NEGALIMA IGNORUOTI TO, KAS NEIŠVENGIAMA

Mano bičiulis, talentingas dramaturgas, buvo apdovanotas už scenarijų apie nuo ŽIV viruso mirštantį vyrą. Pagrindinis veikėjas – jaunas menininkas. Viso spektaklio metu jis pamažu silpsta. Nepaisydamas to, jis turi mielą įprotį „Polaroid“ fotoaparatu fiksuoti visus ir viską, kas jam brangu. Nufotografavęs pasižiūri į ryškėjančias nuotraukas ir įsideda jas į kuprinę. Tai – jaunuolio obsesija. Jis supranta, kad greit mirs, tad jokie mėginimai įsitverti šio pasaulio nepadės. Žiūrovas jį užjaučia: Vargšelis. Jam jų neprireiks, – ir visiškai neįvertina esmės. Jis – tai mes.

Teks atsisveikinti su tėvais. Tai neišvengiama.

Neduok Dieve, teks palaidoti savo vaiką.

Mielas skaitytojau, kaip tu mėgini įsitverti šio gyvenimo? Jei džiaugiesi, kad esi sportiškas, juk suvoki, kad toks būsi ne visada. Pasenęs kūnas ims pasiduoti, ir kasmet rezultatai bus prastesni. Tai neišvengiama. Jei didžiuojiesi gebėjimu mąstyti, supranti, kad metams bėgant mintys apsiblaus. Net jei pavyks išvengti demencijos, kuri žmones daro panašius vienas į kitą, pamirši daugybę dalykų ir pamažu imsi mąstyti kaip vaikas. O žmonės, kuriuos myli? Jų neteksi, arba jie neteks tavęs. Gyvenimas primena vėjo dvelksmą: „Esame tik atsidūsėjimas“ (Psalmyno 39,5 parafrazė). Prisiartins gyvenimo ruduo, žiema. Gal jie jau dabar kvėpuoja jums į pakaušį. Žiemos nesustabdysi.

Mielieji, juk suprantate, kad teks atsisveikinti su visais, kuriuos mylite, ir viskuo, kas brangu.

Nesu fatalistas, net ne pesimistas. Man patinka daugybė dalykų. Iš esmės esu hedonistas, nes myliu gyvenimą. Vienas romanas apie Vincento van Gogho gyvenimą pavadintas „Aistra gyventi“. Galima sakyti, tai – mano moto. Tačiau jei norime priimti viltį, kurią Dievas dovanoja kiekvienam mūsų, turime blaiviai žvelgti šiam gyvenimui į akis. Henri Nouwenas pripažino:

Gyvenimas – tai laukimo minutė. Tai atkarpa, kurios kiekviename posūkyje bučiuojasi liūdesys ir džiaugsmas. Visą gyvenimą liūdesys atsitraukia ne daugiau, kaip per keletą žingsnių. Atrodytų, tyro džiaugsmo nebūna – net ir linksmiausiomis minutėmis per kūną nubėga liūdesio šiurpuliai. Pasiekę pasitenkinimą pajuntame ir jo ribas. Jei kas pavyksta, bijome pavydo. Už kiekvienos šypsenos slepiasi ašara. Apkabinti savyje randame vienatvės šešėlį. Draugystėje patiriame atstumą, o kiekvieną žiburį supa tamsa.5

Ir Paulius rašė: „Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Laiškas korintiečiams 15,19).

Pirmojo brangaus bičiulio netekau 1998-ųjų gegužę. Kartu su Brentu buvome tik ką baigę rašyti pirmąją knygą, turėjome privačią psichologijos konsultacijų kliniką. Jis žuvo lipdamas į uolą. Tai buvo pirmoji išvyka, kai kartu vedėmės grupę. Gerai pamenu nepakeliamą liūdesį. Tada prasitariau, kad to nelinkėčiau blogiausiam priešui. Mirtis taip smogia į Dievo dovanotą gyvenimą, kad patiriame traumą. Atsigavau tik po kelerių metų.

Ir tada atėjo ši vasara, ir vėl viskas nuo pradžių. Puikiai pamenu, kur buvau, kai man paskambino. Galiu papasakot apie žvyru nuklotą keliuką link garažo, priešais augančius krūmus ir šalia sukrautas malkas. Trauma, lyg degiklis odoje, sieloje įrėžia prisiminimus.

