Kaip vadiname pasakojimą, kuriame riboti realūs duomenys supinami su įsivaizduojamais duomenimis į vientisą ir emociškai patenkinamą realybės versiją? Sąmokslo teorija. Remdamasis išsamiais tyrimais ir istorija, anglų profesorius ir mokslo rašytojas Jonathanas Gottschallas nagrinėja žmogaus poreikį kurti pasakojimus knygoje The Storytelling Animal. Jis aiškina, kad daugėja įrodymų, jog „paprasti, psichiškai sveiki žmonės yra stebėtinai linkę į prasimanymus kasdienėse situacijose“.

Socialiniai darbuotojai visada naudoja terminą prasimanymai, kai kalba apie silpnaprotystės ar smegenų traumos sukeliamą polinkį pakeisti trūkstamą informaciją kuo nors klaidingu, tikimu kaip tiesa. Kuo ilgiau vykdžiau šį tyrimą, tuo labiau pritariau Gottschallo vertinimui, kad prasimanymai yra kasdienė žmonių problema ir nėra vien specifinių sveikatos sutrikimų rezultatas.

Vykdydama vieną mano mėgstamiausių tyrimų, aprašytų knygoje The Storytelling Animal, psichologų komanda paprašė pirkėjų pasirinkti kojinių porą iš septynių, o tuomet paaiškinti, kodėl pasirinko būtent ją. Kiekvienas pirkėjas savo pasirinkimą grindė subtiliais spalvos, tekstūros ar dygsnių skirtumais. Nė vienas nesakė: „Nežinau, kodėl ją pasirinkau.“ Kiekvienas iš jų sukūrė pasakojimą, paaiškinantį jų sprendimą. Bet štai kur esmė: visos kojinės buvo vienodos. Gottschallas paaiškina, kad pirkėjai pasakojo istorijas, kurių šviesoje jų sprendimai atrodė racionalūs, nors iš tiesų nebuvo. Jis rašo: „Tie pasakojimai tebuvo prasimanymai – nuoširdžiai pasakyti melai.“

Daug prasimanymų kyla ne dėl sveikatos ar atminties sutrikimų, bet dėl jausmų, elgesio ir minčių sąveikos. Jei mes su Styvu nebūtume išsprendę savo problemos tą dieną ežere, labai tikėtina, kad būčiau seserims (kurias labai myliu, gerbiu ir su kuriomis esu nuoširdi) pasakiusi, jog klaikiai susipykome, nes Styvas mano, kad sušiktai atrodau su savo nauju maudymosi kostiumėliu. Tai būtų buvęs prasimanymas. Ir, kad ir kaip nuoširdžiai būčiau pasakiusi šią netiesą, tai būtų įskaudinę Styvą, mane ir pažeidę mūsų santykius. O galbūt net mano santykius su seserimis. Galiu įsivaizduoti abi ar vieną iš jų sakant: „Tai visai nepanašu į Styvą. Ar esi tuo tikra?“ Mano atsakas greičiausiai būtų: „Puiku! Ir būkite jo pusėje. Visi jūs bjaurūs!“ Labai vaisinga, tiesa?

Visi mes kuriame sąmokslo teorijas ir prasimanymus ir kartais pasekmės atrodo nereikšmingos. Bet ginčyčiausi, kad tai netiesa. Drįstu teigti, kad sąmokslų kūrimas laikui bėgant gali tapti destruktyviu modeliu, o kartais ir vieno prasimanymo užtenka, kad pakirstų mūsų savivertę ir santykius. Pačios pavojingiausios mūsų kuriamos istorijos yra menkinančios mūsų prigimtinę vertę. Privalome susigrąžinti tikėjimą, kad esame verti meilės ir turime dievišką kibirkštį, ir kūrybingumą.

Verti meilės: daugelis mano tyrimo dalyvių, išgyvenusių skausmingą išsiskyrimą arba skyrybas, buvo išduoti partnerio arba turėjo šaltą ar beširdį santykį su tėvais arba šeimos nariu, pasakojo, kad į savo skausmą reagavo pasakojimu, kad yra neverti meilės. Tai gali būti pati pavojingiausia sąmokslo teorija. Vienas dalykas, kurį tikrai supratau per pastaruosius trylika metų: vien dėl to, kad kas nors nenori arba negali mūsų mylėti, dar nereiškia, kad nesame verti meilės.

