Dievo Žodis mus moko tvirtai laikytis tikėjimo Jėzumi Kristumi (žr. Žyd 4, 14), o tai reiškia, jog, kad ir kaip jaustumės, kad ir kokia būtų gyvenimo situacija, turime kalbėti su tikėjimu, o ne su baime.
Tai nereiškia, jog reikėtų neigti savo padėtį, veikiau neturėtume leisti jai mūsų valdyti.
Jei tikime, kad žodžiai turi galią, nebus sunku suvokti, kodėl taip svarbu tvirtai laikytis tikėjimo Jėzumi Kristumi bet kokiose situacijose. Jėzui atėjus prie Lozoriaus kapo jį prikelti iš mirties, Morta kalbėjo baimės žodžiais. Ji sakė: „Viešpatie, jau [jis pūva ir] dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“ (Jn 11, 39). Jėzus jai atsakydamas tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ (Jn 11, 40)
Remiuosi šia Šventojo Rašto vieta, kai nebesuvokiu, kas aplink mane vyksta. Net kai mano gyvenimo situacijos būna tokios skausmingos, kad, atrodo, nebeištversiu, stengiuosi prisiminti ir kartoti: „Tikiu, dar pamatysiu Dievo šlovę.“
Žodis šlovė nusako Dievo tobulumo pasireiškimą. Matyti Dievo šlovę ne visuomet reiškia, kad visą laiką gyvenimas klostysis, kaip mes norime. Tai reiškia, kad pasitikime, jog Dievas kiekvienoje situacijoje duos tai, kas mums geriausia. Tuo metu gal taip ir neatrodys, bet turime pasitikėti, kad Dievo planas yra geresnis nei mūsų. Norėtume suvokti kiekvieno Dievo veiksmo prasmę, tačiau pasitikėti Dievu reiškia priimti gyvenimą su neatsakytais klausimais. Nebūtina suprasti visų Dievo kelių, kad sakytumėte: „Tikiu Dievu, aš matysiu Jo šlovę.“
<…> Negaliu duoti stebuklingo patarimo, kaip užkirsti kelią baimingoms mintims, tik žinau, kad nereikia jų įsileisti ir išsakyti lūpomis.
Jūsų burna ir žodžiai priklauso jums, tad visada galite rinktis kalbėti tik tai, kas patinka Dievui ir yra naudinga jums.
Apaštalas Matas rašė: „Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“ arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“ (Mt 6, 31). Įsidėmėkite, kad pirmiausia ateina nerimas, o po to žodžiai. Norėčiau jums pasiūlyti kovos būdą, kurį pačiai teko išbandyti. Kai tik ateina gąsdinanti mintis, jei tik esu tinkamoje vietoje, garsiai sakau: „Aš nebijosiu, pasitikiu Dievu“ arba „Tikiu Dievu ir matysiu Jo šlovę“. Jei negaliu šių frazių garsiai ištarti, kaunuosi su bloga mintimi tikėjimo mintimis. Kai kas nors svarbaus vyksta mano gyvenime, pasitaiko dienų, prilygstančių aršiam nesibaigiančiam mūšiui. Mes turime būti pasirengę imtis geros tikėjimo kovos <…>.
Psalmininkas Dovydas sako: „Kai apima baimė, Tavimi pasitikiu.“ Jis pripažįsta, kad patiria baimę, tačiau jis skelbia, kad jos apimtas jis pasitiki Dievu. Esu girdėjusi, kad Dievo Žodyje 365 kartus, tai yra kiekvieną metų dieną, pasakoma „nebijok“. „Nebijoti“ reiškia pasipriešinti baimei, neleisti jai valdyti mūsų veiksmų. Kad ir jausdami baimę, galime veikti su tikėjimu. Vienintelis priimtinas požiūris į baimę, kokį gali turėti Dievo vaikai: „Aš nebijosiu.“ Jei leisite baimei valdyti jūsų gyvenimą, ji atims ramybę ir džiaugsmą, kliudys išpildyti jūsų pašaukimą.
“Su manim Viešpats, aš nebijau. Ką gali man žmonės padaryti?” (Ps 118, 6).
<…> Jei iš tiesų gyvename tikėjimu, tikime Dievo pažadais, mūsų išpažinimai turi pasikeisti. Turime tvirtai laikytis tikėjimo Dievu, kad ir ką galvotume, kad ir kaip jaustumės ir kaip mums viskas atrodytų. Tikėjimas suteikia mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome (žr. Žyd 11, 1). Mes tikime, nes pasitikime Dievo Žodžiu, o ne regėjimu ir jutimu <…>.
Timotiejus, labai jaunas vyras, gyveno tuo metu, kai krikščionys buvo persekiojami. Tapęs dvasiniu Pauliaus sūnumi, vyresniųjų jis buvo pašventintas Evangelijos tarnystei, tačiau jį persekiojo baimė. Timotiejus nerimavo, kad yra per jaunas tarnystei ir kad jį persekios už tikėjimą Jėzumi. Paulius ragino jį atgaivinti tikėjimą, įpūsti liepsną ir neleisti, kad kažkada jame buvusi ugnis išblėstų. Kuo ilgiau baimingos mintys tarpsta mumyse, tuo labiau jos mus užvaldo. Jei kalbame apie baimes, įpučiame baimės liepsną. Tačiau jei kalbame apie Dievo gerumą, Jo ištikimybę, kurią jau esame patyrę, apie garbę gyventi tikėjimu, įpučiame tikėjimo liepsną ir ji lieka gyva ir galinga. Be pastangų neišliksime stiprūs išpažindami tikėjimą.
Būna tokių etapų, kai turime atgaivinti tikėjimą ir priminti sau, jog turime gyventi be baimės.
