Giedrė lėtai, niurzgėdama ir supykusi, kad reikia keltis, ropščiasi iš lovos. Ji ilgai prausiasi ir neskuba prie pusryčių stalo. Vis dar vilkėdama pižamą mergaitė įsijungia televizorių. Iš kambario pasigirsta tėčio balsas: „Giedre, jei nesusiruoši per dešimt minučių – į mokyklą tavęs nevešiu. Aš gi negaliu kasdien vėluoti į darbą!“ Giedrė toliau lėtai valgo, stebėdama televizoriaus ekraną, lyg nieko daugiau nematytų ir negirdėtų. Tuo tarpu mama su mažyliu ant rankų pradeda širsti: „Greičiau, pavėluosi į mokyklą!“ Tačiau Giedrei tai, atrodo, mažiausiai rūpi. Na, gal šiek tiek – ji neramiai tabaluoja kojomis po kėde, tačiau ir toliau bando tėvų kantrybę.

Tėtis pratrūksta ant Giedrės pyk­čiu. Mama puo­la ginti „vargšą skriau­džiamą vaiką“. Iš namų Giedrė su tėčiu išeina ge­ro­kai vėliau, nei de­rėtų. Visą ke­lią ji au­to­mo­bilyje verkia. Ne­no­ri eiti į pamo­kas, nes vaikai juok­sis, o mo­kyto­ja vėl pyks, kad ji vėluo­ja. Tėtis taip pat vėluo­ja į darbą…

Ki­tą ry­tą vėl ka­­rtos­is ta­s pa­ts

Su panašiomis situacijomis susiduria daugelis vaikus auginančių šeimų. Daž­nai mamos, nežinodamos, ką daryti, jaučiasi kaltos ir sutrikusios: nesinori skriausti vaiko, tačiau kaip auklėti, kad nebūtų pažeista jo asmenybė ir kad namuose bū­tų tvarka? Mūsų močiutės ir seneliai auklėjo vaikus pasitikėdami savimi ir jautėsi šeimoje autoritetai net klysdami, o dauguma šių dienų mamų ir tėčių nežino, kaip teisingiau elgtis sudėtingose situacijose, yra sutrikę ir nepasitiki savimi. Išreiškę vaikui pyktį ar nepasitenkinimą jo elgesiu, jie neretai pasijunta kalti, nieko neverti ir bejėgiai.

Vie­na­s opia­­­usių šių die­nų klau­si­mų: kai­ au­klėti va­iku­s ne­pa­že­idžia­nt jų asme­ny­bės?

Aiškios ribos ir gyvenimo taisyklės padeda vaikams jaustis saugiems. Aiškios taisyklės padeda derinti
skirtingus žmonių poreikius taip, kad kiekvienas galėtų jaustis patogiai ir saugiai. Kaip gatvėje reikalingos eismo taisyklės, taip ir bendro gyvenimo taisyklės padeda išvengti tarpusavio santykių „susidūrimų“. Jų vaikas išmoksta gyvendamas su tėvais, stebėdamas jų bendravimo pavyzdį ir patirdamas vienokį ar kitokį atsaką į savo elgesį. Labai svarbu, kad vaikas suprastų taisyklių (jūsų reakcijų) prasmę, nes kitaip jos taps našta, kurios anksčiau ar vėliau jis sieks atsikratyti.

Pavyzdžiui, jei nesuprasime, kodėl užsidegus raudonam šviesoforo signalui reikia sustoti, ir manysime, kad šviesoforas sugalvotas ne mūsų saugumui garantuoti, o tik laikui gaišinti, kaskart, kai gatvėje nematysime policininko, stengsimės nepaisyti šios „nesąmonės“. Taip pat ir su vaikais. Jei norite, kad jū­sų mažylė ar mažylis negalvotų apie jus kaip apie blogą, nemylinčią mamą, kuri tik reikalauja ir priekaištauja, padėkite jai suprasti taisyklių, kurių norite ją iš­mokyti, prasmę.

Kartais vaikai tiesiog „neklauso“, ką kalba tėvai, tuomet taisyklių reikė­tų mokyti pasitelkiant natūralių padarinių metodą. Pavyzdžiui, Giedrės tėvai, matydami netinkamą jos elgesį, galėtų įspė­ti, kad jei ji nori rytą mokykloje pradėti maloniai, turėtų sparčiau keltis ir ruoštis, kad nepavėluotų, o jei nusprendžia delsti ir nesiskubinti, vadinasi, pasirenka ir nemalonų „susidūrimą“ su mokytojos pastabomis ir vaikų
pašaipa.

Arba, pavyzdžiui, jei Martynas grįžęs iš lauko nutaria įbėgti į svetainę, kurioje tėvai ilsisi, ir garsiai triukšmauja, jam bus liepta eiti į savo kambarį, kuriame jis galės triukšmauti, bet turės būti vienas. Vaikai, perprasdami elgesio padarinius ir suvokdami bendro gyvenimo taisykles, išmoksta numatyti, kas jų laukia vienaip ar kitaip pasielgus. Jie išmoksta nuspėti savo pačių sprendimų rezultatus, todėl gali jaustis saugūs.

