Simboliška, kad savo ciklą „Moterys, kalbančios iš tylos“ žurnalas „Tapati“ pradeda nuo Kazimieros Kaupaitės – moters, palikusios pastebimą pėdsaką nacionaliniame mūsų pavelde. Be šios vienuolės indėlio, pavyzdžiui, nebūtų garsiojo Pažaislio. Tačiau daugumai Lietuvos žmonių Motinos Marijos (taip ją vadino ir vadina jos įkurtos vienuolijos seserys), švietėjos, lietuvybės puoselėtojos, gilaus vidinio gyvenimo moters, kandidatės į katalikų palaimintąsias, asmenybė lieka menkai pažįstama arba visai nežinoma. Kas yra toji iš istorijos ūkų išnyranti veikli ir energinga moteris, kuo ji gali būti įdomi bei patraukli XXI a. pradžios žmogui?

Paprasta ypatinga šeima

Kai bandome iš arčiau pažinti kokią nors asmenybę, neįmanoma nuošalėje palikti jos šeimos. Juk šeima yra ta erdvė, kurioje žmogus susiformuoja pasaulėvaizdį, gyvenimo orientyrus, pasikloja jo pagrindus. Čia glūdi asmenybės ištakos ir šaknys, įsižiūrėję į šeimą bent kažkiek galime nutuokti, kodėl joje išaugęs žmogus yra vienoks ar kitoks.

Žvelgdami iš laiko perspektyvos galime teigti, kad mūsų herojės šeima buvo ypatinga. Nors šis ypatingumas nėra dėl giminės kilmingumo ar kultūrinių tradicijų – Kazimieros Kaupaitės seneliai buvo baudžiauninkai, – tačiau ji yra pavyzdys tos sveikos, stiprios lietuviškos šeimos, kuri istorijos pervartose tapo pagrindu rastis Lietuvos valstybei. Motinos Marijos tėvas Anupras Kaupas dėl didelių pastangų po 1861 m. vasario 19 d. baudžiavos panaikinimo manifesto paskelbimo išsilaisvino iš baudžiavos.

Iš pradžių jam teko nuomotis svetimą žemę, tačiau vėliau įsigijo jos tame pačiame – Ramygalos valsčiuje, Gudelių kaime. 1865 m. A. Kaupas vedė Antaniną Glebauskaitę iš Ąžuolytės kaimo ir taip susikūrė šeima, kurioje gimė ir užaugo net vienuolika vaikų, iš kurių ne tik penktoji atžala – Kazimiera įsiamžino mūsų šalies istorijoje.

Akivaizdu, kad istorinės peripetijos padarė nemenką įtaką Kaupų šeimai. Po 1863 m. sukilimo imperinės Rusijos valdžios sustiprinta rusifikacija tik skatino tautines nuotaikas – ne vien šviesuomenės, bet ir paprastų žmonių, valstiečių. Lietuviškos spaudos draudimas sukėlė netikėtą valdžiai ir unikalų Europoje reiškinį – knygnešystę. Jis nebūtų radęsis be paprastų žmonių.

Anupras Kaupas taip pat aktyviai įsitraukė į nelegalią lietuviškų knygų gabenimo veiklą. Dar jaunystėje jis užmezgė ryšius su draudžiamos lietuviškos spaudos platintojais ir pats prie jų prisidėjo. Šeimos sodo pakraštyje, brūzgyne, stovėjo keli seni tušti bičių aviliai. Juose ir buvo slepiami lietuviški spaudiniai. ši slėptuvė buvo tokia puiki, kad rusų žandarams, kurie kratydavo Kaupų namus, nė minties nekildavo patikrinti tuos apleistus avilius.

1880 m. sausio 6 d. Kaupams gimė Kazimiera ir jau kitą dieną buvo pakrikštyta. Ji augo didelėje ir laimingoje šeimoje, kur tėvas buvo neabejotinas autoritetas, padaręs mergaitei labai didelę įtaką. Jis jai ir kitiems savo vaikams įkvėpė meilę knygoms, mokslui ir maldai. Savo laiškuose Kazimiera rašo, kad mylėjo ir gerbė savo tėvą dėl doro jo gyvenimo ir troško būti tokia pamaldi kaip ir jis. Savo mamą Antaniną duktė apibūdina kaip darbščią ir stropią moterį. Antanina rūpinosi vargetomis ir kitais nelaimių prislėgtais žmonėmis, todėl visi kaimo žmonės žinojo, kad esant reikalui jos namuose visada gaus pagalbos.

