„Kaip dažnai žmogus jaučiasi labai svarbus! Tada jam atrodo, kad be jo pasaulis sugrius. Jam netrūksta nei kolegų pagarbos, nei draugų dėmesio, ir jis pradeda galvoti, jog kitaip net būti negali. Panašiai buvo ir man, – sako moteris, pakvietusi mane patogiai įsikurti jos virtuvėje, kur prabėga didžioji jos dabartinio gyvenimo dalis. – Dirbau atsakingą ir mėgstamą darbą, nuo mano sprendimų daug kas priklausė, keliavau po pasaulį, ilsėjausi geriausiuose kurortuose. Atrodė, kad pasaulis – po mano kojomis. Šiandien galiu pasakyti, kad aš tiesiog šuoliavau per gyvenimą“.
Kilusi iš Švenčionių krašto Milda įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės, nes labai norėjo būti reikšminga, išbandyti save ir įrodyti, kad daug ką gali ir sugeba. Būdama 23 metų ištekėjo. Jos vyras taip pat teisininkas. Ne paslaptis, kad visais laikais teisininko profesija buvo prestižinė ir pelninga. „Dabar suprantu, kad visi tie mano siekiai buvo tik paprasčiausias žmogiškas išdidumas. Tačiau reikėjo dešimt metų, iš kurių šešeri prabėgo sėdint invalido vežimėlyje, kad turėčiau pakankamai laiko apmąstyti daugelį dalykų. Dabar mąstau apie du: ką turėjau anksčiau ir ką turiu dabar. Tada aš turėjau visą pasaulį, man netrūko pasisekimo, galėjau sutvarkyti visus reikalus. Tačiau šiandien galiu pasakyti, kad pasaulį užkariauti nieko nereiškia, tai menkniekis. Nes visa tai per keletą akimirkų gali sudužti, – pradėjo pasakoti savo istoriją ponia Misiūnienė. – Buvau viename svarbiame pasitarime ir jam baigiantis pajutau, kad nebeturiu kojų.”
„Aš žinojau, kad sergu išsėtine skleroze, bet iki tol į tai nekreipiau dėmesio, nors gydytoja ne kartą perspėjo, kad liga labai rimta. Bet man atrodė, kad aš viską galiu. Ir štai tame pasitarime pajutau, kad mano kojos paralyžiuotos, aš jų nejaučiu. Tą kartą buvo gana įtempta situacija dėl tam tikrų muitinės problemų, kurioje mano nuomonė buvo reikšminga, nors gal ir ne visiems ji patiko. Pirma mano mintis buvo, kaip aš atsistosiu. Visi pamatys, kad esu bejėgė… Buvau labai išdidi, dabar populiaru sakyti – ambicinga, – atvirai prisipažįsta Milda. – Vis dėlto tas momentinis paralyžius praėjo, aš pakilau nuo kėdės, tačiau mano karjera baigėsi. Baigėsi ir vienas mano gyvenimo etapas. Į darbą aš jau nebegrįžau, liga buvo gerokai pažengusi. Kai su tokia diagnoze patenki į ligoninę, gerų prognozių nesitikėk. Kitokiam gyvenimui aš nebuvau pasiruošusi, bet jis atėjo…“ Prieš mane invalido vežimėlyje sėdinti moteris išjungia orkaitę, iš kurios sklinda labai viliojantis iškepusios picos kvapas.
„Žinoma, bendradarbiai sakė: tu dar sugrįši, mes tavęs lauksim, bet tai buvo tik žodžiai, – prisimena ji. – Labai greitai viskas pasimiršo, ir likau viena su savo bėda ir su savo gyvenimu. Savaime suprantama, buvo mano šeima, geri gydytojai, tačiau su savo mintimis turėjau tvarkytis pati viena“. Gyvenimas yra toks nenuspėjamas, kad niekada negali žinoti, kas tavęs laukia rytoj. Visi džiugiai priimame netikėtus nuotykius, malonias staigmenas, bet ką daryti, kai kokie nors įvykiai radikaliai keičia tavo gyvenimą ta linkme, kurios net košmare nesame sapnavę? Kas padeda išgyventi tuomet, kai kojos nebejaučia žemės tikriausia šių žodžių prasme?…
Šį straipsnį skaitykite 2006 m “Tapati” žiemos numeryje.