Nuosekliai taikomų taisyklių ir aiš­kių ribų, kas leistina ir kas ne, nebuvimas lemia vaikų sutrikimą ir nesaugumą. Vaikai tampa įsitempę ir irzlūs. Nesant aiškių ribų, vaikai patys mė­gina jas išsiaiškinti elgdamiesi provokuojančiai. Jie tarsi bando, „kas bus, jei važiuosiu pirmyn degant raudonam šviesoforo signalui“. Kartą taip „pravažiavęs“, kitąsyk vaikas vėl mė­gins elgtis taip pat, tačiau nežinia, kuo
tai baigsis.

Ka­ip nu­­sta­tyti va­iku­i r­iba­­s

Jei 3–11m. vaikas elgiasi netinkamai: garsiai šūkauja, prasivardžiuoja, rodo grimasas, stumdo kitą, spardo, už­simoja kitam vaikui daiktu, rizikuoja susižeisti, laužo ar gadina aplinką, įsiterpia į suaugusiųjų šneką, nepaklūsta nurodymui liautis daryti kažką netinkama – bū­tina nustatyti ribas, įvedant aiškias taisykles. Kaip tai daryti?

Pirmiausia pati sau aiškiai įvardykite, kokį elgesį norite pakeisti. Pavyzdžiui, „noriu, kad vaikas liautųsi pertraukinėti mano pokalbį su kitu žmogumi, nes jaučiuosi nesmagiai“. Tada aiškiai pasakykite vaikui, kokio jo elgesio prašote – t. y. nurodykite elgesio taisyklę. Pavyzdžiui, „prašau nepertraukti mano pokalbio su teta, kol baigsiu šnekėti, nes man tai nemalonu“. Tai sakyti turėtumėte būdama priešais vaiką, žiūrėdama jam tiesiai į akis ir tvirtu, bet ramiu balsu.

Jei vaikas nepaklustų – dar kartą žiūrėdama į akis pakartokite savo prašymą. Tuomet nurodykite, kokie bus padariniai. Pavyzdžiui, „prašau nepertraukti mano pokalbio su teta, nes man tai nemalonu. Jei nesiliausi, penkias minutes praleisi vienas virtuvėje“. Šitaip jūs padėsite vaikui įsisąmoninti, kad nuo jo pasirinkimo priklausys tolesni padariniai: ar jis liks drauge, ar turės būti vienas ir dargi neįdomioje aplinkoje. Mažiems vaikams nepatinka likti be jokio dėmesio, ypač kai jie neturi ką veikti, todėl šitokia bausmė daugeliu atvejų yra veiksminga.

Jei vaikas vis tiek nusprendė nepaklusti – pritaikykite padarinius. Svarbu, kad tai darytumėte ramiai ir tvirtai, bet nepiktai. Vaiką galima izoliuoti jam neįdomioje aplinkoje tiek minučių, kiek jam metų. Jei ožiuotųsi, pridėkite dar 1–2 minutes, bet ne daugiau. Nesijaudinkite, jei vaikas niurzga ir piktinasi bausme. Jam reikia laiko suvaldyti savo jausmus ir suvokti, kas darosi.

Bausmei pasibaigus būtinai išsiaiš­kinkite, ar vaikas teisingai suprato, už ką buvo nubaustas. Galite, pavyzdžiui, paprašyti pasakyti, kaip jis suprato, dėl ko jį baudėte. Jei reikalinga, dar kartą paaiškinkite, kodėl jo elgesys buvo neteisingas.

Jei 12–16 m. paauglys maištauja reikalaudamas sau daugiau laisvių: ilgesnio vakarojimo su draugais, išvykų su nakvyne be suaugusiųjų, laisvės pačiam pirkti sau drabužius ir panašiai, reikėtų nubrėžti tokias ribas, kurios padėtų jam suprasti, kaip jis gali pelnyti daugiau jū­sų pasitikėjimo ir kartu daugiau laisvės ir savarankiškumo. Tai galima daryti panašiai, kaip anksčiau aprašytame ribų nustatymo modelyje.

Pavyzdžiui, jei paauglys maištauja, kad skiriate per mažai pinigų jo drabužiams, perkate ne tokius, kokių jam reikia, ir reikalauja pinigų ir laisvės pirkti pats, galėtumėte elgtis taip: Įvardykite, kokio savarankiško elgesio tikitės iš paauglio ir kaip patikrinsite, ar jis tai sugeba. Pavyzdžiui, „Noriu, kad sūnus išmoktų rūpintis savo drabužiais ir atsakingai elgtis su pinigais.

Jei sugebės savarankiškai įsigyti vieną sutartą daiktą, pavyzdžiui, batus, tinkamai pasirinkdamas pagal kainą ir kokybę, suteiksiu jam laisvę įsigyti visus reikiamus drabužius vienam sezonui, skirdamas tam tikrą sumą pinigų. Jei nesugebės to padaryti, suteiksiu jam tokią pačią progą reikšti savarankiškumą kitą sezoną“.