Su Kreigu susipažinome 1979-aisiais. Abu „sirgome“ žygiais ir gamta. Anksčiau abiem teko ragauti narkotikų „kultūros“, vėliau – atrasti prasmę sąjūdyje vardan Jėzaus (. Toje pačioje bažnyčioje kartu dirbome valytojais. Bėgo metai. Abu matėme gimstant vienas kito šeimas, abu kraustėmės iš vietos į vietą, abu ėmėmės naujų darbų. Prieš septynetą metų jam diagnozavo leukemiją. Jis dalyvavo keliuose medicininiuose tyrimuose – ne visi malonūs. Keliskart teko ištvert tikrą pragarą. Tačiau tą pavasarį pasirodė daug žadančių ženklų – naujoji programa, atrodė, puikiai veikė. Gydytojai džiaugėsi, kad „dar mėnuo ar du, ir prasidės remisija“. Bet netrukus jam ėmė skaudėti pilvą. Kaip ir Brentui, komplikacijos prasidėjo gegužę. Tai sudavė ypatingą emocinį smūgį, kaip ir tuomet, kai Tėvo dieną mirė mano tėvelis. Kreigui su žmona Lori teko praleisti mūsų sūnaus Luko vestuves, nes reikėjo važiuoti į Hiustoną, atlikti keletą papildomų tyrimų.

Rentgenas patvirtino tai, ko labiausiai bijojome. Vėžys virto limfoma. Kai kuriems iš jūsų dėl limfomos teko atsisveikinti su mylimais žmonėmis, todėl žinote, ką ši diagnozė reiškia. Tai – agresyvi, nepagydoma vėžio forma. Tai diagnozė, po kurios įprastai gauni patarimą „susitvarkyti reikalus“.

Gedėti – tai atvert duris į sieloje susikaupusio gedulo palėpę. Tai gali būt pozityvus dalykas, jei teisingai ją tvarkysi, pasinaudosi proga gydyti į pakampes nukištą skausmą. Ir visgi. Ima atrodyti, kad visas gyvenimas taps vien netektimi. Nusviedęs telefoną į kaimyno kiemą išėjau pasivaikščioti. Vaikščiojau ilgai. Tada su Steise, Semu ir Siuzi kokią valandą sėdėjome verandoje. Verkėme, bet labai nedaug. Ir ką gi sakyt?

Galiausiai prabilo Semas: „Vien Jėzus…“

Semas puikiai pastebi žmones ir gerai vertina aplinkybes. Jis greitai pamato, kas tiesa, nors niekas jos nenori pripažinti. Jis – tas berniukas, kuris nesibodi pranešti, jog karalius nuogas. Tuomet buvo prabėgę vos pora mėnesių nuo pirmojo jo vaikelio – Patriko – laidotuvių. Dabar atėjo Kreigo eilė. Jis žinojo, ką man tai reiškė, ką tai mums visiems reiškė. Bet man atrodo, kad jis greitai sumetė apie kitą neišvengiamą faktą – kad ateis diena, kai jam paskambins ir praneš apie jo mamą ar mane.

„Taip, – teištariau – „Tik Jėzus. Tikėjimas apie karalystę ir yra esmė. Tai viską keičia.“

Tokiomis akimirkomis prisimeni neįprastų dalykų. Prisiminiau eilutę iš Mokytojo (Koheleto) knygos: „Verčiau eiti į namus, kur gedima, negu į namus, kur puotaujama“ (7,2a). Ši eilutė man niekad nepatiko. Esu buvęs gedulo namuose. Ten būna sunkiausia. Kai žuvo Brentas, man teko našta apie tai pranešti jo žmonai ir sūnums. Niekada nepamiršiu, kaip raudojo berniukai. Ir vėl teks ten lankytis. Ne tik užsukti, bet pasilikti ten kurį laiką. Tada, sėdėdamas verandoje svarsčiau, kad reikėtų parašyti knygą apie Dievo gerumą – kad neleido pamiršti svarbių dalykų tada, kai jau keletą kartų netekome tokių brangių žmonių. Saliamonas tiesiog mėgino kalbėti, kad kol nesusiduriame su šia našta, į gyvenimą naiviai žiūrime pro rožinius akinius, „nes toks kiekvieno žmogaus galas, ir gyvieji tesideda tai į širdį“ (2b eil.).

Lieka tik karalystė, mielieji. Visa kita nutekės kaip smėlis pro pirštus, ir visai nesvarbu, koks stiprus jūsų kumštis. Kodėl gi priešinamės šiai vilčiai? Kodėl mėginame išlaikyti atstumą? Žavėdamiesi linksime galva, bet mandagiai paprašome išsinešti su savimi. Lyg kokia jėga sudarytų sutartį su didžiausia baime ir ant akių užmestų šydą. Pascalis tai suprato:

Niekas žmogui taip nesvarbu, kaip tik jo paties padėtis. Niekas neatrodo taip grėsmingai, kaip amžinybė. Todėl nenatūralu rastis tiems, kuriems nesvarbu, jog bėga į nebūtį ir smenga į amžinąją kančią. Apie kitus dalykus kita ir kalba. Jie baiminasi dėl menkniekių. Juos jie numato. Juos jie jaučia. Tas pats žmogus, kuris tiek dienų ir naktų aprauda prarastą darbą, pareigas ar kokį išsigalvotą įžeidimą, bus tas pats, kuris be rūpesčio ir jaudulio mirties valandą visko neteks. Baisu, kai tuo pačiu metu toje pačioje širdyje tarpsta jautrumas smulkmenoms ir keista nejautra didiesiems dalykams. Tai – nesuvokiami kerai ir nepaaiškinamas snaudulys. Jie patvirtina, kad už to stovi galinga jėga. ( Pensées )

