„Man tai yra gyvenimo, ne mirties vieta, – dalijasi mintimis Lina Jakelė, jau trečius metus dirbanti
Petrašiūnų slaugos ligoninėje. – Esu savo vietoje. Čia patiriu gyvenimo trapumą, galiu prisiliesti prie Dievo slėpinių, palydėti žmogų gimti gyvenimui.“

Petrašiūnų ligoninė viena iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo rūpintis paliatyviąja slauga. Tai visapusiška pagalba sunkiai sergančiam žmogui – medicininė, psichosocialinė ir dvasinė. Paliatyvus (lot. palium) išvertus į lietuvių kalbą reiškia apsiaustas. Šiuo žodžiu reiškiamas tikslas – globos apsiaustu apgaubti tuos, kuriems vien tik gydomoji medicina padėti nebegali. Lina džiaugiasi Petrašiūnų slaugos ligoninės direktorės Ritos Kabašinskienės sprendimu pasirūpinti klinikine sielovada. Tai buvo vaisingas ir prasmingas žingsnis. Lina Jakelė viena iš pirmųjų Lietuvoje pradėjo dirbti klinikinės sielovados srityje.

Senas žmogus – kas jis: našta ar dovana? Tas gyvenimo kokybės klausimas – žmogaus vertės, orumo klausimas. Ar galime sergantį, sugniuždytą žmogų palikti tik mediciniškam palaikymui, egzistavimui iki akimirkos, kol numirs, ar padėti gyventi dvasiškai keliantis, kol ateis laikas keliauti amžinybėn?

„Sielovada reikalinga visur, kur yra silpnas ir sergantis žmogus, pasakoja Lina. – Matai, kaip ligonis keldamasis iš dvasinio sugniuždymo, kartu keliasi ir fiziškai.“

Linos pagrindinis tikslas – atrasti žmogų. „Kai su juo susitinki, – pasakoja Lina, – prasideda kelionė. Per tą tikrą išgyventą santykį kartu pradedi ragauti tikrus ir dieviškus dalykus, ką Dievas paslėpė nuo išmintingųjų ir apreiškė mažutėliams. Kartais žmogus tokio bendravimo būna neturėjęs per visą gyvenimą. Svarbu tame santykyje atpažinti duobes, per kurias žmogus vienas nepajėgus pereiti. Sielovada tampa visapusiška, kai yra Sakramento malonė, kunigas. Ta kelionė kiekvieną kartą nežinoma, rizikinga, nes niekada nežinai, kur tave nuves, tai ištisinis nuotykis su Dievu. Ir eini kartu per tų žmonių dykumas, kalnus į tą Pažadėtąją žemę…“

Prieš ketverius metus VDU pabaigusi teologijos studijas, Religijos pedagogikos bakalauro specialybę, pas jėzuitus metus studijavusi dvasinį palydėjimą, Lina neturėjo jokių išankstinių planų. Niekada šeimoje neturėjusi jokios patirties su ligoniais, Lina Jakelė net nenutuokė, kad dirbs slaugos ligoninėje. Linai metai po studijų buvo labai svarbūs ir nelengvi.

Ta kelionė kiekvieną kartą nežinoma, rizikinga, nes niekada nežinai, kur tave nuves, tai ištisinis nuotykis su Dievu. Ir eini kartu per tų žmonių dykumas, kalnus į tą Pažadėtąją žemę…

„Tai buvo apsisprendimo, dykumos, tylos metai, pasakoja ji. – Vis tiek kam nors reikia mano žinių, negi tik dėl savęs mokiausi? Lyg ir atsirado laiko: vaikai išeina į mokyklą. Iki pietų, kol jie grįžta, turiu laiko. Iš pat ryto nueinu į mišias ir labai greitai važiuoju pas vaikus į mokyklą ten esančioje koplytėlėje melstis. Atsiskyrusi sėdžiu ir meldžiuosi, dažnai girdėdama klausimą: Kam visa tai reikalinga, kam ta ištisinė malda? Rodos, esi jauna, daug galėtumei nuveikti – o čia, meldiesi ir tiek. Buvo tokia širdies laikysena: Dieve, jei tau manęs reikia, Tu žinai, kas aš esu ir ką galiu, Tu man parodyk, aiškiai parodyk, aš paklusiu. Nenoriu lengvo kelio, aš norėčiau eiti ten, kur niekas neina…