Tada pasakykite paaugliui savo pasiū­lymą ir nurodykite būsimus padarinius. Vėliau šiuos padarinius pritaikykite. Nepamirškite, kad svarbiausia, jog vaikas ar paauglys, patyręs neigiamus padarinius, turėtų kitą progą išbandyti savo galimybes ir aiškiai žinotų, kokių reikalavimų turi laikytis, kad pasiektų, ko trokšta.

Kodėl tėvai kartai nuolaidžiauja vaikui

  • Kartais sunku pasakyti vaikui „Ne“
    Būdami u­žsiėmę ar prale­idę visą die­ną darb­e tėvai ne­re­tai jau­čia k­altę, k­ad ne­pak­ank­amai sk­iria dėme­sio vaik­­ui. To­dėl jie gali ve­ngti „ska­u­dinti“ jį drau­smindami. Tu­ tarpu vaik­as, galb­ūt visą die­ną lau­­kė tėvų, k­ad galėtų „patik­inti“ rib­as.
  • Vaikas gali atrodyti silpnas ir pažeidžiamas
    Kartais vaik­ai, no­rėdami tėvų dėme­sio­ e­lgiasi pro­vo­­­­kuojančiai: verk­šle­na, sk­­undžiasi, trypia k­­o­jomis, atro­do ne­laimingi ir sk­riau­džiami. Įvairiai b­andydami k­antryb­ę, jie išmo­­ksta, kok­­­iu e­lge­siu gali privesti tėvu­s jie­ms le­isti ne­paisyti taisyk­lių ir paže­isti rib­as.
  • Šeimai išgyvenant krizę
    Še­imo­s k­rizės me­tu tėvai gali b­ūti link­ę nu­­olaidžiau­ti vaik­­ui. Pavyzdžiu­, mama, jau­sdamasi k­alta dėl sk­yryb­ų su vaik­o tė­vu­ gali mėginti „išpirk­i“ savo k­altę jam įsite­ik­dama ar nu­­olaidžiau­dama. Tu­ tarpu tėvas gali mėginti „išpirk­i“ savo k­altę, k­ad ne­gyve­na su vaik­­u b­e saik­o le­pindamas jį do­vano­mis. To­­ks e­lge­sys vaik­­ui pe­rša mintį, k­ad tėvai yra ne­pak­ank­amai geri, ne­pak­ank­amai jį myli, to­dėl re­ik­ia iš jų dau­giau re­ik­alau­ti.
  • Kai tėvai bū­na pavargę
    Kartais po sun­k­io­s darb­o die­no­s tėvai jau­čiasi pavargę, to­dėl tampa „mažiau atsparūs“ pro­vo­­­kuojamam vaik­o e­lge­siu­i. Tėvams gali ne­­užte­­kti valio­s ir e­ne­rgijo­s rū­pintis vaik­o au­­klėjimu ir pasak­yti „Ne­“.
  • Jei tėvai jaučiasi nepakankamai geri
    Ne­galėdami vaik­­ui su­te­ik­ti to­­kio gyve­nimo­, k­­­okio no­rėtų, tėvai gali ste­ngtis įtik­i jam siūlydami mažiau ve­rtingu­s dalyk­­us: le­du­s, trašk­­učiu­s ir panašiai. Tačiau to­­ks e­lge­sys gre­ičiau­siai vaik­­ui pasiro­dys mėginimas „išsisu­­kti“, to­dėl jis gali imti re­ik­alau­ti vis dau­giau­ k­ad ne­sijau­stų apgautas. Ve­čiau b­ūti atviram su vaik­­u.
  • Norėdami paguosti vaiką
    Vaik­­ui, patyrus­ sk­riau­dą k­ie­me, darže­lyje ar mo­­k­yklo­je, tėvai gali no­rėti jį pagu­­osti. Tai natūralu­, tačiau je­i b­­egu­­osdami le­idžia jam paže­isti nu­sisto­vė­ju­sias taisyk­le­s – valgyti saldu­mynus prie­š vak­arie­nę, ilgiau žiūrėti tele­vizor­ių ar panašiai – iš tik­rųjų nė k­ie­k ne­pade­da. Žymiai ve­rtingiau vaik­ą pamo­­kyti, k­aip jis galėtų k­itą k­artą apginti savo nu­­o­monę ir ne­le­isti, k­ad b­­endraamžiai šaipytųsi ar skr­iaus­tų. Toks­­ dėme­sys vaik­­ui ir įprastų taisyk­lių še­imo­je laik­ymasis tik padės jam jau­tis sau­giau­.

Parengė psicho­­­logė­
so­c. m­ dr. Daiva Sel­­mistraitienė
Tel­ 8 699 46714

Nuotrauka: https://flic.kr/p/gJUsoD

Pin It on Pinterest