Dailininkė ir rašytoja ALBINA ŽIUPSNYTĖ, nuo pat vaikystės negalinti judėti be savo ištikimų palydovų – ramentų ir vežimėlio. Atrodo nuskriausta, tačiau Viešpaties gausiai apdovanota talentais – piešia aliejiniais dažais, tempera, akvarele, plunksnele, tapo ikonas, piešia atvirukus, iliustruoja knygas, karpo fantastiškus karpinius. Jos subtilių dailės kūrinių visados galima rasti Kaune „Eglės“ galerijoje senamiestyje, jos darbai ne taip dažnai, bet iškeliauja į parodas, tarp jų ir sakralinio meno, kurias Albina rengia nuo 1982 metų. Albina Žiupsnytė, gyvenanti Kaune, o vasaras praleidžianti nuošaliame vienkiemyje toliau nuo šio didmiesčio, ne itin mėgsta smalsautojus. Tačiau ji visados laukia bičiulių, kurių ne toks jau didelis pulkas, bet už tai tokių, kurie, širdies vedini, atskuba „atsigerti“ iš jiems brangaus žmogaus trykštančių versmių, paprastai ir atvirai pasikalbėti, o kai kada ir padirbėti. Piešti pradėjusi vaikystėje, vėliau „Apolės“ internatinėje mokykloje, kur buvo nelengva, bet gerų žmonių ir ten būta… Mamytės, žinomos audėjos ir siuvinėtojos, nuolat skatinama, palaikoma, ji įstojo į Juozo Naujalio meno mokyklą. Dar nebuvo aprimęs Tėvelio, Sibiro tremtinio, netekties skausmas, o jau laukė kitas išbandymas – bebaigiant meno mokyklą Anapilin iškeliavo mama. Išbandymų kelias grūdino, o gelmėje kunkuliuojantys talentai savaime veržėsi į dienos šviesą. Rašytojos gebėjimus „paslėpė“ po slapyvarde MAŽA GIRAITĖ leisdama į pasaulį pirmąją pasakų knygą „Dievdirbio širdis“, po gero dešimtmečio – „Dainuojantys rugiai“ ir „Baltasis Žvirgždės slėnis“.
Laiškas dailininkei, rašytojai Albinai Žiupsnytei-Mažai Giraitei
Brangioji Albinute,
Rašau Tau šį LAIŠKĄ pasitikėdama savo neseniai atrastu žurnalo TAPATI pasauliu ir nerasdama geresnio kelio išprašyti iš savo širdies per penkiolika mūsų bičiulystės metų susikaupusių minčių bei jausmų. Norėčiau jais pasidalyti su Tavimi ir kitais, Tave šimtą kartų geriau už mane pažįstančiais, girdinčiais Tave sekant pasakas ir sakmes apie būtus ir lyg nebūtus gyvenimus, pilnus vidinės paslapties bendravimus knygose „Dievdirbio širdis“, „Dainuojantys rugiai“, „Baltasis Žvirgždės slėnis“. Ir dar. Keliaudama per Lietuvą, bendruomenėse sutikdama daug įvairiaspalvių žmonių, su jais dalydamasi, ką pati širdyje randu padalijamo (o ten ir Tu esi, mieloji), nustembu, kai sužinau, kad jie Tavęs nepažįsta…
Koks paprastas, o kartu ir unikalus žmogus esi – Tave lyg žino, bet ir nežino. Esi MAŽA GIRAITĖ – PASAULIS, kuriame neturintis kelrodės žvaigždės – tyros ir jautrios širdies žmogus neatpažins ženklų – minčių, kuriomis gyveni, visaip dalydama save kitiems. Ne tik žmonėms: paukščiui, stirnaitei, katinėliui, boružei, sraigei, ištikimajam draugui šuneliui, kraujažolei, akmenėliui, medžiui…
TIEMS ŽMONĖMS AŠ NEGALIU NĖ IŠ TOLO PRILYGTI
Žinai, aš manau, kad VIENAS ŽMOGUS tai tikrai esi Tu, nors niekados neišdavei, kas slepiasi po slėpiningais Tavo knygų gyventojų vardais. Kas kitas galėtų taip išaukštinti ŽMOGŲ, jei ne Tu, kuri nevertini televizijos, kuriai nebūtini vienadieniai laikraščiai, kuriuose žmonės vienas kitą prie kryžiaus kala, meilės marškinėlius seniai į kitą pusę išvertę. Tu pasakoji medžiams apie ŽMOGŲ, apie kurį Tau papasakoja sutikti žmonės, tačiau žinai KĄ KITA – jų perteikiamus išgyvenimus, kad baigia nunykti polėkio ir šviesos sparnai, skausmą dėl žmogaus vidinės laisvės, kurią, rodos, taip neseniai atsikovojome. KUR dabar neša mus šitie sparnai – ar TIKRAI į šviesą, teisybę, gėrį, ar TIKRAI į grožį, į širdies dosnumą?..
