Tapati Nr. 29
  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail
Na va, ir vėl laukiame Kalėdų. Piname Advento vainikus, puošiame namus. Juk laukiame mūsų Viešpaties gimtadienio. Dažnai paklausiu savęs: kas slepiasi tame laukime? Ko mes laukiame iš tiesų?

Pamenu savo vaikystės Kalėdas. Tuomet taip laukdavau Kalėdų senelio. Kartais man atrodo, kad šis herojus išgalvotas paties Dievo prototipas. Žinai, kad jis būtinai ateis. Šiąnakt. Lauki jo ateinant. Tik niekaip nematai jo. Ir… stebuklas – randi jo meilės ženklus. Jo dovanas tik tau. Tiktai tau asmeniškai. Su tavo vardu. Jis tave pažįsta, nors jo niekada nesi mačiusi. Ir dar – tu jam nieko negali duoti atgalios.

Jam dovanos tu neturi. Tik priimi. Argi tai nekalba jums apie mūsų, amžinai pasiliekančių vaikais, ir Jo, amžinojo ir visuomet buvusio „Kalėdų Senelio“, santykį?

Prisipažinsiu, niekada žemėje taip stipriai nejaučiau dangaus kvapo kaip per Kalėdas. Čia viskas: imbieriniai pyragai, šventinės girliandos, giesmės, žmonės, prisiminę, kas jiems brangiausia ir trūks plyš pasiryžę grįžti namo, visa man šaukte šaukia: Dangus tikrai bus. Jis panašus į begalinę šventę, kur pilna skaniausio maisto, kur susirinkę mylimiausi draugai, kur nuoskaudos ir bėdos galų gale baigiasi, kur norisi apkabinti ir priimti nuskriaustą, žinant, kad tuoj tuoj ateis Jis – mūsų Karalių Karalius. O visų svarbiausia šioje šventėje esi tu. Tu pakviestas. Tavęs nepamiršo.

Jūs galvokite, ką tik norite, aš tokiomis akimirkomis jaučiuosi lyg man kas būtų leidęs praverti duris į amžinybės podėlius ir slapčiomis žvilgtelėti pro rakto skylutę. Man Kalėdos kvepia amžinybe. Ir imu suprasti, kodėl jas taip beprotiškai esu įsimylėjusi. Juk amžinybė įrašyta mano širdyje!

Taigi, linkiu Tau džiaugsmingo apreiškimo akimirkų, belaukiant mūsų Viešpaties gimtadienio ir sklaidant naujus žieminio „Tapati“ puslapius.

Aušrinė

Pin It on Pinterest