Saulė šildo man veidą ir aš žvelgiu į skaisčiai mėlyną žiemos dangų. Kaip ir kiekvieną šeštadienį, važiuoju lankyti savo tėvų. Ryžtingai paspaudžiu senelių namų durų skambutį ir laukiu signalo, pranešančio, kad galiu įeiti. Norėdama pasiruošti dvasiškai, giliai įkvepiu gaivaus šalto oro ir grožiuosi pievą dengiančiu žvilgančiu sniego užtiesalu. Pagaliau pasigirsta lauktasis signalas ir aš įžengiu į pastatą, kuriame drauge su beveik šimtu kitų gyventojų dienas leidžia mano tėvai.

Bandant kaip galima greičiau prieiti jų kambarį mane apsupa pažįstami vaizdai ir kvapai. Nežinia kelintą sykį kartoju sau: „Mama ir tėtis išsirinko tinkamą vietą! Negaliu tuo abejoti“.

Senyvas vyriškis, tapsenantis priekyje, man pasisveikinus kilsteli įsivaizduojamą skrybėlę. Gyventojai, sėdintys neįgaliųjų vežimėliuose, išrikiuoti palei sienas, esančias šalia slaugos kabineto. Taip išrikiuotus personalui geriau juos stebėti. Maža, susiraukšlėjusi senutė, neturinti kojos, sugriebia mano ranką. Kita graudžiai prašo: „Nuvežkite mane į mano kambarį!“ Nukreipiu klausiantį žvilgsnį į seselę, ši tvirtai papurto galvą.  Ramindama paglostau vis dar manęs nepaleidžiančios moters ranką ir švelniai išsivaduoju.

Naujieji mano tėvų namai

Pasuku į šiaurinį koridorių ir trumpam stabteliu ties savo tėvų kambariu. Pajuntu pažįstamą dieglį krūtinėje, kaip ir prisiminus sveikatos bėdas, lėmusias, kad jie atsidūrė čia. Klausiu savęs, ar aš ir mano broliai negalėjome ir neprivalėjome daugiau jiems padėti. Ar sprendimas pasirinkti senelių namus tikrai neprieštarauja Dievo valiai? Nubraukusi keletą ašarų prisiverčiu nusišypsoti ir įžengiu į kambarį.

Tėtis visiškai apsirengęs guli savo lovoje. Kitame kambario gale miega mama. Jos lova stovi šalia lango,
žvelgiančio į pievelę ir keletą krūmų. Tačiau šįkart užuolaidos užtrauktos ir kambarys skendi lengvoje prieblandoje. Mama nuolat tvirtina, kad nuo šviesos jai skauda akis.

Aš džiugiai pasisveikinu: „Tėti, čia aš, tavo duktė! Kaip sekasi?“ Jis nerangiai atsisėda, atremdamas pėdas į žemę. Jo batams trūksta raištelių. „Kas čia?“ Tėtis serga glaukoma, jį kamuoja katarakta. Jo regėjimas toks prastas, kad jis manęs neatpažįsta. Turi praeiti šiek tiek laiko, kol tėtis susivokia erdvėje.
Pasigirsta klausimas: „Kiek valandų?“ Atsakau: „Pusė dešimtos, tėti. Dabar šeštadienio rytas“. Tuo tarpu prabunda mama. Aš prisiartinu prie jos lovos. „Sveika, mama. Kaip šiandien jautiesi?“ Pasilenkiu, norėdama ją pabučiuoti. Mamos blakstienos pilnos traiškanų, o aplink lūpas matyti maisto likučių.

Pakylu ir einu vonios link, norėdama surasti šluostelę, kuria galėčiau nuvalyti jai veidą. „Ach, nekaip. Tačiau džiaugiuosi tave matydama. Taip seniai čia lankeisi“. „Bet mama, juk žinai, kad ateinu kiekvieną šeštadienį. Visas likusias savaitės dienas dirbu“.

Užmaršumas ir sąžinės priekaištai

Ji elgiasi taip, tarsi norėtų priversti mane jaustis kalta. „Niekas niekada manęs neaplanko!“ Šie žodžiai paskatina žvilgtelėti į sieninį kalendorių, kuriame šeimos nariai žymi savo vizitus. Rašydama savo vardą spėju pastebėti, kad brolis Larsas su žmona lankėsi praeitą sekmadienį, Ernestas ir Jana – trečiadienį, o dėdė Alfredas – vakar. Kai užsimenu apie tai mamai, ji padvejojusi prisimena. „Tačiau jie pabūdavo taip
trumpai“, – suskumba pasiskųsti.

