Rašydama šiam žurnalo numeriui žinojau, jog pagrindinė jo tema – tiesa. „Gana drąsu“, – pagalvojau. Šiame amžiuje tiesos sąvoka mažiausiai populiari ir žmonių sąmonėje kelia įvairias mintis ir jausmus, kurių teigiamais nepavadinsi. Netgi kreipdamasis pagalbos į mus (psichologus, psichoterapeutus) tikrai ne kiekvienas yra nusiteikęs išgirsti tiesą apie save ir savo santykius.

Tačiau norim to ar ne, tiesa ar tam tikri dėsniai egzistuoja. Vienas jų yra tai, kad vaikai gimsta iš vyro ir moters sąjungos. Gimusio berniuko arba mergaitės psichologinė orientacija dar nepasireiškia. Nors tipiški biologiniai požymiai yra įgimti, charakteris formuojasi tik vaikui bręstant. Jam formuotis reikalingi abu tėvai – motina ir tėvas. Tačiau šiomis dienomis faktai liudija, kad daugiau nei vieną iš trijų kūdikių pagimdo netekėjusi moteris, beveik pusė pirmą kartą susituokusių porų išsiskiria, vis daugiau vaikų bent dalį vaikystės praleidžia su vienu tėvų, dažniausiai su motina. Kitose šeimose nors tėvas ir esti fiziškai, tačiau emociškai atsiribojęs, „paskendęs“ verslo sandėrių vandenyse, į šeimos uostą parplaukiantis ramiai „padreifuoti“, o jei dar alkoholis neretas draugas…

Skubančios, bėgančios, norinčios visur suspėti, pavargusios, nusivylusios, kartais piktos – tokios būna mamos, ypač, kai didžioji (o neretai ir visa) vaiko auklėjimo atsakomybė tenka tik joms. Ir sunku būna parodyti meilę, nes bejėgiškumas, kartėlis ir nuovargis „pavagia“ jėgas, ir stengiantis atiduoti daugiau nei gali, ko pati nepatyrei, sunku nemylėti per daug. Daugiau norėčiau stabtelti ties mamos ir sūnaus santykiu. Paminėsiu tik keletą galimų kliūčių ilgame auklėjimo etape ir kaip jų išvengti.

„Dabar tu šeimos galva“, „tu mano mažasis vyras“, „ką aš be tavęs daryčiau“ girdime sakančias mamas, kurias su sūnumi sieja artimi ir šilti santykiai. Tai gražu, kol tai sakoma kaip padrąsinimas, pagyrimas. Tačiau kartais po šiais žodžiais slypi kur kas daugiau. Tai motinos­ moters poreikis turėti šalia tvirtą vyrišką petį, į kurį taip norėtųsi atsiremti, girdėti drąsinančius žodžius, jaustis saugiai, nes yra tas, kuris ras sprendimą kilus problemai ir t.t. Tačiau nepamirškite, jog jūsų sūnus vargiai yra pasirengęs susidoroti su visais įsipareigojimais, kuriuos gali turėti šeimos galva.

Ne viena savo aplinkoje turite pavyzdžių, kai mama atostogauti, pramogauti nuolat vyksta tik su sūnumi, ypač kai ji yra vieniša. Toks berniukas tampa jos vieninteliu draugu, kompanionu. Ji džiaugiasi, nes sūnus visada tik su ja, jos draugėmis, „nelaksto pas merginas“, nors jau paauglys. Kartais stebėdamas iš šalies tokių santykių nepavadinsi mamos ir sūnaus santykiu, greičiau jau sutuoktinių ar meilužių. Toks vaikas labai anksti išmoks perprasti motinos emocijas, visaip stengsis apsaugoti ją nuo skausmo ir nusivylimų, nuolat bandys jai įtikti, nes tai bus galbūt vienintelis būdas sulaukti motinos dėmesio, įvertinimo ir meilės. Jis augs susikurdamas išgalvotą „aš“, kuris tenkina motinos poreikius, tačiau pamins savuosius. Taip vaiko viduje pamažu atsivers tuštuma ir vienatvė, kurie ilgainiui bus kuo nors užpildyti, tik, kas žino, ar tinkamai.

Nuo vaikų tikrai nereikia slėpti kasdieninių sunkumų ir rūpesčių, saugoti jų nuo „gyvenimo tikrovės“, tačiau nepaverskite jų savo emocijų ir poreikių įkaitais, neverskite jų jaustis kaltais, kad jūsų gyvenime nėra vyro. Jis taip pat kenčia, tik jam trūksta daug daugiau – tėvo. Pasistenkite į jūsų bendravimo būrį įtraukti daugiau artimų žmonių, sūnaus draugų, pakvieskite juos kartu vykti pramogauti, bendrauti. Neizoliuokite tėvo ir sū­naus tarpusavio ryšio, dėl to mažiau ypatingas jis tikrai netaps.