Dieviška kibirkštis: tyrimo dalyviai, pasakoję su religija susijusias gėdos istorijas, turi mažiau bendro tarpusavyje, nei dauguma žmonių manytų. Jokia konfesija tyrime nepasirodė kaip labiau už kitas gėdinanti, tačiau verta paminėti aiškų motyvą. Daugiau nei pusei tyrimo dalyvių, kalbėjusių apie gėdos patirtis savo tikėjimo kelionėje, dvasinis gyvenimas tapo jiems ir išgydymo bei sustiprinimo šaltiniu. Dauguma jų pakeitė bažnyčias arba įsitikinimus, bet dvasingumas ir tikėjimas liko svarbia jų gyvenimo dalimi. Jie tikėjo, kad gėdą sukėlė žemiškos, žmonių sugalvotos taisyklės ir socialiniai religinės bendrijos lūkesčiai, o ne jų asmeninis santykis su Dievu ar apvaizda. Turime saugoti savo tikėjimo pasakojimus ir prisiminti, kad joks žmogus nėra paskirtas vertinti mūsų dvasingumo ar rašyti pasakojimo apie mūsų dvasinę vertę.
———————–
Gottschallas tvirtina, kad sąmokslininkiškas mąstymas „kamuoja ne vien kvailus, neišmanančius ar pamišusius. Tai instinktyvus atsakas į pasakojimą sekančio proto neįveikiamą poreikį atrasti prasmę“. Toliau jis įtikinamai aiškina, kad sąmokslo teorijos galiausiai naudojamos siekiant paaiškinti, kodėl įvyksta blogi dalykai.

Jis rašo: „Sąmokslininkiško proto požiūriu šūdas niekada neatsitinka šiaip sau“ ir supaprastinant žmogiško gyvenimo painiavą sukuriamos teorijos, kurių „paprastumas visada paguodžia“.

Jo išvados apie sąmokslininkišką mąstymą visuomenės lygmenyje galioja tiksliai toms pačioms problemoms asmeniniame ir santykių lygmenyje. Gottschallas rašo, kad sąmokslo teoretikams „blogi dalykai nenutinka dėl nepaprastai sudėtingo abstrakčių istorinių ir socialinių kintamųjų verpeto. Jie nutinka, nes blogi žmonės tyko atimti mūsų laimę. O su blogais žmonėmis galima kovoti ir galbūt net juos nugalėti. Jei gali perskaityti paslėptą pasakojimą“.

Tyrinėdama atradau, kad tą patį galima pasakyti apie sąmokslo teorijas, kurias kuriame norėdami pateisinti stereotipus ir paaiškinti tą barnį su sutuoktiniu, smerkiantį viršininko žvilgsnį ar vaiko elgesį mokykloje. Mes išgalvojame slaptus pasakojimus, paaiškinančius, kas yra už mus ir kas prieš. Kuo galime pasitikėti ir kuo ne. Sąmokslininkiškas mąstymas yra tiesiog baime grįsta savigyna ir nepakanta neapibrėžtumui. Kai gana ilgai vadovaujamės savigynos pasakojimais, jie tampa įpročiu. Ir turime prisiminti, kad pasakojimas yra galingas integracijos įrankis. Pradedame įpinti šiuos paslėptus klaidingus pasakojimus į savo gyvenimą, ir galiausiai jie iškreipia mūsų tapatybę ir santykius su kitais žmonėmis.

Kai nesąmoningas pasakojimas tampa automatišku, mes dažnai klumpame prie tos pačios problemos, liekame gulėti parkritę ir skirtingos tos pačios problemos versijos kartojasi mūsų gyvenime – sekame tą patį pasakojimą. Burtonas aiškina, kad mūsų smegenims patinka prognozuojami pasakojimai. Jis rašo: „Iš esmės įsišakniję stebėjimo įpročiai skatina smegenis sukurti pasakojimą, kurį tikimės išgirsti.“

Atsitiesimo praktikas kultivuojantys žmonės suvokia pirmajame pasakojime slypinčius spąstus, o labiausiai vargstantys tyrimo dalyviai buvo lyg užstrigę šiuose pasakojimuose. Geroji naujiena yra ta, kad nėra žmonių, gimusių su ypatingais gebėjimais suprasti savo kuriamus pasakojimus ar vieną dieną staiga tai suvokusių. Jie tai praktikuoja, kartais metų metais. Jie tai pradėjo ketindami išsiaiškinti ir bandė, kol jiems pavyko. Jie demaskavo savo sąmokslo teorijas ir prasimanymus.