Pascalis suglumo, neteko žado. Kokie pikti kerai neleidžia žmonijai pripažint to, kas neišvengiama? Viltes neapginsi tol, kol nepripažinsi to, kas neišvengiama. Subręsti reiškia nevengti tiesos. O mes mėginimus išsisukti stumiame į rinkos avangardą. Mes juos leidžiamės tiesiai į veną. Griebiamės šiaudo mėgindami pabėgti nuo to, kas neišvengiama. Viltį sudedame į įvairiausius karalystės surogatus. Širdį atiduodame mėsininkams. Karalystės pažadą painiojame su realybe, o savo esybę pavedame jos šešėliui.

Bet jei iškeliame baltą vėliavą, jei pagaliau pripažįstame tai, kad vienaip ar kitaip visko neteksime – visiškai visko, negrąžinamai – tuomet visuotinis atnaujinimas tampa geriausia naujiena, kuri pranoksta net nuostabiausias svajones.

O JEI VIS  DĖL  TO?

Sugrįžkime prie arbatos puodelio, kurį gėrėme su Luku, kai jam atėjo laikas išsikraustyti – kai mūsų šeimoje baigėsi vaikystė. Buvo šeštadienis, išleistuvės mokykloje. Jau anksčiau teko dukart panašiose dalyvauti, todėl gerai žinojome, kaip viskas vyksta. Man patinka ritualai. Jie – vieninteliai kelrodžiai kultūroje, kur viešpatauja nepastovumas. Tačiau kai sėdėjome savo vietose ir negalėjome sustabdyti ceremonijos – kai matėme, kaip apsisiautęs mantija ir užsidėjęs keturkampę kepurę Lukas lėtai eina link scenos – ėmiau kone kūkčioti. Širdis daužėsi ir šaukėsi Dievo: Kaipgi to nepavadinsi netektimi?! Paaiškink man, kodėl gyvenimas toks sunkus? Tą akimirką nebejutau nieko. Tik netektį.

Ir tuomet Jėzus atsiliepė: Jonai, juk nieko nepraradai.

Gal kam iš jūsų teko klausytis pamokslo ar skaityti Bibliją, melstis ar kalbėtis su psichologu, ir suvokti, kad Jėzus moka kažką paaiškinti per akimirką. Tai – apreiškimas. Mūsų proto ir sielos Kūrėjas moka koncentruotai perteikti kažką neaprėpiamo – lyg suleistų tai į veną. Jei galėčiau apibūdinti apreiškimą, kurį gavau tą akimirką, kai sėdėjau keturiasdešimt antroje eilėje ir stebėjau diplomų teikimo ceremoniją, reikėtų sakyti, kad Jėzus man parodė štai ką:

Mielasis, tavo širdis verkia, bet įsiviešpatavus Karalystei, tai, kas gyvenime buvo brangu, nebus prarasta. Išliks prisiminimai, įvykiai. Liks tavo ir kitų žmonių istorijos. Ir kaipgi tai galėtume padėti į šalį? Tai saugiai slypi beribio Dievo širdyje, nes Jis išlaiko viską. Už laiko ribų svarbūs dalykai bus saugiai sudėti į Karalystės brangenybių skrynią. Šios brangenybės pralenkia, bet neneigia laiko tėkmės. Jos bus grąžintos tau, kai visa taps nauja, ir tavo sūnūs grįš pas tave. Nieko neprarasi.

Staiga viskas pasikeitė. Iš vilties netekusio tėvo, kuris mėgino atsisveikinti net tik su vieninteliu likusiu sūnumi, bet ir ištisa šeimos era, tapau mylimu vaiku, kuriam buvo leista akies krašteliu pamatyti besiartinantį Kalėdų rytą, kuris tuoj tuoj išauš. Lyg kas būtų padaręs emocinį kraujo perpylimą. Nuo tos akimirkos laikas sustojo, ir mane užliejo ramybė. Kūnas atsipalaidavo. Patogiai įsitaisiau kėdėje, lyg kruiziniu laivu keliaučiau atostogų į Karibus. Norėjosi sušukti: „Tęskite! Man viskas gerai…“

Neprarasime nieko.

Jei akimirkai pavyktų į šalį padėti pyktį ir cinizmą – vos akimirką įsivaizduokite, kad tai tiesa – tuomet širdis išties lengviau atsidus.

Ištrauka iš John Eldredge knygos  JIS VISA DARO NAUJA: Dangų, Žemę ir visa, kas tau brangu

Leidyklos kaina ją galite įsigyti čia