Berniuko brendimo laikotarpiu jo vyriškos tapatybės formavimuisi labai svarbus tiek motinos, tiek tėvo vaidmuo. Gana dažnai niekada nepatyrę tėvo meilės ir pripažinimo berniukai, kad ir labiausiai tai neigdami, visu savo elgesiu rodydami, jog jiems „tai nerūpi“, linkę jos ilgėtis. Toks ilgesys gali glūdėti giliai širdyje ir jį gali pažadinti pats paprasčiausias išgyvenimas: bendravimas su bendraamžiais, mokytoju, treneriu.

Kai toks berniukas, ypač paauglys, jaučia potraukį vyriškos lyties draugui arba mokytojui, šį jausmą lydintis ilgesys gali sukelti sumaištį, nes jam stinga globojančios bei aseksualios tėvo meilės, kuri padėtų suvokti situaciją1. Neretai toks paauglys ims galvoti, ar tik jis ne gėjus, o ir motinai tai gali kelti nerimą. Visų pirma nereikėtų pamiršti, jog tai tiesiog tėviškos meilės ir pripažinimo poreikis. Antra, kad ypač tokiu periodu, kai fizinis artumas tampa labai svarbus, o seksualumo tema aktuali, patirtas malonus intymus išgyvenimas su tos pačios lyties asmeniu gali turėti įtakos tolimesniam lytinės tapatybės formavimuisi ir tai atsitinka tikrai ne dėl to, kad berniukas „toks gimė“.

Pasistenkite pažinti jo draugus, jam svarbius žmones. Žinojimas, kur ir su kuo jūsų sūnus leidžia laiką, yra ne kontrolė, o pareiga. Rimtai išklausykite sūnaus būgštavimus, abejones. Kalbėkitės apie jo santykius, jausmus, jo gyvenimą ir jo seksualumą. Nesigėdykite kalbėtis sekso temomis, tai nebūtinai turi būti pokalbiai „tik tarp vyrų“, jūs taip pat turite ką pasakyti kaip moteris.

Kita vertus, ypač jei sūnų auginate viena ir judviejų santykiai yra atviri ir artimi, pasistenkite išlaikyti savo asmeninį intymų privatumą. Tikrai nereikėtų prašyti bręstančio sūnaus užsegti jums suknelės, padaryti vakare atpalaiduojantį kūno masažą ar pajūry leistis įtrinamai kremu nuo saulės. Tokie bandymai padarys jūsų santykius įtemptus, kels sąmyšį sūnaus viduje, tik jis vargiai išdrįs apie tai prisipažinti. Nors berniukai ir fantazuoja apie seksualias merginas, tačiau tikrai netrokšta jose matyti savo mamų.

Kad ir kaip mylėtumėte, vaikas savaime sąmoningas ir dvasiškai harmoningas netampa, vien meilės jam negana2. Jiems taip pat reikalinga ir drausmė, nustatytos elgesio taisyklės, kurių privalu laikytis. Jei mama stengsis būti tik geriausia sūnaus draugė, nevaržanti jo laisvės, ir iš begalinės meilės, kad kaip nors kompensuotų tėvo trūkumą namuose, stengsis pildyti kiekvieną vaiko įgeidį, gerų rezultatų tai neduos.

Graudu žiūrėti, kai penkiametis įsakmiai nurodinėja motinai, ką jai pirkti ir kur eiti, paauglys savo nuožiūra nusistato laiką, kada grįžti į namus, kai motina prašo sūnaus grąžinti mašinos raktelius, nes močiutę reikia nuvežti pas gydytoją. Tokie berniukai išauga vyrais, vė­liau kankinančiais kitus savo nedėmesingumu, atsakomybės stoka, impulsyvumu, nebrandumu, nes įprato, kad su jais buvo elgiamasi taip, lyg jie būtų pasaulio centras. Jie neturėjo galimybės išmokti gerbti kitų jausmų ir poreikių, nes negerbėte savųjų. Aišku jūs norite tik geriausio, tačiau pataikaudamos neišugdysite nei tvirto charakterio, nei sulauksite daugiau meilės. Drausminkite sūnaus elgesį, tačiau nesistenkite slopinti jo prigimties – polinkio į drąsius, kartais gal rizikingus poelgius, techniką ar, atvirkščiai, į meną, nes tai „nevyriš­ka“. Padėkite jam įgyvendinti jo, o ne savo svajones.

Dievo, kuriam meldžiasi berniukai, veidas labai panašus į jų motinų (James M. Barrie). Taigi norėdamos išauginti drąsų, nebijantį pasielgti pagal savo sąžinę, gebantį atjausti ir mylėti sūnų, pirmiausia puoselėkite savyje Dievo atvaizdą, Jo kūrybos grožį. Nė vienai nepavyko tapti tobula mama, nepavyks ir jums. Bū­kite atvira savęs pažinimui, keitimuisi, klauskite, klausykitės, patikrinkite ir sekite širdimi. Tikiu, turėsite kuo džiaugtis ir didžiuotis dar nesulaukusios, kol galvą papuoš žili plaukai.

Su meile, Asta

1, 2 R. Bromfild,Ch. Erwin. Kaip išauginti tikrą  vyrą be tėvo šeimoje.

Norinčios privačios konsultacijos skambinkite psichiatrei Astai Stigockaitei mob. tel. (8 612) 14070