Dabar, žvelgdama per atstumą, suprantu, kad galbūt Dievas mane ruošė, kreipė, mano širdį apvalė. Bet kai esi dykumoje, nematai ateities, atrodo, kad tai gali tęstis amžinybę, nėra lengva būti. Tie metai mane ir paruošė misijai. Buvo tokia vidinė malda: Dieve, mokyk mane mylėti, aš noriu išmokti daugiau mylėti. Maldoje girdėjau aiškų kvietimą: Eik pas vargšus, eik! O kur tie vargšai – aplinkui visi neblogai gyvena, kur man rasti tuos vargšus?“

Pati niekuomet nemačiusi ligonių, lašelinių, procedūrų, savo pačios dvasios palydėtojos netikėtai paraginta Lina Jakelė ateina savanoriauti į Petrašiūnų slaugos ligoninę. Maldos laiku dykumoje išmokusi ne veikti, o būti, Lina suvokia, kad čia yra ta mokykla ,,būti“– tiek skausme, tiek džiaugsme, tiek su ligoniais, tiek su savo šeima, vaikais. Tada pareini namo mokėdamas daugiau būti, o ne parsinešti problemas.

Vienuolė močiutė Alma – eucharistietė, pirmoji Linos aplankyta ligonė. Šis įvykis Linai tikras susitikimas su gyvuoju Dievu.

„Buvo žiema, už lango snigo, atsisėdau prie jos ant lovos ir vaizdas laike sustojo. Kaip sėdi prie kūdikio lovos, neegzistuoja nei laikas, nei erdvė, niekas, – dalijasi prisiminimais Lina. – Sakau:

– Alma, turbūt dabar turit laiko?

Lėti senutės žodžiai:

– Taip, dabar aš turiu labai daug laiko…

Ir toks jausmas, tarsi įžengiau į Dievo slėpinį, kur realiai laikas neegzistuoja. Man tai buvo tokia mistinė patirtis, kad yra kažkoks būdas labai realiai, ne teoriškai, ne per mokymus prisiliesti prie Dievo slėpinių. Laikau jos adatų subadytas, dėl išsiliejusių kraujagyslių mėlynėmis nusėtas rankas. Sakau:

– Alma, kokios jūsų rankos mėlynos…

Jos, pažiūrėk, visos sužalotos… tyliai ištarė senutė.

Ir tu iš tiesų matai Kristaus rankas: mėlynas, sužeistas, sudaužytas. Matai kančią, prisilieti prie tikrovės. Išėjusi iš ligoninės dar ilgai kiekvienas jos žodis tarsi kapsi… turiu laiko… turiu laiko… esu kančioje…“

Iš pradžių slaugos ligoninėje Lina savanoriavo vieną kartą į savaitę po valandą, dvi jai buvo tiek patirties, kad daugiau nebesutalpindavo. Tik palengva ji pradėjo vis ilgiau išbūti, kol po pusės metų Petrašiūnų slaugos ligoninės direktorė Linai pasiūlė oficialiai dirbti dvasine asistente.

„Mes visi kartu sveikstame per santykį. Tikintis jaunimas, savanoriai, teologijos studentai ateina pabūti vieni dėl kitų. Renkasi grupelėmis, po vieną, jau nebesistebiu, kad vis sugrįžta. Kas groja, gieda, piešia su senučiukais, terapinius šunis atsiveda, vaidina – leidžiame vykti Dievo planui, mano užduotis – Jam netrukdyti. Pamatyti kaip Dievas myli žmogų, kiek vienu rūpinasi. Aš tik dėkoju, tik dėkoju, o jis tik veikia, tik veikia“, – šypsosi Lina.