SĄMOKSLO TEORIJŲ IR PRASIMANYMŲ DEMASKAVIMAS

Norėdami demaskuoti šiuos pirmuosius pasakojimus ir iš jų pasimokyti, turime panaudoti savo antrąjį integracijos įrankį – kūrybingumą. Pats veiksmingiausias būdas ugdyti suvokimą – užrašyti savo pasakojimus. Nieko įmantraus. Tikslas – parašyti tai, ką Anne Lamott vadina savo „sušiktu pirmuoju juodraščiu“, arba SPJ, kaip vadinu aš (tai gali reikšti ir „sumautą pirmąjį juodraštį“, jei ieškote žodžio, kuris tiktų mokant vaikus atsitiesti). Lamott patarimas iš jos nepaprastai geros knygos Bird by Bird yra būtent tai, ko mums reikia:

Vienintelis būdas man iš viso ką nors parašyti yra rašyti visiškai sušiktus pirmuosius juodraščius. Pirmasis juodraštis yra vaiko juodraštis, kuriame viską išliejate ir leidžiate visur pasklisti, žinodami, kad niekas to nepamatys ir kad galėsite tai formuoti vėliau. Jūs tik leidžiate savo vaikiškai daliai perkelti bet kokius balsus ir iškilusius vaizdinius ant popieriaus.

Jei vienas iš veikėjų nori pasakyti: „Tai ką, pridėjai į kelnes?“, leiskite jam. Niekas to nepamatys. Jei vaikas nori leistis į labai jautrią ir verksmingą emocinę teritoriją, leiskite jam. Tiesiog viską užrašykite, nes tuose šešiuose puslapiuose nesąmonių gali pasitaikyti šis tas svarbaus, ko neatrasite racionaliomis suaugusiųjų priemonėmis.

Galiu patikinti, kad beveik visuose mano pirmuosiuose pasakojimuose, kaip pasakojime apie Traviso ežerą, sutiksite išdykusią ir besiožiuojančią penkiametę Brenę. Mūsų racionalūs, suaugę „aš“ yra geri melagiai. Būtent penkiamečiai tironai mumyse gali pasakyti, kaip yra iš tiesų.

Ką užrašote, neturi būti rišlus tekstas. Tai gali būti tiesiog sąrašas ant lapelio ar pastraipa dienoraštyje. Tiesiog tai užrašykite. Kadangi mūsų tikslas – tapti vientisiems, rašydami SPJ turime mąstyti apie visą savo asmenybę. Pagrindinė mano SPJ dalis (kartais ir visas SPJ) paprastai susideda iš šių šešių sakinių, kartais su keliomis pastabomis.

Kuriu tokį pasakojimą:
Mano jausmai:
Mano kūnas:
Mano mąstymas:
Mano įsitikinimai:
Mano veiksmai:

Pasakojimas yra kūrybinis procesas, todėl jei turite draugą ar kitą patikimą žmogų, kuris moka klausytis ir turi kantrybės, galite išpasakoti savo SPJ, bet rašymas visada veiksmingesnis. Rašytojas ir Teksaso universiteto tyrėjas Jamesas Pennebakeris, parašęs knygą Writing to Heal, atliko labai svarbų ir įdomų tyrimą apie ekspresyvų rašymą kaip galingą sielos gydymo priemonę. Teksaso universiteto tinklalapyje paskelbtame interviu Pennebakeris paaiškina: „Emociniai sukrėtimai paliečia kiekvieną mūsų gyvenimo sritį. Jūs ne vien prarandate darbą, jūs ne vien išsiskiriate. Šie dalykai turi įtakos visiems mūsų gyvenimo aspektams – finansinei padėčiai, santykiams su kitais, mūsų nuomonei apie save, visiems svarbiems klausimams. Rašymas padeda mums sutelkti dėmesį ir susisteminti patirtį.“ Pennebakeris mano, kad turėdami protą, sukurtą suprasti, kas mums darosi, išreikšdami keblias ir sunkias patirtis žodžiais, padarome jas „suvokiamas“.

