Neretai tėvai stebisi: „Visus vaikus auklėjame vienodai, o jie tokie skirtingi. Kiek vaikų – tiek skirtingų charakterių, skirtingų temperamentų. Vyriausiasis visur nori būti geriausias, mažiausioji – maištinga ir atkakli, o vidurinysis stengiasi prie visų pritapti. Kaip taip gali būti?“
Jauniausi
„Mama, Maltynas skliaudzia mane!“ – nutaisiusi verksmingą veido išraišką šaukia mažylė Austė. „Mama, jis man nepadeda uzsilisti bato!“ „O kodėl Maltynas eina į mokyklą, o as dal ne? Il as noliu! Il as noriu! A,a,a,a…“
Jaunėlė Austė – emocingas ir atkaklus pagrandukas. Ji lyg kaprizinga princesė atvirai ir drąsiai reiškia savo jausmus ir norus, tikėdamasi, kad aplinkiniai juos išpildys. Dažnai taip ir būna. Juk ji silpniausia, daug ko nesugeba, be to, vienintelė tokia maža. Visa šeima žino, ko Austė dar nemoka, ir neskuba jos įtraukti į buities rūpesčius – juk yra vyresnių, galinčių viską atlikti geriau. O ir pati Austė mielai laukia, kol kiti už ją padarys net paprasčiausius dalykus: malonu, kai tavimi rūpinamasi ir nereikia jaudintis, ar pasiseks. Žinoma, Austei nesmagu, kad vyresni vaikai sugeba daugiau negu ji. Kartais ji jaučiasi dėl to
nevisavertė.
Augdama Austė turbūt visomis išgalėmis konkuruos su kitais vaikais ir ieškos įvairių būdų pasiekti pripažinimo. Kaip ir dauguma jaunėlių, siekdama išvengti tiesioginės konkurencijos, ji turbūt pasirinks skirtingą gyvenimo kelią nei vyresni šeimos vaikai. Nuo vaikystės jaunėliai įpranta, kad aplinkiniai jiems patarnauja, todėl užaugę jie dažniau būna linkę visus „šokdinti“, nei patys skubėti pagelbėti kitiems.
Tačiau giliai širdyje įsišaknijęs nepasitikėjimo savimi jausmas gali trukdyti jaunėliams iš tikrųjų džiaugtis gyvenimu. Jie nesąmoningai linkę konkuruoti su aplinkiniais lyg stengdamiesi „pasivyti vyresnius brolius ir seseris“. Jie gali dirbti netausodami jėgų, iki išsekimo, tačiau net ir pasiekę karjeros aukštumas dažnai taip ir nesugeba patirti tikro pasitenkinimo savimi jausmo.
Minėtieji bruožai jaunėliui paprastai būdingi, jei amžiumi jis nestipriai skiriasi nuo artimiausio brolio ar sesers. Jei metų skirtumas yra 7 metai ar daugiau, jo charakteris greičiau bus panašus į pirmagimio ar vienintelio vaiko.
Vyriausi
„Aš vyresnis, todėl viską geriau moku už tave, o tu dar per maža ir per kvaila eiti į mokyklą,“ – negailestingai porina Austei vyriausiasis iš vaikų Martynas. Martynas nori būti pripažintas geriausiu – juk anksčiau jis buvo vienintelis, ypatingas, visi džiaugėsi tik juo, žavėjosi kiekvienu nauju jo išmoktu dalyku: nauju žodžiu, nauju įgūdžiu… Jo pergalėmis džiaugėsi ir tėvai, ir seneliai, o dabar štai jaunesnis brolis ir sesė tapo jo konkurentais.
Martynui pikta, kad tėvai žavisi jaunėliais, nors jie taip „kvailai“ ir „neišmanėliškai“ elgiasi, todėl jis jaučiasi turįs teisę reikalauti pripažinimo: „Mama, pasakyk Austei ir Jokūbui, kad aš vyresnis ir viską geriau už juos moku“.
Martynui taip pat pikta, kad jam mėginant ginti savo teisybę tėvai užsistoja jaunesniuosius brolį ir sesę, tačiau kai reikia dirbti – daugiausia reikalauja iš jo. „Mama, kodėl aš turiu tvarkyti Austės žaislus, – ji ir pati gali!“ – piktinasi jis.
Martynas jau daug sugeba, todėl jaučiasi galintis pamokyti jaunesnį brolį ir sesę. Iš pradžių jis galbūt padės Austei išmokti užsirišti batų raištelius, vėliau – Jokūbui paruošti pamokas. Atsakomybė už mažesniuosius, nors kartais ir nemiela, jam padeda pasijusti vertingam. Užaugęs jis turbūt išsiskirs iš kitų sugebėjimu mokyti ir vadovauti, prisiimti atsakomybę atliekant svarbius darbus. Dėl šių įgytų bruožų vyriausieji vaikai dažniau nei kiti kolektyvuose užima vadovaujančias pareigas.
Vyriausiasis dažnai giliai širdyje jaučiasi neteisėtai nuo sosto nuverstu karaliumi, todėl pasąmoningai siekia kompensuoti šį iš vaikystės atsineštą „neteisybės“ jausmą ir nori būti pripažintas.
Vidurinieji
Viduriniųjų vaikų dalia dar kitokia. Jie gimsta šeimoje, kurioje jau yra vienas ar keli vaikai, todėl nepatiria, ką reiškia būti vieninteliam, tačiau ir lepinamu pagranduku pabūna neilgai. Jokūbas – vidurinysis. Jis ypač stokoja tėvų dėmesio.