Tau skauda dėl kiekvieno prarasto vaiko, dėl kiekvieno puolusios žmogaus. Tik Tu pati apie save, kaip ir VIENAS ŽMOGUS, – kukliai arba nieko. Užtat akys pažvelgia giliai iki pat širdies gelmių ir nedrąsu būna apie ką nors, ko nepasakai, paklausti. Tavo knygų gyventojai, panašiai kaip Tu pati, moko KANTRUMU ir DVASINE RAMYBE belstis į atstumtųjų, pažemintųjų, savo negalias slepiančiųjų širdis – nežeidžiant, nežeminant, pritaikant raktą kiekvieno būčiai.
Skaitau, vis iš naujo skaitau ne tik mano, bet ir kitų Tavo bičiulių išvežiotą, išnešiotą po visą Lietuvą mėlynais viršeliais, žaismingais mažutėliais Tavo piešiniais kaip mylimo genelio plunksnomis išmargintą „Dievdirbio širdį“. Laižau lyg nuo bičių korio varvančius medaus lašus – Tavo gyvenimo pasakas ir jose užkoduotas mįsles bandau įminti. Turiu vis dažniau prie savo Angelo prisiglausti, kad nors trumpam pavirsčiau tyraširdžiu vaiku, nes jau apsunko šių laikų turinio prismaigstyti mano pečiai, virstantys „kupra“, kuri, deja, taip retai „Saulos“ veikėjų sparnais išsiskleidžia.
Taip atsitiko man tada Želvoje. Po sunkios, baisiai vadinamos nepagydomos ligos man reikėjo pradėti gyventi iš naujo. Iš didelio miesto išvykstant į nežinomą kaimą gyvybės ieškoti, mano krepšelyje įsikūrė dvi knygos: Naujasis Testamentas ir Tavo „Dievdirbio širdis“. Iš jų versmių ir iš gyvo, vidury Želvos trykštančio ledinio šaltinio, mylimiems žmonėms vandens pasėmus, aš gėriau ir prausiausi. Tada, prieš trylika metų, kartu su mokyklos vaikų teatriuko kūrėja vadove ir režisiere Zita Butiškyte Tavęs nepasiklausę (nes akyse gyvos nebuvome matę) išdrįsome iškelti į mažųjų lėliukų sceną pasaką „Dievdirbio širdis“, inscenizuoti „Juodųjų obelų sodą“. Tavo pačios išgyvenimai, apsivilkę pasakų drabužiais, keliavo per Lietuvą: nuo Želvos į Molėtus, Merkinę, Marcinkonis, Kauną, Vilnių, Panevėžį ir kitas vietas. Tik po keleto metų išdrįsome pirmą kartą pasirodyti Tau ir Tavo mylimiems žmonėms Tavo Ramybės saloje, senųjų obelų sode Žydeikiškių kaime. Pūtė stiprus pavasario vėjas ir debesys kybojo čia pat virš pumpurus kraunančių obelų viršūnių. Takais ir kalneliais keliavo kaimo žmonės pažiūrėti jų Albinutės gyvų kūrinių… Tada ir dėjosi nematomi stebuklai jaunųjų aktorių, jų vadovių, žiūrovų širdyse. Tokie stebuklai, kurie ir šiandien padeda man išgyventi (manau, kad taip pat ir vaidinusiems mažiesiems, kurie dabar jau savo vaikų turi).
GYVENIMO PRASMĖ – IŠMOKYTI SKRISTI AŠ REIŠKIU ERDVĘ IR SAULĖLYDĮ
Tada mes išdrįsome paprašyti Tavęs parašyti scenarijų spektakliui pagal pasaką „Saula“. Tai buvo beprotiškai drąsu. Neatsisakei. Želvos „Švelnukų“ teatras jau buvo „išmaitintas“ Tavo pasakų, paveikslų, atvirukų šviesą jau buvo pajautęs, ir „Saulos“ prasmė jiems nebuvo per sunki, todėl ji ir išvydo pasaulį. Rokuose, buvusiuose kultūros namuose įrengtoje Šventosios Šeimos koplyčioje, premjera šlovinome Kūrėją ir jo Kūrinį – Žmogų, savo svajonėmis skrendantį virš debesų.