Svarbu pastebėti, kad Pennebakeris ragina riboti rašymą, t. y. rašyti trumpomis priebėgomis. Jis išsiaiškino, kad rašant apie emocinius sukrėtimus nuo penkiolikos iki dvidešimties minučių per dieną keturias dienas iš eilės gali sumažėti nerimas, įkyrios mintys, depresijos simptomai ir sustiprėti imuninė sistema.

Mano tyrimų dalyviai nesinaudojo konkrečiu metodu, bet daugiau kaip 70 proc. rašė trumpas atkarpas kokia nors forma. Daugelis iš jų dorojosi su savo emocijomis rašydami laiškus, kurių neketino išsiųsti, bet turėjo parašyti. Viena dalyvė pasakė, kad ji ir jos vyras visą savaitę kiekvieną vakarą rašė trumpus laiškus savo devyniolikmečiui sūnui, kai sužinojo, kad jį pašalino iš koledžo, o jam tėvų siunčiamus pinigus jis naudojo vakarėliams su draugais rengti. Ji pasakė: „Jei ne tie laiškai, būtume tik šaukę ir rėkę. Bet kai galiausiai jį pasisodinome, buvome ramūs ir galėjome suteikti jam atsakomybę už jo poelgius.“

Savo pačios istoriją apie laiškų kaip SPJ rašymą pasakoju dešimtame skyriuje „Turi šokti su tais, kurie tave užaugino“. Kaip pamatysite, įveikti deginančią gėdą kur kas lengviau ant popieriaus nei su kitu asmeniu. Pennebakerio tyrimai kartu su tuo, ką aš pati atradau, įtikino mane, kad net trumpi rašymo pratimai gali duoti gerų rezultatų.

Kai rašome SPJ, svarbu, kad nefiltruotume savo patirties, nedailintume žodžių, nesirūpintume, kaip dėl to atrodysime (būtent dėl to rašyti dažnai saugiau nei kalbėti). Negalėsime sukurti naujos drąsios pabaigos, jei pradžia bus neautentiška. Todėl suteikite sau leidimą bristi per tuos drumzlinus jausmų ir minčių vandenis, kad ir kas tai būtų. Galite pykti, kaltinti, būti teisuoliai ar pasimetę. Tik jo neredaguokite, nebandykite rašyti „teisingai“. Devyniasdešimt procentų mano SPJ prasideda nuo žodžių: „Aš pykstu. Fiziškai norėčiau rėkti, kam nors užvožti ar apsižliumbti.“

Be to, šio proceso metu galite kalbėti, o ne rašyti, bet yra tam tikrų pavojų. Išsiaiškinti, kokį pasakojimą kuriame įskaudinti, nereiškia išlieti nuoskaudas ar užsipulti su priekaištais. SPJ nėra leidimas skaudinti kitus. Jei kitam sakote: „Paaiškinimas, kurį randu, yra toks, kad esi savanaudis egomaniakas, ir visi, su kuriais dirbi, mano, kad esi šmikis“, esate blogame kelyje. Šio proceso tikslas – užfiksuoti, kaip sau aiškinate savo nesėkmę. Turėtumėte jaustis pažeidžiami ir apnuoginti. Mums reikia nusiteikti būti smalsiems, sąmoningiems ir norėti augti.

Mes su Styvu kartais peršokame tiesiai prie paaiškinimų, kaip pasakojime apie ežerą. Bet neužmirškite, kad pasakojime apie ežerą ilgai plaukdama turėjau laiko savo prasimanymams ir sąmokslo teorijoms išsiaiškinti. Kai vienas su kitu arba su vaikais peršokame tiesiai prie savo kuriamo paaiškinimo, šį įrankį naudojame labai atsargiai ir pagarbiai. Šis pirmasis juodraštis nėra ginklas, tai tyrinėjimo įrankis.

Paprastai pirma turiu pavaikščioti, paplaukioti ar dar ką nors padaryti, kad laimėčiau laiko ir galėčiau išsiaiškinti savo SPJ, ir tik tada galiu apie tai kalbėti su kitais. Mano tyrimų dalyviai nesinaudojo konkrečiu metodu, bet daugiau kaip 70 proc. rašė trumpas nuotrupas kokia nors forma. Vienas dalyvis biure lipdavo penkis aukštus žemyn ir aukštyn.