Atsidarau rankinę ir ištraukiu plytelę šokolado tėčiui. Padėjus ją išvynioti jis pradeda stropiai valgyti, išsitepliodamas rankas ir veidą. „Kas naujo pasaulyje? – klausia jis. – Papasakok man, kas vyksta“.
Pateikiu trumpą vietinių ir užsienio naujienų apžvalgą, kartu atsakydama į jo klausimus apie įvairias smulkmenas. Po penkių minučių jis klaus tų pačių dalykų, o aš pasakosiu apie tuos pačius įvykius.

Mandarinas, lėlė ir rūpesčiai

Mamos gėles – praeitą šeštadienį mano atneštas našlaites ir Larso dovanotas petunijas – reikia  nedelsiant palaistyti. Parodau mamai naujus baltus karolius ir jais papuošiu jai kaklą. Ji šypteli ir liūdnai liečia perliukus pirštais. Tačiau kai iš rankinės ištraukiu mandariną, jos akys nušvinta. „Norėtum jį suvalgyti dabar ar vėliau?“ – klausiu. „Dabar!“ Padaliju mandariną į skilteles ir maitinu mamą. Viską suvalgiusi ji klausia: „Ar turėjai tik šį vieną?“ „Kitą sykį atnešiu du“, – pažadu. Paskui klausiu: „Ar norėtumei pasižiūrėti į savo lėles?“ „Tik į naujausią“, – išgirstu atsakymą. Atnešu lėlę, sėdinčią ant
komodos.

Kol mama ją apžiūrinėja, o tėtis vis dar susidomėjęs šokoladu, trumpam palieku juos vienus ir einu į artimiausią slaugos punktą. Klausinėju seselės apie savo tėvų apetitą ir domiuosi bendra jų sveikatos būkle. Man ypač kelia nerimą mamos diabetas ir vis didėjantis tėčio užmaršumas. „Ar šią savaitę jis nebuvo pargriuvęs?“ – noriu žinoti. Seselė draugiška, tačiau mano tėvus ji pažįsta tik iš dokumentų – daugelis darbuotojų čia dirba puse etato ir, atsižvelgdami į grafiką, migruoja iš vieno slaugos punkto
į kitą. „Ar atsirado dingę drabužiai?“ – klausiu, iš anksto žinodama, kaip skambės atsakymas. „Ne, tačiau mes dar nepabaigėme ieškoti“, – mandagiai užtikrina seselė.

Sutramdau norą išrėžti: „Ak taip … savaime suprantama!“ Nors pasirūpinau, kad prie kiekvieno drabužio būtų prisiūtos etiketės su tėvų vardais, nuolat dingsta kojinės, palaidinės, naktiniai marškiniai, netgi
nosinės. Mintyse sukalbėjusi maldą, prašydama kantrybės, padėkoju seselei. Kiekvieną kartą viskas atrodo taip pat.

Grįžusi į kambarį pasodinu tėtį į fotelį, stovintį šalia mamos lovos, ir pabandau su abiem užmegzti pokalbį. Tai nėra taip paprasta. Mama prastai girdi, todėl kalbėti turiu aiškiai ir gana garsiai. Tėtis savo ruožtu nuolat įterpia kokių nors komentarų, taip pat vis paklausia „Kas naujo pasaulyje?“ arba „Kiek dabar valandų?“ Kai nutraukiu pokalbį, kad jam atsakyčiau, mama mintimis nutolsta kažkur kitur. Po
kurio laiko pasiduodu ir paklausiu, ar visi kartu negalėtume šiek tiek padainuoti. Mama pritariamai linkteli. Nors ji ir nedainuoja kartu, susižavėjusi klauso ir kartais judina lūpas, nebyliai tardama patinkančių dainų žodžius. Pradedame bažnytinėmis giesmėmis, vėliau pereiname prie jų jaunystės hitų.
Prisiminęs žodžius – o tai stebėtinai dažnai nutinka šįkart – tėtis taip pat prisideda drebančiu balsu.

Kai tėvai tampa vaikais

Primenu tėčiui poezijos rinkinį, kurį atnešiau praėjusią savaitę. Man pacitavus keletą pirmųjų eilėraščio
eilučių, likusias jis gali padeklamuoti atmintinai. Tėtis šypsosi, patenkintas manimi ir savimi. „Taip, – balsu mąsto jis, – aš dažnai juos skaitau. Jie gana gerai įsimena“.

Kaip tik baigiame dainuoti vaikišką dainą „Visos mano antytės“, kai į kambarį įeina slaugė, nešina sultimis ir bananais. Tėčiui reikia padėti nulupti bananą. Mama artrito surakintais pirštais nepajėgia tvirtai laikyti sulčių pakelio, todėl tuomet, kai ji geria per šiaudelį, tai darau aš.

