Šventvagė

Šventvagė

Mano berniukai pareina iš tvarto.Padedu duoną. Jie geraširdiškai, bet be gailesčio erzina vienas kitą ir broliškai kivirčijasi. Išmaišau apelsinų sultis, toliau kvėpuoju, prašau, kad jie maloniai elgtųsi. Juk atnešiau grožį vidun: kam dabar daužyti vazas?...
Kodėl žaisti yra svarbu?

Kodėl žaisti yra svarbu?

Kalbėdamasi su tyrimo dalyviais, kartais pasijusdavau taip, tarsi būčiau iš kitos planetos – kaip svetimšalė, mėginanti perprasti papročius ir tradicijas žmonių, kurių gyvenimas, regis, neįtikėtinai skiriasi nuo manojo. Pasitaikydavo nesmagių akimirkų, kai stengdavausi suvokti, ką jie, Gyvenantieji iš visos širdies, daro ir kodėl jie tai daro. Kartais jų elgesio principai būdavo tokie svetimi mano pasaulėžiūrai, kad net nerasdavau žodžių jiems apibūdinti. Taip atsitiko ir šį kartą.

Didžiausia vyro baimė

Didžiausia vyro baimė

Giliausia žaizda, kurią vyras nešioja, yra jo tėvo žaizda. Per prievartą, atstūmimą, pasyvumą ar apleidimą dauguma vyrų negavo iš savo tėvų taip jiems, kaip berniukams, būtino patvirtinimo. Jei gavo kai ką kita – žaizdą. Juk jei tavo tėvas turėjo galią patvirtinti, jis taip pat turėjo galią pripažinti nevisaverčiu. Ir tai galioja daugumai šią knygą skaitančių vyrų. Tavo tėvas nesuteikė tau gilaus vyriškumo jausmo, patvirtinimo ir paliko tave tyloje. Arba jis laikė tave nevisaverčiu, atėmė iš tavęs vyriškumą. Bet kuriuo atveju ši žaizda vyrui tampa savimonės pagrindu.

Ribos ir jūsų šeima

Ribos ir jūsų šeima

Sjuzė turėjo bėdą, man matytą nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Ši trisdešimties metų moteris kentėjo nuo sunkios depresijos, kuri visuomet paaštrėdavo pasisvečiavus pas savo tėvus.

Jai apibūdinus savo bėdą aš paklausiau, ar ji neatkreipusi dėmesio, kad kiekvieną kartą po apsilankymo savo tėvų namuose ji grįžta baisiai prislėgta.

„Kodėl taip turėtų būti? Tai juokinga, ‒ atsakė ji. ‒ Juk aš ten nebegyvenu. Kaip trumpa išvyka gali mane taip paveikti?“

Kai paprašiau apibūdinti vieną iš savo kelionių pas tėvus, ji papasakojo apie susitikimus su senais draugais ir pasisėdėjimus su šeima prie pietų stalo. Šie, pasak jos, suteikdavę jai daug malonumo, ypač
jei dalyvaudavusi tik jos šeima.

Jei ne tas nelemtas tvarkos ilgesys…

Jei ne tas nelemtas tvarkos ilgesys…

Jeigu dabar palygintumėte mano ir mano tėvų namus, neabejoju, kad pagalvotumėte, jog mane įsivaikino. Ir ne šiaip įsivaikino, o anksčiausiai jau sulaukusią paauglystės. Tuose namuose, kuriuose
gyvenau gerus dvidešimt penkerius metus, tvarka – kaip kareivinėse, o manuosiuose, kuriuos ne kasdien prisiverčiu bent žvilgsniu „apeiti“, karaliauja tikras pirmapradis chaosas, ir aš jau kone savaitę rankovėse slepiu rankas, nes namuose niekaip nerandu kažkur pasimetusių žirklių nagams nusikirpti.

Pin It on Pinterest