Mano vadovų komanda taip pat reguliariai naudoja įrankį „kuriu tokį paaiškinimą“. Pastebėjau, kad kai sėdame pokalbio, dauguma mūsų jau būname po grumtynių ir pyktis būna nuslūgęs. Kartais tai darome iš anksto nepasiruošę, bet tai ateina su praktika. Pavyzdžiui, kartą svarstant naujas plėtros idėjas pastebėjau, kad vienas komandos narys vis mažiau dalyvauja pokalbyje. Kai paklausiau, ar viskas gerai, ji pasakė: „Aš vis užduodu nepatogius klausimus ir man pradeda atrodyti, kad esu laikoma nepakankamai užsidegusia arba kad nesu išvien su komanda.“ Tai suteikė man progą iš naujo apibrėžti susirinkimo tikslą ir visus užtikrinti, kad noriu išgirsti visų nuomones ir labiau už viską vertinu nuoširdumą ir nepatogius klausimus.

Pagalvokite, ką tuo laimėsite, užuot leidę kam nors išeiti po susirinkimo įpykusiam, įskaudintam ir sutrikusiam ar abejojančiam savo indėlio reikalingumu. Kaip šios komandos vadovė, tikrai vertinu ir gerbiu tokį nuoširdumą. Tai suteikia man neįkainojamą galimybę sąžiningai kalbėti su žmonėmis, kuriais labiausiai pasitikiu.

SPJ pakeitė mūsų bendravimo būdą. Tik pagalvokite, kiek kartų po konflikto darbe arba perskaitę erzinantį laišką išgalvojote visą istoriją apie tai, kas vyksta. Daugelyje vadovų, įgyvendinančių mano patarimus savo komandose, laiškų rašoma, kaip pasikeitė jų vadovavimas ir gyvenimas, išsiaiškinus tuos pirmuosius paaiškinimus.
——————-
Ne tik neredaguokite savo SPJ, bet ir saugokitės poreikio būti užtikrintais. Neapibrėžtumas yra keblus. Jis suteikia impulsą geram pasakojimui, nes paslaptis „kas tai padarė“ intriguoja, bet jis gali užgniaužti nepatogius pasakojimus, kuriuos norime demaskuoti. Kai bandome pripažinti savo skausmingas istorijas, neapibrėžtumas gali būti toks nepatogus, kad pasiduodame arba nuskubame į pabaigą. Taigi, jei savo pasakojime pasiekėte dalį, kurios nesuprantate arba dėl kurios nesate tikri ar nerimaujate, tiesiog brūkštelėkite klaustuką arba užsirašykite sau pastabą: kas gi čia nutiko? Visiška painiava. Kas žino? Svarbu šios dalies neperšokti. Pasilikite savo pasakojime, kol apgalvosite visas dalis.

Kad esate sąžiningas, suprasite iš to, jog bijote, kad kas nors, pamatęs jūsų SPJ, pamanys, jog esate visiškas pašlemėkas arba pamišėlis. Tokie nuogąstavimai yra geras ženklas, kad einate teisingu keliu. Nestabdykite. Neįmanoma tvirtai atsitiesti sąžiningai neišsiaiškinus išgalvojamų paaiškinimų.

Brene Brown, ištrauka iš knygos BRANDINANČIOS NESĖKMĖS

Dovanojame žurnalo „Tapati“ naujausio numerio skaitmeninę versiją!

Dovanojame žurnalo „Tapati“ naujausio numerio skaitmeninę versiją!

Siekiame leisti žurnalą, kuris žavėtų ne tik moters akis, bet jaudintu sielą ir žadintų norą keistis. Mes ilgimės tikro grožio, tiesos ir gyvenimo. Tikime, kad Lietuvos moteris gali būti visapusiškai graži, todėl jau beveik 15 metų leidžiame šį žurnalą, kuris kalba apie paprastą moterį, gyvenančią nepaprastą gyvenimą.

Gal „Tapati“ yra tas žurnalas, kurio seniai ieškojai?

Sąlygos

You have Successfully Subscribed!

Pin It on Pinterest