Dievo stalui ant mažutėlių ratukų pavažiavus į šalį, toje vietoje skleidėsi Motinystei skirta pagarba, kur „kiekvienas judesys, patarnavimas atrodė lyg apeigos, skirtos Aukščiausiajam“. Vaikų lūpomis buvo skelbiama motinų viltis, kad jos savo didžiule meile privers tas baisiąsias kupras sugurti. Ji (Saula) nuolat stengėsi būti džiugi ir meili, nušviesti kiekvieną vaikų akimirką, nematomais Meilės spinduliais šildydama vaikus prie savo širdies, maitino juos tekančios saulės, vėjo ir jūros kvėpavimu, kuriuo alsuodavo ji pati. Išmokyti vaikus skristi – toks buvo Saulos gyvenimo tikslas ir prasmė, kitos prasmės ji nematė ir nenorėjo (pasaka „Saula“ iš „Dievdirbio širdies“).
Šiandien Lietuvoje žinome garsų Plungės vaikų ir jaunimo teatrą „Saula“ (vadovai Sigita ir Romas Matuliai), kuris kūrybingai ir labai atsakingai su mažaisiais ir vyresniais vaikais perkelia į sceną Tavo kūrinius. Žinome aktorių ir režisierių Valentiną Masalskį, Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje pastačiusį „Saulą“. Gal yra ir daugiau, ko nežinau, bet kas nori Tau padėti prakalbinti širdis.
Mieloji, tik pati skrisdama, nesiekdama kojomis žemės (juk Tau netrukdo pakilti ištikimieji palydovai ramentai) galėjai sukurti TOKIAS PASAKAS, nupiešti jų vaizdinius, kuriuose krūtinėje viso pasaulio paukščiai gieda, kur smuiku virtusi širdis iš prakeikimo sodus ir žmones prikelia, kur Dievo Kūrinijos gausybė knibždėte knibžda kišenėse, užančiuose, sterblėse ir rieškutėse.
AŠ REIŠKIU ERDVĘ IR SAULĖLYDĮ
Prisimeni, Albinute, – tai eilutė iš Meletėlės sapnų dienoraščio. Nuostabūs tie Meletėlės sapnai. Jie mane ragina ieškoti rakto, kuriuo atrakinusi Meletėlės sapnų karalystę galėčiau geriau pažinti ne tik Tave, bet ir save – jausdama, neklausinėdama. Jaučiu, neapsigausiu iš sapno knygoje perkeldama mintį ir priskirdama ją Tavo gyvenimui – „Aš reiškiu erdvę ir saulėlydį“. Tau tikrai ji labai tinka.
Pastebiu, kaip Tavo Kūrybos gelmę ir esmę nusako ERDVĖ, kurios ribų dar niekas neapibrėžė. Tavo knygose, paveiksluose, mažyčiuose (bet dideliuose) darbeliuose viskas juda, viskas gyva, nes veikia, turi kryptį, tikslą, esmę. Jos kupinos spalvų, garsų, Gamtos alsavimo. Daug mėlynos ir baltos spalvos gyvena ir mano šeimai dovanotame dideliame paveiksle, pavadinimu „Ląstelės“. Tiesiog girdžiu Tavo balsu paveikslą kalbant, kad kiekvienoje mūsų LĄSTELĖJE yra VISAS PASAULIS ir mūsų PRADŽIA. Pačioje ląstelės gelmėje slypi dieviškasis pradas, pirmoji nata, pradedanti ir mus. Čia slypi didelė viltis: Dievas gyvena kiekvienoje mūsų ląstelėje, mūsų pradžių pradžioje, ir net mažiausioje bei laikiniausioje dalelėje prasideda Amžinybės muzika.
Kai kas klausia, ar tai šventas paveikslas, o aš sakau, kad šventos piešusio žmogaus mintys – taigi tikriausiai šventas. Turbūt nesupyksi – juk mes visi esame pašaukti šventumui. ESMĘ kiekviename Kūrinyje randame savą, pagal savąjį kompasą ieškojimų keliu einame. Ir kokia laimė, kad nejučiom, nepastebimai padedi mums, vedi PAŽINIMO keliu.