Nors šeima nevartojo svaigiųjų gėrimų, šventadieniais pas Kaupus rinkdavosi kaimynai, kurie čia galėdavo paskaityti lietuviškos spaudos, pasidalyti naujienomis ir aktualijomis. Svarbią vietą Kaupų gyvenime užėmė tikėjimas. Ir reiškėsi jis ne tik dalyvaujant Ramygalos parapijos bažnyčios pamaldose, bet ir kasdienybėje. Bendra visų šeimos narių malda, kuriai vadovaudavo tėvas, vykdavo ne tik ypatingų švenčių progomis ir sekmadieniais, bet ir paprastomis dienomis.

Taigi Kazimieros tėvai buvo labai šviesūs žmonės, perdavę savo vaikams gilų tikėjimą ir meilę lietuvybei. Pažinę raštą, vyresnieji vaikai namie mokė skaityti jaunesnius savo brolius ir seseris. Kazimiera balsiai skaitydavo kitiems knygas ar laikraščius.

Nenuostabu, kad tokioje aplinkoje išaugo iškilių asmenybių. štai Kazimieros brolis Julius buvo 1920 m. Steigiamojo Seimo narys, nuo 1922 m. – Lietuvos banko direktorius ir Tarptautinio banko valdybos narys, vienas iš lietuviškos valiutos – lito architektų. Kazimiera augdama galėjo suprasti švietimo, atsakomybės, maldos, autoriteto – visų savybių, kurios būtinos subręsti stipriai asmenybei, vertę.

Lemtingas laiškas
Po to, kai visoje Rusijos imperijoje buvo panaikinta baudžiava, atsirado ir šiokia tokia judėjimo laisvė. Kadangi gyvenimas Lietuvoje anuomet buvo labai varganas, žmonės bandė ieškoti palankesnių gyvenimo sąlygų svetur. Kaip tik tada pasklido žinia apie geresnį gyvenimą JAV, ir tūkstančiai lietuvių ėmė plaukti tenai. Pirmieji išvyko užnemuniečiai (suvalkiečiai), kurie anksčiausiai buvo atleisti nuo baudžiavos, o netrukus į užjūrius traukdavo valstiečiai jau iš visos Lietuvos – ypač po 1867–1868 m. badą atnešusio nederliaus.

Nuo to laiko lietuvių skaičius Amerikoje ėmė sparčiai augti. Vieni ten vyko bėgdami nuo privalomos 25 m. karinės tarnybos Rusijos kariuomenėje, kiti– slėpdamiesi nuo rusų persekiojimų už lietuviškų knygų platinimą. Kaip jau sakyta, emigraciją skatino prasta ekonominė padėtis, silpna gamybos plėtra ir vis didėjantis gyventojų perteklius kaimo vietovėse. Dauguma išvykstančiųjų kaip tik ir siekė geresnio gyvenimo. Nors dažniausiai emigruodavo bežemiai ir mažažemiai, neretai už Atlanto savo sūnus uždarbiauti siųsdavo ir pasiturintys ūkininkai.

Nenuostabu, kad 1869–1899 m. emigrantų skaičius iš Lietuvos vien tik į JAV siekė 50 000 žmonių. šie duomenys yra apytiksliai, nes iki 1899 m. JAV Imigracijos biuras atvykusius lietuvius dažniausiai registruodavo kaip lenkus ar rusus.

Tik nuo 1899 m. pradėta rinkti daugiau ar mažiau tiksli mūsų tautiečių emigravimo į Ameriką statistika. Pagal ją 1899–1914 m. į JAV, t. y. į šalį, kuri buvo galutinis emigrantų iš Lietuvos tikslas, atvyko 252 594 lietuvių.