Jei nori būti pastebėtas, stengiasi viską daryti labai garsiai: garsiai kalbėti, šaukti, trepsėti, bildėti – juk kitaip tave gali pamiršti. Jokūbas dar daug ko nemoka ir jaučiasi ne toks gabus kaip Martynas, o drauge ir ne taip lepinamas kaip jaunėlė Austė. Jam taip norėtųsi tėvų dėmesio ir pripažinimo.
Jokūbui sunku suvokti save patį. Nežinodamas, kaip elgtis, kad sulauktų tėvų dėmesio, jis kartais stengiasi lygiuotis į brolį, o kartais į sesę. „Mama, aš irgi jau didelis. Ar galėsiu ir aš kitais metais eiti į mokyklą kaip Martynas?“ „Mama, mama, ir mane panešiok, kaip Austę! Il mane panesiok, il as noliu, il as noliu!….“ Jei tik jis būtų toks, kaip Martynas, o gal toks kaip Austė, … gal tėvai jį labiau mylėtų“.
„Jei manimi niekas nesirūpina, – reikia pasirūpinti pačiam“, – mąsto Jokūbas. „Martynai, jei aš tau padėsiu sutvarkyti Austės žaislus, ar tu man leisi parašyti savo nauju parkeriu? O gal paspalvinkim su tavo mokykliniais flmasteriais?“ – mėgina derėtis su vyresniu broliu Jokūbas.
Geriausias būdas nesijausti nereikalingam – prisigretinti prie brolio ar prie sesers arba tiesiog išbėgti į kiemą su kaimynų vaiku. Kai užaugs, jis tikriausiai taip pat stengsis nelikti vienas – draugai, bendraminčiai jam bus reikalingi kaip oras. Tačiau veržtis į lyderius, konkuruoti Jokūbui vargu ar norėsis. Jo stiprioji pusė – puikūs bendravimo ir komandinio darbo įgūdžiai.
Jis – kolektyvo žmogus, su visais sugebantis užmegzti kontaktą, turintis daugybę draugų. Be to, jis puikiai perpranta žmonių poreikius – juk būnant viduriniuoju jam teko išmokti prisiderinti prie visų, todėl dabar jam puikiai seksis darbuotis ryšių ir paslaugų srityje.
Vienturčiai
Dar kitokius charakterio bruožus išsiugdo vienturčiai vaikai. Tėvai vienintelio vaiko ugdymui ir lavinimui paprastai skiria daugiau dėmesio, palyginti su šeimomis, kuriose yra daugiau vaikų. Vienturčiams prilygti galėtų nebent pirmagimiai, kol šeimoje atsiranda daugiau atžalų. Todėl tiek vienturčiai, tiek pirmagimiai mokykloje paprastai geriau mokosi, atitinkamai atsiskleidžia ir jų gabumai, o užaugę taip pat dažnai turi didesnių siekių ir ambicijų.
Vienturčio poreikiais šeimoje dažniausiai nedelsiant pasirūpinama. Taip jis užauga suvokdamas save kaip turintį galios kontroliuoti aplinką. Šis įsitikinimas vėliau vienturtį, panašiai kaip ir pirmagimį, pastūmėja užimti lyderio poziciją. Šeimoje vienturtis – vienintelis, todėl jam nereikia su jokiu kitu vaiku dalintis ne tik tėvų dėmesiu, bet ir savo žaislais, daiktais, erdve – viskas priklauso tik jam. Dėl šios priežasties vienturtis neturi galimybės išmokti konkuruoti, kovoti dėl dėmesio, dalintis ir bendradarbiauti. Net žaidimų aikštelėje ar vaikų darželyje vienturčiai dažniau patiria keblumų bendraudami.
Gabija, mylima vienturtė duktė, netikėtai nutrūkus žaidimui su drauge kieme, sutriko: „Mama, kodėl Austė išėjo namo, kai aš jai nedaviau savo žaislo?“ Gerai, jei vienturtis vaikas turi galimybę kuo nors rūpintis: naminiu gyvūnėliu, mažesniu pusbroliu, kai gali padovanoti savo nebenaudojamus žaislus ir išaugtus drabužius kitiems vaikams. Vaikystėje neišmokęs dalintis su kitais ir rūpintis ne tik savo, bet ir kitų poreikiais, užaugęs vienturtis taip pat nežinos, kaip dalintis su kitais. Įpratęs, kad aplinkiniai visų pirma rūpinasi juo, jis gali net nesuvokti, kad kiti taip pat turi poreikių.
Pasąmoningai būdamas įsitikinęs, kad visas pasaulis turi būti paklotas jam vienam po kojomis, – juk taip buvo jo vaikystėje, – vienturtis pasijunta nesuprastas, nepritapęs, vienišas, lyg iš kito pasaulio. Šį nepritapimo jausmą, stokojant bendravimo su kitais vaikais įgūdžių, dažnai sustiprina ir pernelyg „suaugėliškas“ elgesys, išmoktas iš tėvų, senelių. Todėl itin svarbu sudaryti galimybę vienturčiams pabūti tarp bendraamžių.
Mielos mamos, skaitydamos šį straipsnį turbūt ne viena pagalvojote: „O kokia aš, kokie mano vaikai?“ Galbūt atpažinote būdingus vienturčio, pirmagimio, viduriniojo ar jaunėlio bruožus savyje ir dabar galėsite išsivaduoti iš jums nepatinkamo išmokto vaidmens. Dabar, žinodamos, kokias neišvengiamas krizes ir gyvenimo iššūkius tenka patirti jūsų vaikams, galbūt būsite atlaidesnės ir rasite tinkamiausius būdus auklėti vaikus ir padėti jiems užaugti visaverčiais, pasitikinčiais, kūrybiškais, mylinčiais save ir kitus žmonėmis.
Parengė psichologė,
Soc. m. dr. Daiva Selmistraitienė
Tel. 8-699-46714
