Kalbėdamasi su tyrimo dalyviais, kartais pasijusdavau taip, tarsi būčiau iš kitos planetos – kaip svetimšalė, mėginanti perprasti papročius ir tradicijas žmonių, kurių gyvenimas, regis, neįtikėtinai skiriasi nuo manojo. Pasitaikydavo nesmagių akimirkų, kai stengdavausi suvokti, ką jie, Gyvenantieji iš visos širdies, daro ir kodėl jie tai daro. Kartais jų elgesio principai būdavo tokie svetimi mano pasaulėžiūrai, kad net nerasdavau žodžių jiems apibūdinti. Taip atsitiko ir šį kartą.

Prisimenu, kaip vienai savo kolegei pasakiau:

– Tie iš visos širdies gyvenantys žmonės dažnai gaudo vėjus.

Ji nusijuokė ir paklausė:

– Gaudo vėjus? Kaip?

– Nežinau, – trūktelėjau pečiais. – Jie smagiai leidžia laiką ir… nežinau, kaip tai pavadinti. Jie tiesiog kvailioja ir linksminasi.

Mano kolegė atrodė sutrikusi:

– Kaip linksminasi? Užsiima mėgstamais dalykais? Kuria? Sportuoja?

– Kažkas panašaus, bet ne taip sistemingai. Ko gero, man reikės kiek ilgiau pasukti galvą.

Dabar, prisiminusi šį pokalbį, nesuprantu, kaip nesuvokiau to, ką mačiau. Ar aš buvau taip atitolusi nuo šio principo, kad negalėjau jo atpažinti?

Juk tai žaidimas! Vienas iš būtinų Gyvenimo iš visos širdies komponentų yra žaidimas!

Aš suvokiau tai stebėdama savo vaikus. Jų elgesys žaidžiant atspindėdavo tai, ką apibūdindavo mano kalbinti vyrai ir moterys. Tie žmonės žaidžia.

Žaidimo sampratos tyrimo pradžia buvo sunki. Greitai sužinojau, kad neverta ieškoti informacijos įvedus į „Google“ „suaugusiųjų žaidimai“ („Adult play“). Man teko taip sparčiai uždarinėti iššokančius pornografiius puslapius, tarsi žaisčiau „Whac-A-Mole“ (žaidimą, kurio metu reikia kuo greičiau guminiu vėzdu sugrūsti iš žaidimo aparato skylučių išlendančius plastikinius kurmius.)

Šiaip taip atsigavus po šios naršymo katastrofos, man pasisekė susidurti su dr. Stiuarto Brauno (Stuart Brown) darbais. Dr. Braunas yra psichiatras, klinikinis tyrėjas ir Nacionalinio žaidimo instituto (National Institute for Play) įkūrėjas. Jis taip pat yra nuostabios knygos „Play: How It Shapes the Brain, Opens the Imagination, and Invigorates the Soul“ („Žaidimas: kaip jis formuoja smegenis, atveria vaizduotę ir pagyvina sielą“) autorius.

Remdamasis savo paties tyrimu, taip pat naujausiais biologijos, psichologijos ir neurologijos atradimais, dr. Braunas teigia, kad žaidimas formuoja mūsų protą, padeda ugdyti empatiją, moko vadovauti sudėtingoms socialinėms grupėms ir ugdo kūrybingumą bei novatoriškumą.

Galbūt stebitės, kodėl šiame kelrodyje žaidimą ir poilsį paminėjau kartu. Priežastis ta, kad, paskaitinėjusi naujausius tyrimus apie žaidimo svarbą, supratau, jog žaidimas yra toks pat svarbus mūsų sveikatai bei darbui, kaip ir poilsis.

Taigi, jei jūs panašūs į mane, galbūt norite žinoti, kas yra žaidimas. Braunas išskiria septynias žaidimo savybes. Viena iš jų – žaidimas iš pažiūros yra betikslis. Tai reiškia, kad mes žaidžiame dėl paties žaidimo, dėl to, kad tai smagu ir mums norisi žaisti.

Ką gi, štai čia prasideda mano, kaip gėdos tyrėjos, darbas. Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje mūsų savivertė priklauso nuo pajamų ir kurioje savo visavertiškumą grindžiame produktyvumu, retas žmogus leidžia laiką užsiimdamas betiksle veikla. Tiesą sakant, daugeliui iš mūsų tai asocijuojasi su dar vienu nerimo priepuoliu.

Mes turime tiek daug darbų ir tiek mažai laiko, kad mintis užsiimti kuo nors, kas nėra susiję su mūsų privalomų darbų sąrašu, kelia mums stresą. Mes įtikiname save, jog žaidimas yra brangaus laiko švaistymas. Mes netgi sugebame įsikalbėti, kad miegas yra siaubingas laiko eikvojimas.