Emigracija neaplenkė ir Kaupų šeimos. Vyriausias Kazimieros brolis, dešimt metų už ją vyresnis Antanas, emigruoti buvo tiesiog priverstas. Kadangi buvo gabus ir žinių trokštantis vaikas, tėvas nusprendė leisti jį į mokslus. Pradžioje vaikinas mokėsi Šiaulių gimnazijoje, bet po šešerių metų buvo iš jos pašalintas ir įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Tačiau po dvejų metų kartu su kitais klierikais Antanas buvo pašalintas ir iš šios seminarijos už lietuviškos spaudos platinimą. Todėl, nematydamas perspektyvų toliau mokytis Lietuvoje, 1892 m. vaikinas išvyko į Ameriką. Ten jis ir buvo įšventintas į kunigus. Kunigas Antanas Kaupas tapo šv. Juozapo bažnyčios Scrantone, Pensilvanijoje, klebonu ir pagarsėjo pastoracine, moksline (buvo pirmas lietuvis kunigas sociologas) ir tautine veikla.

Kuomet 1912 m. persikraustė gyventi į Čikagą, ten pat perkėlė ir savo redaguojamą laikraštį „Draugas“. Būtent brolis Antanas Kazimierai tapo tuo Dievo įrankiu, kuris iš esmės pakeitė merginos gyvenimo tėkmę. Penkiolikametei atėjo lemtingas laiškas nuo jos brolio, jau kunigo, kuriame buvo prašoma atvykti į Ameriką ir tapti jo namų šeimininke. Nors Kazimiera labai nenorėjo išvykti, vis dėlto pakluso tėvų pageidavimui ir savo brolio norui matyti ją Amerikoje. Koks skausmingas ir nelengvas buvo šis sprendimas liudija ir tai, kad pasirengimas kelionei užsitęsė dvejus metus.

Kazimierai buvo vos septyniolika, kai išvyko. Prieš palikdama Lietuvą, ji pasišventė Jėzaus širdžiai, tikėdama, kad Viešpats jos neapleis, padės, kai bus blogai, ir suteiks jėgų amžinai jį mylėti. Dievo ranka išties globojo jaunąją keliauninkę. Caro valdžia neleisdavo išvažiuoti, todėl emigrantai turėdavo slapčia pereiti sieną, keliauti traukiniu, vežimu ir pėsčiomis į Vokietiją. Tokią kelionę ištvėrė ir Kazimiera. Prie sienos netikėtai pasirodė ginkluotas kareivis ir

Kazimiera bei jos bendrakeleiviai turėjo bėgti per išartą lauką, kad galėtų kirsti sieną. Po to – varginanti šešiolikos dienų kelionė laivu ir pagaliau Kazimiera pasiekė Ameriką.

Tačiau „svajonių šalis“ mergaitei iš Rusijos imperijos pakraščio pasirodė svetima. Savo dienoraštyje ji rašė, kad pirmus dvejus metus ašaros neretai drėkindavo jos skruostus. Kazimiera pasigedo religinių apeigų, kurios buvo praktikuojamos Lietuvoje, o amerikiečiai pasirodė esą per dideli materialistai ir paviršutiniški žmonės. Merginą apniko abejonės, ar ji tikrai turinti likti jai svetimame krašte.

„Nieko nėra Dievui per daug“

Šios dvejonės tik augo, kol po ketverių metų Kazimiera pagaliau įkalbėjo brolį leisti jai grįžti namo į Lietuvą. Tačiau didžiai jos nuostabai, grįžusi namo nerado ramybės. Jautė, kad viskas yra pasikeitę, o ir pati Kazimiera jau nebebuvo ana mergaičiukė iš Gudelių kaimo. Jauną moterį kankino klausimai apie ateitį, o širdis troško nuveikti kažką didingo. Tačiau, kas tai galėtų būti, ji dar negalėjo suprasti. Todėl pradėjo galvoti apie grįžimą į Ameriką. Mat buvo vienas dalykas, traukęs ją atgal. Būtent JAV Kazimiera pirmą kartą gyvenime, važiuodama tramvajumi, pamatė vienuoles. Nustebusi paklausė brolio, kas jos. Šis atsakęs, kad tai moterys, kurios gyvena vien tik dėl Dievo. Nuo to meto ji pradėjo domėtis vienuoliniu gyvenimu.

