Grožis yra galingas. Jis gali būti pati galingiausia jėga žemėje. Jis pavojingas, nes yra svarbus. Leiskite paaiškinti kodėl.

Pirma, grožis kalba.

Tik pagalvokite, ką reiškia įstrigti mašinų kamštyje ilgiau nei valandai. Pypsi signalai, vieni kitus užgauliodami rėkia žmonės, bandydamos uždusinti per langus skverbiasi išmetamos dujos… Tada prisiminkite, ką reiškia atvykti į gražią vietą, sodą, pievą ar ramų paplūdimį. Ten pilna vietos jūsų sielai. Galite ilsėtis. Gera. Štai ką sako grožis. Viskas bus gerai. Ir štai ką reiškia būti su ramia moterimi. Moterimi, kuri patogiai jaučiasi savo moteriškame grožyje. Su ja gera. Ji miela. Jos akivaizdoje jūsų širdis nustoja daužytis. Jūs atsipalaiduojate ir dar kartą patikite, kad viskas bus gerai. Dėl tos pačios priežasties nerimastinga moteris gali būti tokia nemaloni. Neramios širdies moteris sako pasauliui: „Viskas nėra gerai. Reikalai nepasitaisys“. Šekspyras sakė, kad ji „kaip sudarkytas fontanas – purvinas, liguistas, drumzlėtas, netekęs grožio“. Mums reikia to, ką kalba Grožis. Tai, ką jis kalba sunku išreikšti žodžiais, tačiau dalis to, ką jis bando pasakyti, yra tai, kad viskas yra gerai. Viskas bus gerai.

Grožis taip pat kviečia.

Nagi prisiminkite, ką reiškia išgirsti gražią muziką. Ji jus apžavi. Norite prisėsti ir gerte ją gerti. Nusiperkame kompaktą ir daug kartų jo klausomės. (Tai, kad to negalima pamatyti akimis ir rodo, kad grožis yra kur kas gilesnis nei atrodo.) Tą patį galėčiau papasakoti apie gražų sodą ar gamtovaizdį. Jūs norite ten užeiti, atrasti, dalyvauti, švęsti jį. Kai knyga mums labai patinka, sakome „ji mane pagavo“. Laukiate nesulaukiate, kada galėsite prie jos sugrįžti ir vėl leisti laiką drauge. Dievas iš mūsų laukia visų šių atsakų. Viso to tikisi ir moteris. Grožis kviečia. Grožis maitina. Mūsų sielos nepaprastai geidžia tokio maisto. Moters krūtys yra vienas gražiausių Dievo darbų. Krūtimi ji maitina kūdikį. Tai stulbinantis atspindys to, kaip Grožis maitina mus. Beje, moters kūnas yra vienas gražiausių Dievo kūrinių. Kaip sakė Viljamas Bleikas (William Blake) „Per daug amžinybės vyro akiai“. Jis maitina, teikia gyvybę. Tai gili paties Grožio metafora. S. C. Liuisas (S. C. Lewis) sakė: Mums neužtenka vien regėti grožį, nors Dievas žino, kad tai pakankamai daug. Mes norime kažko daugiau, ką vargiai galime išreikšti žodžiais – būti suvienyti su grožiu, kurį regime, prasiskverbti vidun, priimti į savo vidų. („Šlovės svoris“(The Weight of Glory)).

Grožis guodžia.

Jame yra kažkas giliai gydančio. Ar kada mąstėte, kodėl gedinčiam mes siunčiame gėles? Kai žmogus apimtas praradimo skausmo, tik grožio dovana kalba pakankamai arba teisingai. Po to, kai praradau savo brangiausią draugą Brentą, daug mėnesių man gelbėjo tik grožis. Negalėjau klausytis patarimų, skaityti ir net melstis. Man gelbėjo vien tik grožis. Nuo II-ojo Pasaulinio karo laikų likęs pasakojimas apie ligonines. Ten pasakojama apie jauną stipriai sužeistą kareivį, kurį atgabeno iš pragariškų kautynių, vykusių visą savaitę. Po to, kai seselė padarė viską, ką tik galėjo, pasiteiravo, ar dar kuo nors galėtų būti naudinga.
– Taip, – tarė jis.
– Ar galėtumėte man stebint pasidažyti lūpas?
Grožis guodžia. Jis ramina mūsų sielas.

Grožis įkvepia.

„Džekas Nikolsonas (Jack Nocholson) filme „Kaip bus, taip gerai“ Helenai Hant pasakė:
– Verti mane būti geresniu žmogumi.
Argi tai ne teisybė? Tik pagalvokite, kaip turėjo jaustis žmonės, esantys šalia Motinos Teresės. Jos gyvenimas buvo toks gražus ir kvietė mus į kažką aukštesnio. Mokytojas mieste paaiškino mums, kodėl jis primygtinai reikalavo, kad vidiniame pastato kiemelyje veiktų fontanas ir augtų gėlės. „Nes vaikus reikia įkvėpti. Jiems reikia žinoti, kad gyvenimas gali būti gražesnis“. Grožis įkvepia.

Grožis yra transcendentinis.

Tai mūsų momentinis amžinybės potyris. Tik pagalvokite, ką reiškia matyti labai gražų saulėlydį arba vandenyną auštant. Prisiminkite didžios istorijos pabaigą. Mes trokštame tai patirti kiekvieną dieną. Kartais grožis gali būti toks gilus, kad mus perskrodžia ilgesys. Ko mes ilgimės? Gyvenimo, koks turėjo būti. Grožis primena mums Rojų, kurio niekada nepažinojome, tačiau žinome, kad mūsų širdys tam buvo sutvertos. Grožis kalba apie dangų, kuris ateina, ir kuomet visa bus gražu. Jis persekioja mus amžinybe. Grožis sako: „Tave šaukia šlovė“. Jei yra šlovė, tuomet yra ir šlovės šaltinis. Koks didingas gerumas galėjo tai sukurti? Koks dosnumas davė tai regėti?

Grožis traukia mus prie Dievo. Visi šie dalykai tinka kai kalbame apie bet kokį grožio potyrį. Tačiau jie ypač teisingi, kai patiriame moters grožį – jos akis, formas, balsą, širdį, dvasią, gyvenimą. Ji visa tai kalba žymiai giliau nei bet koks kitas kūrinys, nes yra įsikūnijimas. Ji asmeniška. Tai ateina iš nemirtingos būtybės. Ji – visiškas grožis. „Ar yra pasaulyje toks autorius, kuris mokytų tokio grožio kaip moters akis?“ (Šekspyras).

Be abejonės, grožis yra pati esmingiausia ir labiausiai nesuprasta Dievo ir moters savybė. Žinome, kad dėl to moterys yra patyrusios neregėtą skausmą, tačiau ir tai kažką sako. Kodėl tiek daug širdgėlos dėl grožio? Moterys patiria skausmą grožio srityje – jos skausmingai trokšta būti gražios, joms sunkiai sekasi patikėti, kad jos yra gražios ir jaudinasi, kad tik išliktų gražios, jei tai jau yra atradusios.

Moteris giliai savo sieloje žino, kad trokšta atnešti grožį pasauliui. Galbūt ji neteisingai supranta, kaip tai turi padaryti (čia mums visoms sunku), tačiau ji trokšta atidengti grožį. Tai nėra vien kultūros įtaka ar noras „nukauti“ vyriškį. Tai yra jos širdy. Taip ji sukurta.

Ištrauka iš John ir Stasi Eldredge knygos „Žavingoji“

Įsigykite leidėjo kaina

Nuotrauka: https://flic.kr/p/9yxQNr

Pin It on Pinterest