrūną – našlaitį iš vaikų namų.

Jau sunku visas tas veiklas ir prisiminti, sudėlioti chronologine tvarka. Iš tiesų visą tą laiką, praleistą Alėjuose, prisimename kaip ištisą septynerius metus trukusį nuotykį, – dabar juokiasi Kristina.

Į Vilnių Pačkauskai parsivežė, kaip patys sako, vienintelį ir didžiausią kaime „užgyventą“ turtą – keturias žavias dukrytes. Šiuo metu šeima gyvena Kristinos mamos dovanotame 2-jų kambarių bute Šeškinėje. Čia, virtuvėje, tarp vaikiškų kėdučių ir daugybės puodelių, ir paprašiau Kristinos pasidalinti tuo, ką jai, jos šeimai davė šis septynerius metus trukęs nuotykis. Ko išmokė ši patirtis kaime?

Visada buvau gana lengvabūdiška, nežinau, ar laikas, ar būtent buvimas kitaip, buvimas kaime, ar tapimas mama, padėjo man bręsti. Nė kiek dėl nieko nesigailime. Manau, kad per tuos septynerius metus mūsų sąjunga su Mykolu sutvirtėjo, buvo puiki galimybė pažinti vienam kitą. Mes tikrai daug laiko praleidome kartu – tai tikra prabanga šiomis dienomis.

Mūsų optimizmas šiandien jau labiau pamatuotas, o pradžioje buvome visiški idealistai. Atsimenu, kaip pradėjom rengti šeimų stovyklas – išgirdome, kaip brolis pranciškonas Gediminas Numgaudis po vienos panašios stovyklos Pakutuvėnuose tarė: „užteks, dabar patys organizuokite stovyklas savo parapijose“. Tai mes taip tiesiogiai ir supratom, ir ėmėm tas stovyklas rengti! Neturėjom nieko – nei patirties, nei pinigų – viskas vien iš idealizmo. Linksma atsiminti, kaip į vieną stovyklą atvažiavo mūsų kviesti žmonės iš krikščionių bendruomenės „Gyvieji akmenys“, žadėjom jiems surinkti aukų ir sumokėti. Tačiau jie, pamatę kokia čia padėtis, ne tik kad pinigų neėmė, bet ir patys paaukojo (juokiasi).

Pradžioje mūsų su Mykolu vizijos buvo labai pakylėtos, o kaimo žmonėms iš tiesų reikia visko daug paprasčiau. Atsimenu, kaip entuziastingai organizuodavome kaimo bendruomenės šventes, pavyzdžiui, Atvelykį – kviesdavome folklorinį ansamblį, rengdavome žaidimus ir niekaip negalėjome suprasti, kodėl žmonės taip vangiai į tas šventes renkasi… Ir tik vėliau supratom priežastį – mūsų šventėse nebūdavo alkoholio! Dabar, aišku, džiaugiamės, kad Mykolo įsteigta kaimo bendruomenė yra gyva, kad įrengti bendruomenės namai, kad šventės tebevyksta – stalai jose lūžta nuo suneštinių vaišių, alaus ir degtinės. Žmonėms to reikia.

„…galvoju, kokie paprasti, geri tie Alėjų žmonės, bet kokia gili praraja mus skiria. Mes niekuomet nebūsime tokie kaip jie (bent man taip atrodo), ir todėl daugeliui kelsime pasipiktinimą. Jau dabar, kaip ir daug kas kaime, esame kalbų ir apkalbų objektai. Jiems visuomet bus keista, o mes sunkiai begalėsime ką nors paaiškinti“. (Iš Kristinos dienoraščio, 1999 m. vasario 22 d.)

Gyvendama kaime tapau pakantesnė, netgi pamilau tai, kas anksčiau atrodė nepriimtina: nedarnų kaimišką giedojimą, visas liaudiškojo pamaldumo praktikas, kaimietišką svetingumą. Ten būdama atradau, kokia svarbi man liaudies išmintis – pradėjo byloti patarlės, seni posakiai. Gal kiek patetiškai nuskambės, bet ten dar labiau pradėjau mylėti tėvynę ir dabar labiausiai norėčiau keliauti po Lietuvą.

Tačiau ten taip pat išmokau pasakyti „ne“. Ypatingai pamokanti buvo patirtis su globotiniu Žydrūnu. Mūsų šeimoje jis atsirado, kai jam buvo šešiolika… Aš tada supratimo neturėjau, kas yra paauglystė… Bandžiau perauklėti, kurį laiką net pataikavau, atseit stengiausi mylėti… Dabar žinau, kad kito neperauklėsi – gali tik priimti jį tokį, koks yra, arba ne.