Beje, tai, kad mergina nieko nežinojo apie vienuoles, neturėtų stebinti: juk XIX a. caro valdžia visiškai sunaikino Lietuvos katalikų vienuolynus. Iki XX a. pradžios dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo išlikę tik penki legalūs vienuolynai, kurie nei savo vidiniu gyvenimu, nei išorine veikla nebuvo panašūs į krašte veikusius bent prieš keliasdešimt metų, o buvo mirštančios bendruomenės.

Lietuvoje praleistas laikas tik sustiprino Kazimieros ryžtą pašvęsti savo gyvenimą Dievui. Skatinama tokių minčių ji parašė laišką draugui kunigui Antanui Milukui, kuris studijavo Šveicarijoje, jam pranešdama, kad nusprendė grįžti į Ameriką ir tapti vienuole. Vėliau ji pasakojo, kad įmetus laišką į pašto dėžutę ją apėmęs keistas jausmas – lyg kažkas sakytų, kad šis laiškas bus lemtingas jos ateičiai. Kunigas Milukas atrašė, kad palaiko merginos ryžtą tapti vienuole, ir net pasiūlė jai įsteigti naują kongregaciją, kuri padėtų lietuviams imigrantams Amerikoje.

Kazimiera taip pat matė prastą lietuvių atvykėlių padėtį: jiems grėsė pavojus prarasti savo tikėjimą, kultūrines šaknis, nes nebuvo lietuvių vienuolių, kurie galėtų jiems pagelbėti gimtąja jų kalba. Tuomet Amerikoje plito liberalios, ateistinės, socialistinės idėjos, kurios traukė ir imigrantus, taip tolindamos juos nuo katalikybės. Todėl Kazimiera nutarė tapti vienuole mokytoja.

Visoms šioms idėjoms karštai pritarė jos brolis kunigas Antanas, kuris ir padėjo seseriai suorganizuoti kelionę į Šveicariją, kad ji galėtų pradėti reikiamas studijas. Prisimindama savo išvykimą iš Lietuvos į Šveicariją, Kazimiera (kalbėdama apie save trečiuoju asmeniu) dienoraštyje rašė: „Traukinys pradėjo judėti, išplėšdamas, galima sakyti, ją iš savęs. Buvo naktis, net gamtos vaizdų nesimatė, todėl vaizduotėje ji galėjo aiškiai matyti paliktą šeimą, savo kaimo vaizdą. Skausmas slėgė visą jos kūną, ir ašaros, kurioms iki šiol neleido byrėti, dabar plaukte plaukė.

Ji sau priekaištavo: „Miela tėvyne, ką tu man padarei, kad aš tave apleidžiu, net nežinodama, kas manęs laukia svetimame krašte? Aš ten vykstu neapgalvotai, palikdama verkiančius artimuosius“. Tą širdgėlos valandą jai atėjo mintis, kad viską daro dėl Dievo. Ak, nieko nėra Dievui per daug. Jis yra visko vertas, ir kas yra ji Jo akivaizdoje. „Aš nebūsiu Dievui šykšti, bet, viską Jam linksmai paaukojusi, sieksiu vykdyti Jo valią“, – pasakė ji sau ir nurimo.“
1902 m. spalio 2 d. Kazimiera pasiekė Ingenbohlą, Šveicarijoje, kur pradėjo mokslus pas šv. Kryžiaus gailestingumo seseris. Prieš ją atsivėrė nauji akiračiai, o širdy ruseno naujos viltys.

„Mano meilė jus čia sušaukė“

Būsimai vienuolei dar bestudijuojant, lietuviai kunigai Amerikoje ruošėsi steigti naują kongregaciją. Tačiau tie planai greitai sugriuvo, nes neatsirado finansinės paramos. Kazimierai brolis parašė, kad jeigu ji vis dar norinti tapti vienuole, turėtų stoti į kokią nors jau egzistuojančią kongregaciją. Kazimierai buvo sunku perskaityti ir priimti tokią naujieną, ir jos širdį vėl apniko dvejonės.