„Ateina ir man krizinių momentų. Normalu, kai aš klausiu savęs, Dieve, ką aš čia veikiu? Ir visada Dievas duoda kokį perlą, tikslų atsakymą, patvirtinimą – per žmogų, įvykį, – pasakoja Lina. – Kad aš matyčiau, kad jis čia vadovauja, dirba savo darbą, išgirstu kartais širdyje: Būk miela, Lina, pabūk. Kai kiekvieną rytą po Šv. Mišių einu į darbą, klausiu Viešpaties, kur man nueiti, ką aplankyti, aš noriu, kad Jėzus eitų ten, kur Jis nori. Atrandu esminius dalykus, mokausi augti nuolankumu. Aš nesu psichologė, bandanti
ligonius sutaikyti su mirtimi.“

Daug likimų, istorijų, paliestų Linos ir palietusių ją pačią. Štai Lina prisimena močiutę Nataliją, kaip stipriai jas suvienijo tikėjimo patirtis. Nuostabi močiutė, medikė, buvusi vaikų gydytoja, visą gyvenimą pašventusi kitiems, puikiai žinanti, ką reiškia dovanoti save. Su tokiais žmonėmis nesunku užmegzti gražų santykį. Jos kartu eidavo į koplytėlę melstis, kalbėdavosi. Tai buvo šviesus, tikintis žmogus.

„Kartą, prieš pat Šv. Kalėdas, man pasilenkus palaiminti, ji pastebėjo mano medalikėlį su Dievo motina ir labai susižavėjo, – pasakoja Lina. – Ji taip labai panoro tokį nešioti. Pas save turiu daug šventų gražių medalikėlių ir kitokių Šv. dalykėlių, tad išrinkau medalikėlį su Marijos atvaizdu ir nunešiau jai. Nesitikėjau, kad močiutė Natalija nuliūs…

– Čia ne toks. Tavo didelis, o čia mažiukas, nenoriu tokio… kitoks, – nusiminė ji.

Nesu linkusi ligoniams dovanoti materialių dovanų, bet buvo Kalėdų metas, taip stipriai išreikštas konkretus senutės noras, kad aš, suradus Šv. Kazimiero knygyne Betliejaus sesučių medalikėlį, nupirkau ir padovanojau jai. Nunešusi pakabinau ant kaklo, klausiu, ar toks tinka.

– Toks, tikrai toks, – išbučiavus medalioną džiaugėsi Natalija.

Po kurio laiko Natalija išvyko į namus. Kai šį rudenį personalas pranešė, kad Natalija vėl atkeliavo pas mus, nuskubėjau jos aplankyti. Radau jau sunkesnės būklės, nuliūdusiom akim. Nustebau, kai manęs nebepažino. „Na štai, – nusiminiau, – toks gražus, rodos, buvo santykis, taip bendravom, o neatsimena… Teks susipažinti ir atrasti bendrystę iš naujo.“

Netrukus antradienis, Šv. Mišių diena slaugos ligoninėje. Senutė Natalija buvo silpna, nebepajėgė nueiti iki koplytėlės. Pasilenkus prie jos palaiminti, kaip anąsyk, ji vėl pamato mano medalikėlį. Staiga Natalija pradeda čiuopti savo rūbus, ieškoti, kolei ištraukia kadais mano dovanotą medalikėlį. Nuskalbta virvele, nučiupinėtą, močiutė priglaudžia jį prie manojo ir žvelgdama tiesiai į akis paklausia: „Kada man atneši Jėzų?“

Tas medalikėlis kaip ženklas, kas mus vienija, tai Dievo meilės ženklas, tikėjimo patirtis iš to santykio, kas mus siejo. Kai žmogus fiziškai savo protu jau nebepajėgia tavęs atsiminti, stipriai mus suvienijusi tikėjimo patirtis išlieka. Po dviejų savaičių visai netikėtai pasiūliau Natalijai priimti ligonių sakramentus. Ji visai nebuvo panaši į iškeliauti besiruošiantį žmogų, išklausinėjo manęs, kaip tai vyksta, džiaugsmingai panoro juos priimti.

Po poros dienų sužinojau, kad senutė Natalija iškeliavo amžinybėn. Visai tyliai, ramiai – tiesiog užmigo ir nepasikėlė, sesutės ryte rado mirusią. Kai man personalas papasakojo, kad artimieji labai susijaudinę, kad galbūt senutė nespėjo pasiruošti mirčiai, nepriėmė ligonių sakramento, širdyje vėl pajutau Dievo patvirtinimą kaip jis mus myli, parodo kelią. Artimieji dar nežinojo, kad Dievas paruošė Nataliją amžinybei.