Privalome „varyti iki galo“! Nesvarbu, ar mūsų darbas yra vadovauti didžiulei įmonei, ar auginti vaikus, ar kurti meną, ar užbaigti aukštąją mokyklą – turime triūsti be atvangos. Nėra laiko žaidimams!

Tačiau Braunas teigia, kad žaidimas nėra laisvai pasirenkamas dalykas. Jis rašo: „Žaidimo priešingybė yra ne darbas, o depresija“ ir paaiškina: „Paisydami savo biologiškai užprogramuoto poreikio žaisti galime visiškai pakeisti savo darbinę veiklą. Tai gali grąžinti mūsų darbui įdomumą ir neįprastumą. Žaidimas padeda mums susidoroti su sunkumais, daro mus visapusiškus, skatina įvaldyti savo amatą. Jis yra būtinas kūrybiniam procesui. O svarbiausia – tikras žaidimas, kylantis iš mūsų vidinio poreikio ir troškimų, yra vienintelis būdas savo darbe rasti ilgalaikį džiaugsmą ir pasitenkinimą. Galų gale be žaidimo mūsų darbas taps neefektyvus.“

Mane nustebino panašumas tarp biologinio poreikio žaisti ir mūsų kūno poreikio ilsėtis (pastarasis poreikis taip pat iškilo kaip viena svarbiausių Gyvenimo iš visos širdies temų). Atrodo, kad norėdami gyventi ir mylėti iš visos širdies turime paisyti savo kūno poreikio atsinaujinti. Kai ėmiau tyrinėti tokias temas, kaip poilsis, miegas ir „miego skola“ (besikaupianti tada, kai nuolat neišsimiegame), negalėjau patikėti, kokių pasekmių galime sulaukti pakankamai nepailsėję.

Remiantis Ligų prevencijos centro išvadomis, nepakankamas miegas susijęs su daugybe lėtinių ligų ir būsenų, pavyzdžiui: diabetu, širdies ligomis, nutukimu ir depresija. Be to, paaiškėjo, kad vairavimas jaučiant mieguistumą gali būti toks pat pavojingas (ir išvengiamas), kaip ir vairavimas išgėrus ar apkvaitus. Vis dėlto daugelis iš mūsų vis dar mano, kad pervargimas yra produktyvaus darbo simbolis, o miegas – prabanga. To pasekmė – mes esame labai pavargę. Pavojingai pavargę.

Tie patys gnomai, kurie mums sako, jog esame pernelyg užsiėmę, kad žaistume ir leistume laiką linksmindamiesi, šnibžda:

• „Padirbk dar vieną valandėlę. Galėsi išsimiegoti savaitgalį.“
• „Pokaičio gula tik tinginiai.“
• „Nagi, pasispausk labiau. Tu gali tai padaryti.“

Bet tiesa ta, kad mes negalime visko padaryti. Mes esame pervargusių ir persitempusių suaugusiųjų, auginančių pernelyg užimtus vaikus, tauta. Savo laisvą laiką leidžiame desperatiškai ieškodami džiaugsmo ir prasmės savo gyvenime. Mes manome, kad pasiekimai ir materialinės gėrybės suteiks mums džiaugsmo ir prasmės, bet galbūt kaip tik šis laimės vaikymasis ir yra kaltas, kad pervargstame, bijodami sulėtinti tempą.

Jeigu norime gyventi iš visos širdies, turime skirti dėmesio miegui ir žaidimui, atsisakyti išsekimo kaip sėkmės rodiklio ir produktyvumo kaip savigarbos šaltinio.

Pasiryžti skirti laiko poilsiui ir žaidimui geriausiu atveju yra kontrakultūrinis veiksmas. Sprendimas atsisakyti išsekimo ir produktyvumo kaip garbės ženklų man ir Stivui buvo visiškai suprantamas, tačiau imti iš tiesų gyventi iš visos širdies buvo tikras išbandymas visai mano šeimai.

2008 m. mudu su Stivu susėdome ir sudarėme praktinį sąrašą dalykų, kurie sutvirtintų mūsų šeimą. Iš esmės mes mėginome atsakyti į klausimą: „Kaip turi atrodyti mūsų šeiminis gyvenimas, kad viskas būtų gerai?“ Tarp atsakymų buvo miegas, mankšta, sveikas maistas, valgio ruošimas namuose, laisvas nuo darbo laikas, savaitgalinės išvykos, bažnyčios lankymas, užsiėmimai su vaikais, jausmas, jog kontroliuojame savo pinigus, prasmingas ir saikingas darbas, laikas, skirtas pomėgiui, giminėms, artimiems draugams, ir laikas, skirtas tiesiog atsipalaidavimui. Tai buvo (ir tebėra) mūsų „džiaugsmo ir prasmės ingredientai“.