Nūdienos žmogui gali būti sunkiai suprantamas troškimas tapti vienuole. Tačiau svarbiausia suvokti, kad Dievas savo meilėje kiekvienam asmeniškai numato kelią, kuriuo eidamas žmogus išsiskleidžia ir tampa laimingas. Vienas tokių kelių – vienuolinis gyvenimas. Jis nėra kuo nors pranašesnis už kitus, bet juo žmogus atsiliepia į besąlygišką Dievo meilę, atiduodamas Jam viską (net ir tai, kas kyla iš žmogaus prigimties).

Po intensyvaus maldų ir apmąstymo laiko Kazimiera broliui atsakė, kad ketina ir toliau bandyti įgyvendinti mintį įkurti naują kongregaciją, ir tik prašė, kad šis surastų ją palaikančius kunigą bei vyskupą. Antanas padarė, ko paprašytas, ir surado seseriai kunigą – daktarą Antaną Staniukyną. Galėtume sakyti, kad šis dvasininkas tapo esmine figūra Kazimieros gyvenime. Visą savo gyvenimą jis paaukojo seserims kazimierietėms. Buvo jų sielų vadovas, mokytojas, patarėjas, lėšų rinkėjas ir ištikimas draugas iki pat savo mirties. 1918 m. Kazimieros užmojuose šis intelektualus kunigas įžvelgė Dievo Dvasios paskatas ir entuziastingai ėmėsi jai talkinti. Taigi galime dar kartą įsitikinti, kaip moteriškojo ir vyriškojo pradų papildomumas mezga gražius bendradarbiavimo vaisius, kurie smarkiai pralenkia dabarties akimirką.

1905 m. Kazimiera baigė mokslus Šveicarijoje ir lapkričio 2 d. atvyko į Marijos Nekaltosios širdies tarnaičių seserų motininius namus Skrantone, Pensilvanijoje. Šioje bendruomenėje Kazimiera, motinos Cyrilės prižiūrima, atliko noviciatą ir po dvejų metų, rugpjūčio 30 d., ji ir dvi jos bendražygės – Judita Dvarinauskaitė ir Antanina Unguraitytė – davė įžadus. Naujos bendruomenės įkūrimą šios moterys suprato kaip Dievo valios vykdymą.

Vėliau Motina Marija prisiminė, kad kai seserys įžengė į pirmuosius savo namus Mount Karmelyje, Pensilvanijoje, ir drauge meldėsi, ji savo dvasios gelmėje tarsi išgirdusi Jėzų sakant: „Mano meilė jus čia sušaukė“. Galėtume teigti, jog šis įsąmoninimas – kad Dievas savo įrankiais pasirenka paprastus žmones, ir savo darbais mes tik atsiliepiame į Jo valią – tampa tuo polėkiu, kuris suteikia veržlumo apaštalinei veiklai.

Tokį nusistatymą puikiai iliustruoja Motinos Marijos mėgta ir dažnai kartota malda: „štai aš, Viešpatie, ateinu vykdyti Tavo valią“. Viskas jos gyvenime – emigracija, vienuolinis gyvenimas, kongregacijos įkūrimas, apaštalavimas – buvo tik atoveiksmis į Viešpaties planą jai.

Naujoji kongregacija sparčiai augo, nes darbo tarp lietuvių emigrantų netrūko. Kaip ir daugelis kitų Vidurio ir Rytų europiečių, iš Lietuvos pasitraukė daugiausia neturtingi, menko išsilavinimo žmonės (53 proc. 1899–1914 m. į JAV  atvykusių lietuvių buvo neraštingi) ir ne itin aukštų kultūrinių poreikių kaimų gyventojai. Amerikoje jie pirmiausia susispietė apie anglies kasyklas Pensilvanijoje, susitelkė siuvimo fabrikuose Naujojoje Anglijoje (Baltimorėje, Bostone) arba Čikagos skerdyklose. Didžioji dalis ekonominių emigrantų nelaikė savęs emigrantais: buvo atvykę į JAV turėdami planų užsidirbti pinigų ir grįžę geriau įsikurti Lietuvoje, nusipirkti žemės. Daliai jų pavykdavo per keletą metų susitaupyti pinigų ir grįžti namo: statistiškai reemigravo apie 20 proc. lietuvių.