Dažnai kartoju ligoniams, Viešpats vėl ir vėl patvirtina – nebijok!“

Nebijok, aš su tavim,
Nebijok, nes aš išpirkau tave,
pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano.
Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi,
Ir upėse tu nepaskęsi.
Kai eisi per ugnį, nesudegsi,
Ir liepsnos tavęs neprarys,
nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas,
Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti.
…Kadangi tu man brangus,
vertingas ir mylimas… Izaijo 43, 1–4

„Šiandien lankiau moterį po insulto, ligoninėje švenčiančią septyniasdešimt penkerių metų jubiliejų. Ką aš jai galėčiau padovanoti, palinkėti sveikatos, pinigų? Ar tai dabar turi vertę? Aš galiu kartu pasimelsti, sukalbėti rožinį, išklausyti, palaiminti. Kartu su palaiminimu, malda būnu ne viena, būnu su Juo“, pasakoja Lina.

Dievas nori mus apdovanoti, jeigu mes pajėgūs tas dovanas priimti. Gauname ne dėl to, kad jų nusipelnėme, bet dėl to, kad Dievas mus myli. Belieka tik dėkoti, ištiesus rankas nuolankiai jas priimti. Būti tame santykyje – priimi ir vėl atiduodi, juk gali duoti tą ką turi… Dovana, kuri teikia tikrąjį džiaugsmą, dovana, kuri išlaisvina, ne skatina vartoti, gožtis egoizmą – man, man… Dievas visiems nori jas dovanoti, bet mes dažnai bėgam, purtomės, mes patys, patys, patys… pasidarom savo stabus ir norim būti laimingi.

Tas dykumos kelias… Kodėl Dievas vedė izraelitus į Pažadėtąją žemę keturiasdešimt metų, kai galėjo nuvesti per porą savaičių? Nes jų širdys Egipte buvo aptukusios stabais. Kada dykumoje iškilo sunkumų, jie vėl griebėsi stabų, tai atskleidė, kas iš tikrųjų yra jų širdyse. Dievas juos vedė tiek laiko tam, kad apvalytų, kad paruoštų jų širdis.

Kuo daugiau čia būnu, tuo jaučiuosi daugiau pripildyta gyvenimo, – glostydama žilaplaukę senutę tvirtina Lina. – Ne išsenku, o dar pilniau atrandu Gyvenimą. Man ši slaugos ligoninė – tai vieta, kur Dievas tampa regimas.

Dykuma mums būtina, kad būtume nuskaistinti, apvalyti meilei, kuriai esame sukurti. Kartais sunkios situacijos padeda ir ačiū už jas. Atsiverti ne taip paprasta, per meilę mes atsiveriame. Egoizmas yra būti patenkintam pačiu savimi, bet mylėti ne taip paprasta.

„Kuo daugiau čia būnu, tuo jaučiuosi daugiau pripildyta gyvenimo, – glostydama žilaplaukę senutę tvirtina Lina. – Ne išsenku, o dar pilniau atrandu Gyvenimą. Man ši slaugos ligoninė – tai vieta, kur Dievas tampa regimas. Nugyvenę savo žemiškus gyvenimus išeiname gyventi tikrąja Meile. Santuoka yra tik amžinosios meilės atvaizdas. Meilė turi užaugti amžinajai Meilei. Mes visą gyvenimą tam ruošiamės. Jeigu mūsų santuoka pasibaigia ties sunkumais, ten nėra meilės. Mes išeiname amžinajai santuokai, kuriai ruošiamės visą gyvenimą. Rodos, norime mylėti, bet neišeina, nes mes nepajėgūs patys save išvaduoti, išsilaisvinti, apvalyti. Kiekvieno žmogaus našta, kančia, jo menkumas yra meilės pamokos, padedančios bręsti, kad pajėgtume mylėti.

Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą,
jei turėčiau visą tikėjimą, kad
galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
Meilė niekada nesibaigia.


1 Korintiečiams 13, 2; 7–8

Su Lina Jakele kalbėjosi
Faustina Mickevičiūtė
Lina priklauso Krikščioniško gyvenimo bendruomenei, kurioje yra atsakinga už ligonių sielovadą. Dvasinio palydėjimo pagalbos ligoniai ir jų artimieji gali kreiptis el. p. [email protected]

Pin It on Pinterest