„Nuo pat ryto zuju po namus, atrodo, kad nieko nepadarau, tik zuju. Tokie dabar mano darbai: Liucė, Liucė, stalas, Liucė, Liucė, Liucė, skuduriukai, Liucė, Liucė, lova, o toliau vėl Liucė ir pietūs. Jei atsikeliu anksčiau – priešpiet išeinu su Liuce pasivaikščioti. Tai nėra blogai. Blogai, kai keli darbai vienu metu, pvz.: Liucė + pietūs arba Liucė + siuvimas. Bet yra kai kas blogiau – Žydrūno magnetofonas. Nuo jo muzikos man jau prasidėjo tokia liga – psichinė alergija. Užtenka ryte kad ir negarsiai išgirsti – ir mane išberia tais „psichiniais“. Gal kas žino vaistų nuo šios alergijos? Mielai juos išgerčiau į visų bendrą sveikatą“. (Iš Kristinos dienoraščio, 1999 m. kovo 12 d.)

Ko turėjau atsisakyti kaime? – perklausė Kristina. Negalėjau tobulėti profesine prasme, bet tai nepasakytina apskritai apie kūrybingumą. Jis tik pakeitė kryptį, formas. Atradimų būta daug – maži stebuklėliai kasdien. Pirmus metus nenustojau viskuo stebėtis ir daug ką fiksavau dienoraščiuose. Juose aprašydavau ir savo išgyvenimus. Būdavo visko – kartais norėdavau net „pabėgti“.

„Mykolas ryte atnešė maišelį su saldainiais „Karvutė“, kad apsaugočiau juos nuo greito sunykimo (galėčiau būti dozatoriumi). Užtat aš iš pat ryto supykau dėl visko: neplautų puodelių, susėdėtos lovos… dėl pačių nereikšmingiausių dalykų, taip smarkiai, kad norėjau kur nors išvažiuoti. Mykolas su Liucija rankose stengėsi išlikti ramus šioje kvailoje situacijoje. Jis tai aiškina, kad moterys po gimdymo būna nervingesnės. Aš tai aiškinu kitaip – būna tokių smulkmeniškų moterų, kurios dėl to kenčia ir dėl kurių kenčia kiti. Pavalgę išėjome prie tvenkinio su kriokliu (Gedotės upelio), tada prie Alėjos ir Gedotės santakos. Tai ir buvo mano „pabėgimas“. Krioklys dabar labai sraunus“. (Iš Kristinos dienoraščio, 1999 m. kovo 3 d.)

Pradžioje išgyventas šioks toks nepriteklius išugdė pagarbą daiktui. Dabar įdomu prisiminti, kaip, vos gimus pirmajai dukrytei, virdavau pietus (pietauti susirinkdavo kartais visai nemažai žmonių – prisidėdavo mūsų pirmieji kaimo draugai – benamis Jonas, Žydrūnas, broliai dvyniai, iki trejų metų kalbėję tik savo kalba ir tik kelis žodžius): užkaisdavau didžiulį puodą, įdėdavau nedidelį gabaliuką mėsos ir dar ko būdavo: bulvių, morkų, kruopų, burokų ar kopūstų ir, žinoma, daug daug vandens. Mėsą suvalgydavau aš, nes maitinau kūdikį, todėl buvau privilegijuota. Vyrai valgydavo sriubą dvi, o kartais ir tris dienas. Trečią jau nelabai kas bebūdavo – skystis ir daug pipirų. Tiesa, duonos visada turėjome. Sekmadieniais pirkdavome ir batoną.

Alėjuose aš išmokau pasitikėti Dievo malone. Kaime ji akivaizdi. Būdavo tokių akimirkų, kai, rodos, viskas, nebeturėsime ko valgyti. Tada aš baisiai nerimaudavau, tačiau Mykolas sakydavo: „palauk…“ Ir tikrai – paskutinę akimirką pinigų duonai visada atsirasdavo. Už tai aš labai dėkinga Mykolui – jo pasitikėjimas mokė mane džiaugtis tuo, ką turime šiandien. Iš tiesų Dievas duoda tiek, kiek reikia tuo metu – juk kuo mes daugiau vaikų turėjome, tuo turtingesni darėmės ir materialiai.

Kaip supratote, kad jau laikas grįžti į Vilnių?

Apsisprendėme nelengvai. Vis abejojome, ar viską mesti ir grįžti verčia ne mūsų egoizmas. Tačiau galutinai nusprendėme, kai Mykolą paguldė į ligoninę – reikėjo operuoti stuburo išvaržą. (O mes vis dar gyvenome be patogumų, vandenį visus tuos 7-nerius metus nešiojome iš šulinio). Ta operacija privertė susimąstyti – kodėl, vardan ko viskas? Gyvendami, matydami, kiek kaime žaizdų – nedarbas, alkoholizmas ir viso to padariniai – norėjome visiems padėti, tačiau per daugybę darbų šiek tiek apleidome savo šeimą, dukras. Kažkodėl galvojome, kad joms ir taip gerai – tėvai negeria, yra sočios, aprengtos, mes su jomis bendraujame… Tačiau juk būtent savi vaikai yra svarbiausia, ir tai tikrai nėra mažai.