Lietuviams emigrantams labai svarbi buvo katalikybė ir religinis jų tapatumas. Savų bažnyčių statymas, parapijų kūrimas buvo vienas svarbiausių tapatybės elementų lietuvių kolonijoje. Amerikoje lietuvių bažnyčia turėjo daug platesnę socialinę funkciją nei Lietuvoje – parapijos turėjo ne tik religines, bet ir lietuvių bendruomenės telkimo ir net pasaulietinių organizacijų funkcijas.

Tokiame kontekste įkurta lietuviška vienuolinė kongregacija buvo konkretus atsakas į to meto iššūkius. Kazimierietės buvo pirma lietuvių įkurta vienuolija, nes iki tol praktiškai viskas, kas siejosi su vienuoliniu gyvenimu, buvo lenkiškos kilmės.

Kitas svarbus bruožas – aktyvi veikla bendruomenės gyvenime, nes seserys turėjo aprūpinti mokytojomis lietuviškas parapijų mokyklas. Kazimierietės vykdavo visur, kur tik kūrėsi lietuvių išeivių bendruomenės. Savo švietėjišką veiklą jos vykdė ne tik JAV, bet ir Argentinoje. Vienuolės mokė emigrantų vaikus, padėjo jų motinoms, atidarė mokyklų Čikagoje, Nju Meksiko valstijoje, ir Buenos Airėse, Argentinoje. šv. Kryžiaus ligoninė, pastatyta prie Marijos gimnazijos, ir švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos Marquette parke, Čikagoje, veikia iki šių dienų. Visų šių užmojų sūkuryje visada būdavo Motina Marija.

Motina Marija ir Lietuva

Praūžus Pirmojo pasaulinio karo bangoms ir susikūrus nepriklausomai Lietuvai, Kauno vyskupas Pranciškus Karevičius kreipėsi į kardinolą G. V. Mundeleiną, prašydamas atsiųsti į Lietuvą šv. Kazimiero vienuolijos seserų, kad jos čia įsikurtų ir steigtų mokyklas. Taip išsipildė Motinos Marijos svajonės ir lūkesčiai, tad ji bei keturios kitos seserys tuoj pat pradėjo ruoštis.

Tuo metu kazimierietės buvo vienintelė lietuviška moterų kongregacija, turinti didesnę vienuolinio gyvenimo ir socialinio darbo patirtį. To meto katalikiškoje spaudoje net buvo siūloma kazimieriečių žinion perduoti senuosius Kauno ir Krakių moterų vienuolynus, atsilikusius nuo Bažnyčios bei visuomenės poreikių. Tikėtasi, kad kazimierietės galėtų juos reformuoti, paversti katalikiškos kultūros židiniais, įsteigdamos pavyzdinių mokyklų, prieglaudų, vaikų darželių. Taigi iš jų laukta švietėjiškos, kultūrinės misijos.

Kokios didelės viltys buvo siejamos su šia vienuolija liudija tokia mintis: „Kazimierietės pakels Lietuvos moteris, o moterys apkuops apkerpėjusius vyrus“, – „Laisvėje“ rašė Mmarijonas Pranciškus Būčys.

Motina Marija iš pradžių nežinojo į kurį Lietuvos miestą važiuoti. Palankiausios sąlygos buvo Kaune, tad į jį 1920 m. spalio 2 d. vienuolė ir atvyko. Seserys žinojo, kokios sunkios sąlygos jų laukia Tėvynėje. Joms buvo pasiūlytas apleistas kamaldulių Pažaislio vienuolynas su bažnyčia ir 80 ha žemės. Bažnyčia tuo metu buvo be stogo ir be langų, vidus apgriuvęs. Reikėjo įdėti daug darbo, atstatyti pastatus, bet bendruomenė buvo jauna ir pilna entuziazmo, taigi visos su džiaugsmu kibo į tą naują darbą Dievui.

Motina Marija buvo įpratusi prie sunkumų ir su jais susidoroti turėjo savų būdų.
„Gyvenimo srovė visko mums atneša, ir ją stebėdamos matome, kad teisingai ši žemė ašarų pakalne pavadinta. Tik žemę stebint, matyti daugiau tamsių negu šviesių taškų, o kartais apninka tamsių patyrimų naktis. Kas mums tomis valandomis suteiks drąsos ir padės ištesėti tai, ką pažadėjome, jei ne tikėjimas Dievo Apvaizda ir geresne, šviesesne ateities Viltimi, visiškas pasitikėjimas Aukščiausiojo globa ir pagalba bei žinojimas, kad Jis geba ir sunkumus jei ne dabartiniam, tai amžinajam gyvenimui ir savo didesnei garbei skirti?“ – viename iš laiškų seserims rašė ji.

