Paauglystė – tai tyrinėjimų ir nuostabos metas, o būti berniuku – tai būti tyrinėtoju nuo tos minutės, kai mažasis vyrukas išmoksta užropoti laiptais (jis dingsta akimirksniu), iki akimirkos, kai jis atranda, kad peršokęs tvorą gali patekti prie Jokūbo namo, prie kurio stovi jų slapta tvirtovė.

Apgyvendinęs Adomą rojaus sode, Dievas išleido savo sūnų į pasaulį, kuris tuo pat metu buvo ir saugus, ir pilnas paslapčių ir nuotykių. Nebuvo jokios priežasties bijoti ir milijonas priežasčių išdrįsti. Kaip sakė Markas Tvenas, „kiekvieno tinkamai augančio berniuko gyvenime ateina laikas, kai jis užsidega troškimu kur nors nuvykti ir iškasti paslėptą lobį.“ (Kiek iš jūsų būdami berniukai tikėjote, kad kažkur kieme arba senelių palėpėje yra paslėptas lobis?) Blogis tam kartui yra suvaržytas. Tai pasaulis, kokį Dievas sukūrė berniukui. Ir tas pasaulis sukuriamas tėvo jėgos paūksmėje, kurioje mes esame saugūs.

Šis laikotarpis skirtas suvokti, kad esi Mylimasis sūnus, tėvo akių šviesa.

Mano draugas Bartas, turintis ketveriais metais vyresnį brolį, kartą papasakojo: „Augdamas visada jaučiausi savo brolio šešėlyje.“ Mat vyresnysis buvo geresnis sportininkas, ir Bartas visada jautė, kad tėvo džiaugsmas yra jo vyresnysis brolis. „Tačiau buvo tarpsnis, kai brolis jau pradėjo lankyti mokyklą, o aš – dar ne. Manau, buvau kokių ketverių ar penkerių ir visas vienas praleisdavau su tėčiu šeimos ūkyje. Dvejus metus praleidau su tėčiu vienas. Jis pažadindavo mane ryte ir pasiimdavo su savimi. Prisimenu traktorių – tuo metu, penkiasdešimtaisiais, jie dar neturėjo tokių didelių kabinų kaip dabar. Važiuodavai atviroje vietoje, o visos judančios dalys tarškėjo aplink. Man kaip berniukui tai darė didelį įspūdį. Buvo šiek tiek baugu, bet tarp tėvo kojų jaučiausi labai saugus. Jis leisdavo man laikytis už vairo ir manyti, kad tai aš vairuoju tą didelę ir galingą mašiną.“

Saugus tėvo glėbyje – štai koks jausmas būti mylimu tėvo sūnum.

Italų fime „Gyvenimas yra nuostabus“ sukurtas įsimintinas saugumo jausmo, kurį tėvas suteikia sūnui, paveikslas. Veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais. Berniukas, gal kokių penkerių, yra žydo ir italės sūnus. Kai šeima išvežama į koncentracijos stovyklą, tėvas paslepia sūnų tarp vyrų, kad nebūtų atskirtas nuo berniuko ir kad galėtų jį apsaugoti. Daugelį stovykloje praleistų mėnesių tėvas gina sūnų nuo priešo ir saugo nuo supančio blogio. Ten, tamsybių apsuptyje, berniukas pasirodo esąs nepaprastai atsparus, visiškai pasitikėdamas tėvo gerumu ir žaisdamas su juo nesibaigiančius žaidimus.

Saugumas, kurį teikia tėvo jėga, leidžia berniukui būti berniuku ir sukuria pasaulį, kuriame berniuko širdis gali visiškai atgyti. Keletą metų auginome berniukus dviejų aukštų name. Manau, buvo apie trylika laiptelių, vedančių į antrąjį aukštą. Dažnai vakarais prieš miegą berniukai su pižamomis žaisdavo tokį žaidimą: jie įsibėgėdavo kaip galima stipriau ir šokdavo nuo laiptų žemyn man į glėbį. Jų pasitikėjimas manimi, beatodairiškas pasikliovimas buvo pritrenkiantis. Kai berniukas jaučia tokį pasitikėjimą, tokį vyriškos jėgos sukurtą saugumą, prieš jį atsiveria visas pasaulis. Jis gali gyventi kaip berniukas – tyrinėtojas ir nuotykių ieškotojas.

Po šokinėjimo laiptais ateidavo laikas gultis, o su juo – dar vienas ritualas. „Vieną kartą gyveno trys kaubojai Samuelis, Bleinas ir Lukas. O gyveno jie rančoje netoli Kolorado Springso…“ Gulėdavau ant grindų jų bendrame miegamajame ir kurdavau pasakojimus apie bizonų medžiokles, išgelbėjimą iš indėnų nelaisvės arba įstabius nuotykius, kuriuos jie patirs gaudydami laukinius žirgus kanjono atšakoje. Drąsūs nuotykiai, kovos, atrastos nežinomos žemės yra tai, ko ilgisi berniuko širdis. Praleiskite popietę stebėdami žaidžiančius berniukus ir pamatysite šiek tiek to, ką Dievas sumąstė, kurdamas vyrą kaip vyrą, kurdamas vyriškumą.