Tuomet pažvelgėme į savo svajonių sąrašą, kurį pradėjome pildyti prieš keletą metų (mes vis dar jį pildome). Viskas šiame sąraše buvo susiję arba su pasiekimais, arba su pirkiniais – namas su daugiau miegamųjų, kelionė šen, kelionė ten, didesnė alga, profesinės kvalifiacijos kėlimas ir t. t. Tam reikėjo daugiau pajamų ir daugiau išlaidų.

Palyginę savo svajonių sąrašą su „džiaugsmo ir prasmės“ sąrašu supratome, kad paprasčiausiai atsisakę dalykų, kuriuos norime pasiekti ar įsigyti, mes iš tikrųjų realizuotume savo svajonę – ne stengdamiesi jos sulaukti ateityje, o gyvendami laimingai dabar. Dalykai, dėl kurių plušome, nieko nereiškė mūsų gyvenimo pilnatvei.

Įgyvendinti mūsų „džiaugsmo ir prasmės“ sąrašą nebuvo lengva. Būna dienų, kai viskas atrodo teisinga, bet būna ir dienų, kai imu svarstyti, kaip būtų nuostabu, jeigu turėtume didesnį svečių kambarį ar erdvesnę virtuvę arba jeigu sulaukčiau kvietimo pasakyti kalbą toje konferencijoje, arba parašyčiau straipsnį į aną populiarų žurnalą.

Netgi Elen teko kai ką savo gyvenime pakeisti. Praėjusiais metais pasakėme jai, jog ketiname apriboti jos užklasinę veiklą ir ji turės pasilikti tik keletą iš įvairių sportinių bei popamokinių užsiėmimų, įskaitant skaučių būrelį. Pradžioje sulaukėme šiokio tokio pasipriešinimo. Ji teigė esanti mažiau užimta nei dauguma jos draugių. Tai buvo tiesa. Daugelis jos mokyklos draugių ir draugų kiekvieną semestrą lanko po du ar tris sporto būrelius, neskaitant muzikos, užsienio kalbų ir meno užsiėmimų. Tie vaikai keliasi 6 valandą ryto ir eina miegoti 10 valandą vakaro.

Mes paaiškinome, kad užsiėmimų „apkarpymas“ yra platesnio šeimos plano dalis. Pasakiau, kad nusprendžiau dėstymui universitete skirti perpus mažiau laiko, o jos tėtis dirbs tik keturias dienas per savaitę. Ji pažvelgė į mus taip, lyg tikėtųsi išgirsti blogų naujienų.

– Ar kas nors blogai? – paklausė ji.

Paaiškinome jai, kad norime daugiau laisvo laiko. Daugiau laiko linksmintis ir atsipalaiduoti. Kai prisiekėme, jog nesergame, ji pralinksmėjo ir sušuko:

– Ar tai reiškia, kad daugiau laiko galėsime žiūrėti televizorių?

– Ne, – atsakiau aš. – Daugiau laiko galėsime žaisti drauge. Tavo tėtis ir aš mėgstame savo darbą, bet kartais jis būna per daug sunkus. Aš nemažai keliauju ir turiu daug ką spėti atlikti laiku, o tavo tėtis privalo būti visada pasirengęs iškvietimui. Tau taip pat tenka daug vargti mokykloje. Mes norime užtikrinti, kad rasime laisvo laiko pabūti visiems kartu.

Nors visa tai gali skambėti gražiai, tačiau šis eksperimentas man, kaip motinai, buvo baisus. O kas, jei aš klystu? Kas, jei svarbiau yra būti užimtai ir pavargusiai? Kas, jei ji negalės mokytis patinkančiame universitete vien todėl, kad negroja violončele, nekalba mandarinų ar prancūzų kalbomis ir nėra įvaldžiusi šešių sporto šakų?

Na ir kas, kad mes normalūs, ramūs ir laimingi? Ar tai svarbu? Manau, kad vienintelis atsakymas yra „taip“, jeigu tai svarbu mums. Jeigu mums svarbu tai, kas mums rūpi, žaidimas ir poilsis yra svarbūs. O jeigu mums svarbu tai, ką kiti žmonės mano, šneka ar vertina, turime grįžti prie pervargimo ir darbo dėl rezultatų. Šiandien aš renkuosi žaidimą ir poilsį.

Ištrauka iš Brene Brown knygos NETOBULUMO DOVANOS

Pin It on Pinterest