Tokia pozityvi nuostata, kad išbandymai, tie „tamsūs taškai“, galiausiai padeda subrandinti vaisių, Motinai Marijai leido imtis ir tokių užmojų, kurie iš pirmo žvilgsnio buvo ne jos jėgoms. Vienu iš tokių užmojų galėtume laikyti Pažaislį. Nors jokia kita moterų vienuolija negavo jam analogiškos nuosavybės, tačiau ji reiškė ir didelius turto administravimo rūpesčius. Klausimas, ar Pažaislis kazimierietėms buvo dovana, ar našta kazimierietėms, lieka atviras, nes seserims dėl jo kilo begalė problemų.

Vienuoliją vargino nuosavybės juridinio statuso neaiškumai ir tokiam bažnyčios su vienuolynu kompleksui suremontuoti bei išlaikyti reikalingų lėšų paieškos. Pastatų Pažaislyje buvo daug, jų nuosavybės klausimai buvo išspręsti tik per kelerius metus ir ne be priminimų aukščiausioms valdžios institucijoms, teismų sprendimų. Kol nebuvo galutinai išspręstas nuosavybės teisių klausimas, vienuolyno teritorijoje ilgai gyveno žmonės, o įvairios valstybinės institucijos ten planavo atidaryti vaikų, senelių prieglaudas, net kareivines.

Lėšų ir naujų kandidačių vienuolės privalėjo susirasti Lietuvoje, tačiau joms nepavyko išsiversti be amerikiečių pagalbos: kviestos seserys mokytojos, JAV rinktos aukos, pirmieji būtiniausi darbo reikmenys buvo gauti iš Amerikos Raudonojo Kryžiaus atstovybės. Pažaisliui atkurti kazimierietės 1920–1940 m. išleido apie 800 tūkst. litų ir tik maždaug 10 proc. šios sumos buvo gauta iš valstybės.

Pažaislis tapo tikra kazimieriečių širdimi: čia įkurdintas kongregacijos centras ir noviciatas, be to, vienuolių žinioje buvo keletas socialinių įstaigų (senelių prieglauda, mergaičių pensionas, Pažaislio ir Vieškūnų pradinės mokyklos), dirbtuvių (knygrišykla, bažnytinių drabužių siuvykla, mezgykla). Nuveikusi didelį darbą, po dvejų metų Motina Marija išvyko atgal į Čikagą, Pažaislyje palikusi keturias vienuoles ir dvidešimt naujokių, jau lietuvių merginų. Kai 1927 m. vasarą ji vėl apsilankė Lietuvoje, Pažaislyje jau gyveno veveik šimtas seserų kazimieriečių.

Kazimierietės savo kandidatėms kėlė aukštus reikalavimus. Kitos vienuolijos priimdavo ir neišsilavinusias merginas, o šios kongregacijos vadovybė, skelbdama priėmimo sąlygas, nurodydavo, kad priimamos aukštesniuosius mokslus, gimnaziją ar bent šešias klases, mokytojų seminariją ir kitokią mokyklą baigusios merginos, studentės. Jos buvo atleidžiamos nuo „kraičio“ – 1000 Lt stojimo mokesčio. Mat pagal anuomet galiojusias taisykles stojantieji į vienuolyną privalėjo atsinešti tam tikro turto daiktais ir pinigais. Daiktai (drabužiai, patalynė ir pan.) buvo skiriami asmeniniam naudojimui, o pinigai patekdavo į bendrą kasą. Be „kraičio“ buvo priimamos aukštuosius mokslus baigusios, specialybę turinčios ar kokį nors amatą mokančios merginos. Tad pas kazimierietes buvo sutelktos rimtos intelektinės pajėgos.