Štai mano mylimiausioje knygoje „Baltasis Žvirgždės slėnis“ vedi mane ir kitus, ją skaitančius, į slėpiningą piešinio istoriją, kur tvirtini, kad ESMĖ YRA KITA REALYBĖ Prisimeni, kaip Tavo kambarėlyje ant pasišiaušusio kilimo surengėme bandelių ir raudonojo vyno vakarėlį? Tada, vieningai susimerkę su Ijole, audėja ir pynėja, o nūnai vienuole, nutarėme iš slaptų podėlių išvilioti Tavo širdies padiktuotus ir rankomis prirašytus lapus, linksmų atvirukų eskizus. Jų buvo daug, nepuolėme skaityti, bet išgavome pažadą, kad leisi juos nunešti į leidyklą. Leidykloje ir spaustuvėje prie knygų ir atvirukų leidybos dirbę žmonės mus pasitikdavo šypsodamiesi – jie tokių šiltų kūrinių nedažnai mato.
Prisimeni, kaip žengus šį žingsnį užpuolė kiti rūpesčiai – turėjome ieškoti lėšų knygoms ir atvirukams išleisti. Kai labai, labai reikia, tada ir malda tikresnė, ir šauksmas toliau girdimas. Lėšų gavome. Aš ligi šiol manau, kad tai vienas iš stebuklų, kurių apstu tąsyk pasaulį išvydusiose knygose „Dainuojantys rugiai“ ir „Baltasis Žvirgždės slėnis“. Jos pasirodė tokiu laiku, kai veržimasis į sėkmę, pinigus, prabangų gyvenimą, tuštybės skardėjimas visu garsu nustelbė tikrąsias gyvenimo vertybes: atjautą, paprastumą, nuoširdumą, tikrą meilę ir grožį. Tavo knygos parodė kitą esmę, kitą matavimą.
Neseniai, mums susitikus, išreiškei tylų liūdesį, kad negirdėti, ar skaitytojai jas rado, ar knygų mintys įkrito į žmonių širdis. Bet tuojau pat nusišypsojai – knygą verta parašyti net ir vienam žmogui. Per Tėvelio Stanislovo laidotuves teko susipažinti su vienu tokiu žmogumi. Jis sakė skaitęs „Žvirgždės slėnį“, ir ta knyga jam buvusi kaip vaistas, kaip sielos gydymas, mat šis žmogus kėlėsi po didelio ir gilaus nuopuolio.
Albinute, aš suprantu, kad Žvirgždės slėnis yra ir manyje – tik ne baltas… Jaučiu jame daug šiukšlių esant. Savo dvasiai sustiprinti nepakanka koplyčią pastatyti, gražių darbų „pririnkti“, kitiems geram būti. Tu ragini mane ir kiekvieną, kuris su Tavimi Tavo kūryboje susitikti nori, pažvelgti į savo aplinką taip, kaip tas japonas, viešėjęs šventinant koplyčią („Koplyčia“ iš „Baltojo Žvirgždės slėnio“): Jam atrodo, kad į šias baltas kalvas ateina pasivaikščioti Dievas. Tai Dievo rankų prisilietimas nugludino taip švelniai akmenukus… Aukščiausiojo alsavimas tebesklando čionai lyg mėlynas vėjas, o gėlės šlaituose atsimena Viešpaties rūbo kvapą… Taip jausti ir girdėti gamtos pulsą tikrai gali, nes pati žinai esanti vientisos gamtos dalimi, vienos didelės, Kūrėjo austos ir tapytos drobės
Jaučiu, kad šv. Pranciškus, ekologijos globėjas, išaukštinęs Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir visą Kūriniją, yra Tavo širdžiai artimiausias kada nors Žemėje gyvenęs gamtos dainius. Tavo kūrybos gerbėjai, kurių viena esu ir aš, brendame per Žydeikiškių pievų žolynus Tavęs aplankyti, po ąžuolu su Tavimi pabūti, Tavo širdies dosnumu užsikrėsti. Ir „Dainuojančių rugių“ veikėjo žodžiais pasižadėti: Viešpatie, neleisk man sukurti nieko naujo, kol aš nemoku mylėti, kol nejaučiu Tavo alsavimo, kol negirdžiu Tavo žingsnių, kol neturiu Išminties… Sutinku kentėti ir klysti, bet neištversiu, jei dėl mano klaidų nukentės kas kitas…Viešpatie, jeigu nori, kad aš būčiau gyvas ir dar kažką sukurčiau, apsaugok žmones nuo mano klaidų… (pasaka „Laiko mašinėlė“ iš knygos „Dainuojantys rugiai“) Atsisveikinu turėdama viltį, kad iš Žemaitijos kelias mane atves į artimiausią Tavo paveikslų šventę – parodas Kaune ir Birštone, kad ten susitiksime visi, kuriems kartu būti gera.
Nuoširdžiausiai,
Janina Danielienė iš Jodėnų vienkiemio