Išvažiuojant Mykolui teko atsistatydinti iš bemaž septynių visuomeninių pareigybių, tačiau dabar jis pripažįsta, kad didžiausia „misija“ ir liudijimas kaimui buvo ne darbai organizacijose ir projektuose, o tiesiog paprastas buvimas šeimos tėvu. Kaimo žmonėms būdavo didžiausia nuostaba matyti, pavyzdžiui, kaip jis su dukrytėm eidavo į autobuso stotelę manęs, grįžtančios iš darbo, pasitikti… Neregėtas dalykas – vyras, nesigėdintis stumti vaikišką vežimėlį ir už rankos vestis vaiką, o dar mergaitę. Ir dar negeriantis!

Po šitiek metų tarnavimo kitiems ir aš, ir Mykolas pamažu suvokėme, kad reformas iš tiesų reikia daryti ne kaime, o pirmiausia – savyje. Dabar aš daugiau laiko skiriu sau, nes suprantu, kad norėdama duoti kažką gero šeimai, savo vyrui, dukroms, aplinkiniams, pirmiausia turiu savo „žaizdas“ išsigydyti.

Noriu papasakoti vieną epizodą, kuris man labai giliai įsirėžė į širdį. Tai įvyko maždaug tuo metu, kai jau rengėmės išvykti į Vilnių. Važiavau automobiliu, žiūriu – tolumoje prie kelio stovi keista figūra. Tik arčiau privažiavusi pamačiau, kad tai du apsikabinę žmonės – matyti, kad motina ir dukra. Šalia pūpsojo didžiulis krepšys, nusprendžiau, kad greičiausiai tai jųdviejų susitikimas po ilgo nesimatymo, galbūt dukra sugrįžo iš užsienio. Pravažiavusi vis žiūrėjau pro galinio vaizdo veidrodėlį – jos, kiek tik galėjau matyti, vis stovėjo apsikabinusios ir nejudėjo…

Tarp mūsų su mama visada būdavo tarsi kokia trintis – būtent tą akimirką aš labai aiškiai supratau, kad ir mano sugrįžimas į Vilnių – ne be reikalo, kad ir aš grįžtu apsikabinti, susitaikyti su savo mama. Kadangi pati auginu mergaites, pajutau, kad kažkokiu būdu mano ir mamos santykiai yra labai svarbu ir mano dukroms.

Dabar esu tarsi žmogelis, stovintis ties stulpu kryžkelėje su daugybe rodyklių. Visos vilioja, tik ne visos mano ir ne visos vienodai vertingos. Deja, atrodo, kad pražiopsojau ir pravaikščiojau nepažįstamais, ne man skirtais takeliais. Vieną rytą Liucija akivaizdžiai manęs neprisileido, atstūmė, nenorėjo būti. Tai – švelnus ženklas, kad gyvenu ne taip, kad nesu mama, kuri vaikui yra lyg užuovėja. Jėzaus priekaištas Mortai yra skirtas ir man: „Morta, Morta, tu rūpiniesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno““. (Iš Kristinos dienoraščio, 2001 m. spalio 10 d.).

Kas man yra moteriškumas? Tai kelias per kitą. Jeigu gerbsiu ir mylėsiu savo vyrą, leisiu ir padėsiu jam būti vyru, tada skleisiuosi ir aš pati kaip moteris. Galima būtų daug apie tai kalbėti.

Pati savęs nelaikau nei gera, nei tobula, nei gimusia gimdyti ir auginti vaikus. Bet tai yra man. Tai yra mano laimei. Aš nesakau, kad man nesunku, bet galiu pasakyti, kad esu laiminga. Trokštu, kad tą patį galėtų pasakyti mano vyras ir vaikai.

Nežinau, ar į Vilnių sugrįžome visam laikui. Alėjuose atsikračiau daugelio kategoriškumų, jau nieko nebeplanuoju „visam laikui“, nebent savo santuoką.

Taip Kristinai bevartant savo kaimiško gyvenimo prisiminimus ėmė krutėti mažiausioji Pačkauskų dukrytė, miegojusi balkone vežimėlyje. Laikas baigti. Sutariame, kad jos pasakojimą papildysiu dienoraščių ištraukomis, kurios iliustruoja tos netolimos kaimo praeities kasdienybę ir nuotaikas.

Išeidama suprantu, kad šios nuoširdžios, atviros šeimos gyvenime yra labai daug natūralios, paprastos išminties, kuri toli gražu neatrodo protinga ar patraukli šiuolaikiniam, daug ambicijų turinčiam žmogui. Tačiau įsiklausymas į natūralią gyvenimo upės tėkmę savo vaisių subrandins ateityje. Išmintis yra mažakalbė, jai nereikia daug žodžių, bet ji atneša dvasios ramybę ir nesibaigiantį gyvybingumą. Ji pražysta laimingos moters šypsenoje ir šiltuose vyro delnuose. Ji kitokia, kaip kitokia yra saulės nutvieksta pakalnučių pievelė miško proskynoje, palyginti su prekybos centruose ant prekystalių sumerktomis rožėmis, įspūdingai gražiomis, tačiau vienodai bekvapėmis…

Užrašė Irma ir fotografavo Irma Sujetovaitė

TAPATI Nr. 11, 2007

Pin It on Pinterest