Pavyzdžiui, prieš Antrąjį pasaulinį karą Kauno „Saulės“ gimnazijoje dėstė net trisdešimt seserų mokytojų! Kaip labai kongregacijos steigėja vertino išsilavinimą, rodo tai, kad kasmet apie dvidešimt merginų vienuolija išleisdavo į mokslus – universitetą, Dotnuvos žemės ūkio akademiją, Moterų dailės darbų, muzikos, meno mokyklas.

1933 m., minint dvidešimt penktąsias kongregacijos įsteigimo metines, Motina Marija ir motina Cyrilė susilaukė įvertinimo iš Lietuvos valdžios: joms įteikti Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinai. šis apdovanojimas pripažino didelį indėlį steigiant lietuvišką kongregaciją, kuri turėjo įtakos moralei ir švietimui Lietuvoje. Tai išimtinis atvejis tarpukario Lietuvoje, nes daugiau moterų vienuolių valstybiniais ordinais apdovanota nebuvo.

Motina Marija į Tėvo namus iškeliavo 1940 m. balandžio 17 d. Čikagoje. Mirties priežastis – kaulų vėžys. Seserys liudijo, kad paskutiniais gyvenimo mėnesiais ji išliko kantrumo ir tyliai išgyvenamos kančios pavyzdžiu. Tai buvo jos žodžių: „Visada su tikėjimu, visada su viltimi ir visada su meile!“ gyvas įkūnijimas. Šios iškilios vienuolės skelbimo palaimintąja byla pradėta 1986 m., o 2010 m. popiežius Benediktas XVI jai suteikė Dievo Tarnaitės statusą.

Motina Marija yra puikus liudijimas, kad veikli, energinga, apaštalavimui atsidavusi moteris yra labai svarbi Bažnyčiai ir visuomenei. Kazimiera Kaupaitė yra ryški XIX a. pabaigos – XX a. pradžios moterų plejados atstovė – moterų, kurios entuziastingai įsiliejo į tautinį Lietuvos atgimimą. Neturime žinių, ką mūsų herojė manė apie savo amžininkes sufražistes, kurios JAV kovojo už moterų teisę balsuoti ir aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime, tačiau jos įsitraukimas į vietos bendruomenės gyvenimą buvo visapusiškas. Simboliška, bet šv. Kazimiero – pirmoji nacionalinė vienuolinė bendruomenė įkurta tais pačiais metais, kai vyko ir pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas.

Nors aktyviai moterų veiklai Katalikų Bažnyčioje Motinos Marijos gyventa epocha nebuvo palanki, ji įrodė, kad bet kokiomis aplinkybėmis galima nuveikti tikrai gerų dalykų. „Jei mes darysime viską, ką pajėgiame, Dievas būtinai ateis mums padėti“, – sakydavo Motina Marija.

Kazimieros Kaupaitės gyvenimas yra itin aktualus nūdienos Lietuvai, kurią tiesiog padalijo emigracija. Jai nebuvo dviejų tautų, dviejų Lietuvų. Matydama bendruomenės poreikį, Motina Kazimiera dalijosi su ja viskuo, netausodama savęs.

Sutikime, kad ir dabar mūsų tautiečiams užsienyje tikrai reikėtų panašių stiprių asmenybių, kurios padėtų kurstyti tautiškumo ir tikėjimo ugnelę. Nors gyvename skirtingose epochose, iš praeities į mus žvelgiančios moters akys gali daug mums pasakyti.

Tomas Viluckas

NAUDOTA LITERATŪRA:

Jubiliejinės mokslinės konferencijos Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijai – 90 Margaritos Petkevičiūtės pranešimo „Garbingoji Dievo Tarnaitė Motina Marija Kaupaitė – šv. Kazimiero seserų kongregacijos steigėja“ medžiaga.

Jubiliejinės mokslinės konferencijos Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijai –  90 Reginos Laukaitytės pranešimo „šv. Kazimiero seserys Lietuvos moterų vienuolijų istorijoje“ medžiaga.

Regina Laukaitytė. Lietuvos vienuolijos: XX a. istorijos bruožai, Vilnius, Lietuvos istorijos institutas, 1997.

Daiva Dapkutė, Lietuviai pasaulyje, http://www.iseivijosinstitutas.lt/

  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail

 

Rubriką „moterys, kalbančios iš tylos“ remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“

Pin It on Pinterest