Tėtis tyliai guodžiasi: „Tu nežinai, ką reiškia beveik nieko nematyti. Aš negaliu įsijungti radijo ir kartais
neatpažįstu artimų žmonių“. Ką galiu jam atsakyti? Mudvi su mama kalbamės apie jos naująją šukuoseną, mano vyrą ir silpstančią tėčio atmintį. „Jis visiškai nieko nebegali išsaugoti mintyse“, – patiki ji man. „Tačiau tu gali, todėl privalai jam padėti“, – raginu aš. „Tėtis tau gali atstoti kojas, o tu jam
– atmintį“. Mama kreivai šypteli. „Kai mudu susituokėme ir pastorius pasakė, kad nuo šiol būsime vienas asmuo, nežinojau, jog ateis laikas, kai norėdami būti vienu normaliu žmogumi, turėsime taip vienas kitą papildyti“.

Stipriai apkabinu mamą ir prisiverčiu nusijuokti. Jos veide nušvinta retai bepasirodanti šypsena. „Myliu tave“, – ištaria. „Aš tave taip pat“.

Sutrikimas

Laikrodis rodo pusę dvyliktos. Tokiu metu čia pietaujama. Mama atsidūsta: „Norėtum eiti, ar ne? Turbūt buvai pirmoji lankytoja visuose namuose. Jei būtų mano valia, norėčiau, kad pasiliktum čia visą dieną“. Kaip dažnai – štai ir dabar – jaučiuosi besiblaškanti tarp ištikimybės tėvams ir savo šeimos. Mama ir tėtis norėtų, kad pabūčiau ilgiau. Su malonumu taip pasielgčiau ir pati. Tačiau … iki namų – beveik
100 kilometrų, o aš pažadėjau sūnums važiuoti su jais pirkti džinsų. Taip pat turiu padėti atlikti porą darbų vyrui. Stengiuosi neleisti prabilti sąžinės priekaištams, tačiau vidinis ginčas tarp įsipareigojimų seniems tėvams ir šeimai vis didėja.

„Galbūt kitą kartą atvešiu keptos vištienos ir bulvių lazdelių ir mes surengsime iškylą lauke, tačiau dabar
tikrai turiu eiti. Jums reikėtų sėstis į vežimėlius ir keliauti pietauti. Pažadu, kitą šeštadienį aš vėl būsiu čia. Vaikai jus taip pat aplankys“. Tėtis sušunka: „Kokia šiandien diena?“ Atsakiusi „šeštadienis“
vėl išgirstu klausimą: „Tačiau kokio mėnesio kokia diena?“ Jis paprasčiausiai stengiasi mane šiek tiek užlaikyti.

Apkabinu jį ir įvardiju savaitės dieną, datą ir metus. „Viso geriausio, tėti! Iki greito!“ Po keleto kitų bandymų mane sulaikyti dar kartą pamoju jiems nuo durų. Tėtis visuomet sėdi ant mamos lovos. Jis ištiesina užklotą ir paima jos ranką į savąją. Mama atlaidžiai šypsosi iš jo rūpestingumo.

Einant koridoriumi į mane vėl tiesiasi liesos rankos, šaižūs balsai kviečia prieiti artyn. Skubėdama lauko
durų link šypsausi, spaudžiu rankas ir sveikinuosi. Lauke mane pasitinka saulės spinduliai ir gaivus žiemos oras. Iš dangaus leidžiasi pora baltų snaigių. Vėl giliai įkvepiu. Lipdama į mašiną bandau sutramdyti ašaras.

Kiekvieną kartą lankydama savo senus tėvus sužinau kažką naujo apie gyvenimą, meilę ir praradimą. Akimirką sėdžiu visiškoje tyloje, mėgindama susigaudyti savyje. Prašau Dievą pagalbos. Mano veide atsiranda linksma šypsena, prisiminus su tėvais dainuotus žodžius: „Visos mano antytės plaukia ežere, vandeny galvytės, uodegytės – ne.“

Prisimenu, kaip mama mane dar mažą išmokė šios dainelės, kaip vėliau dainuodavau ją su savo vaikais. Ratas apsisuko ir aš vėl dainuoju su tėvais… „Viešpatie, dėkoju už brangius prisiminimus, kurie mus
jungia“, – meldžiuosi garsiai. Tada, kaip ir kiekvieną šeštadienį, savo tėvams prašau dangiškojo Tėvo meilės ir rūpesčio. Meldžiu, kad išsaugotų juos iki kito mano apsilankymo. Važiuoju tolyn, jau leisdama laisvai tekėti ašaroms.

Perspausdinta leidus Today’s Christian Woman (1997 m. rugsėjis/spalis).
Pirmą kartą spausdinta
Christianity Today International.

Vertė Lina Žukauskaitė

Pin It on Pinterest