Berniukas nori būti galingas. Būtent tai pagimdė visus superdidvyrius. Troškimas būti galingam ir pavojingam, būti jėga, su kuria reikia skaitytis, – tai prabundanti Karžygio širdis. Manau, kad pirmieji garsai, kuriuos išmoko leisti mano sūnūs, buvo sprogimų salvės, netrukus – kulkosvaidžių kalenimas, bazukų ir kitų galingų ginklų griaudėjimas. Dauguma berniukų tai išmoksta greičiau nei kalbėti. Įsivaizduokite mažutį vyruką, išpūstais žandais ir nutįsusia seile, leidžiantį garsus tra-ta-ta-ta-ta ir bum, bum. Tai tikra dovana, berniukams Dievo duotas talentas, nors tai daranti mergaitė atrodo juokingai. Vieną dieną paklausiau savo berniukų, kas buvo smagiausia jų vaikystėje. Pirmieji žodžiai buvo: „Tai ginklai, kuriuos kūrėme, ir žaidimai, kuriuos žaidėme.“

Mes, keletas vyrų, aną vakarą kalbėjomės apie savo tėvus ir dalijomės gerais prisiminimais apie juos. Morganas papasakojo kitą panašią istoriją apie savo tėvą ir jo kassavaitinį pokerio ritualą. Vaikai būdavo nusiunčiami miegoti dar prieš tėvui grįžtant namo, bet pabudę kitą rytą jie rasdavo jo laimikį ant virtuvės stalo, padalytą į krūveles kiekvienam vaikui. Lobis. Grobis. Vien todėl, kad „esate mano myli sūnūs ir dukterys“. Tada Garis prisiminė laikus, kai buvo visai mažas ir tėvas jam pasakė. „Kai pamiegosi ir pabusi, turėsiu tau staigmeną.“ Priekiniame kieme ant medžio jis pakabino Gariui supynę. „Jaučiau, kad jis apie mane galvoja ir nori, kad būčiau laimingas.“ Tai taip pat padeda pamatą berniuko širdyje, nes išmoksta, kad gyvenimu jis neturi pasirūpinti pats. Yra, kas tavimi rūpinasi, kas nori dovanoti tau puikias dovanas. Prisiminkime ypatingą puošnųjį Juozapo apsiaustą. Semas, tas jaunas vyras, apie kurį pasakojau, neabejotų dėl kajako, jei tėvas būtų dovanojęs jam lobius, kol buvo mažas.

Tokios patirtys berniuko širdžiai sako: Tu esi pastebėtas. Tavo širdis svarbi. Tėtis tavimi žavisi. Turime prisiminti, kad vaikystė pirmiausia yra patvirtinimo metas, laikas, kada berniukas įsisąmonina, giliai širdyje įsisąmonina esąs Mylimasis sūnus. Berniukas trokšta žinoti, kad yra vertinamas.

Tai daugiau nei būti mylimam bendrąja prasme. „Žinoma, kad tave myliu – tu mano sūnus.“ Berniukas iš karto atpažįsta bet kokį netikrumo šešėlį. Jis trokšta žinoti, kad juo yra gėrimasi. Žinoti esąs ypatingas. Kad užima ypatingą vietą tėvo širdyje, dėl kurios niekas negali su juo konkuruoti. Be tokio tikrumo giliai savo esybėje berniukas klaidingai supras kitus etapus ir pamokas, kurios jo laukia, nes tapęs jaunuoliu (Nuotykių ieškotoju) bus išbandytas, o vėliau turės stoti į kovą ir priimti iššūkius kaip Karžygys. Šie išbandymai ir kovos vyrui dažnai atrodo kaip patiriamas atstūmimas ir kietaširdiškumas iš Dievo, nes savo esybėje jis nežino esąs Mylimasis sūnus, „dešiniosios rankos sūnus“, kaip buvo vadinamas Benjaminas, arba „mano džiaugsmo sūnus“, kaip Juozapas žinojo esąs, arba „mano mylimas sūnus, kuriuo aš gėriuosi“, kaip Tėvas pasakė Jėzui.

Be šio patvirtinimo pamato, be šio gilaus įsitikinimo, vyras bus neužtikrintas visą likusį gyvenimą, mėgindamas įrodyti savo vertę ir užsitarnauti meilę per pastangas arba laimėjimus, per seksą ar tūkstančiais kitų būdų. Dažnai jis net nesuvokia savo siekinio. Jis tiesiog jaučiasi neužtikrintas giliai širdyje, valdomas baimių ir kitų žmonių nuomonės, trokšdamas, kad jį kas nors pastebėtų. Jis ilgisi paguodos, ir jam dėl to neramu, nes, sulaukęs trisdešimt septynerių ar penkiasdešimt vienerių, argi neturėtų būti iš to išaugęs? Jaunas amžius jo širdyje trokšta to, ko taip niekada ir negavo.

(Ištrauka iš John Eldredge „Vyro kelionė“)

Daugiau: Kaip gėrėtis berniuku, kaip parodyti, kad jis ypatingas