Jeigu dabar palygintumėte mano ir mano tėvų namus, neabejoju, kad pagalvotumėte, jog mane įsivaikino. Ir ne šiaip įsivaikino, o anksčiausiai jau sulaukusią paauglystės. Tuose namuose, kuriuose
gyvenau gerus dvidešimt penkerius metus, tvarka – kaip kareivinėse, o manuosiuose, kuriuos ne kasdien prisiverčiu bent žvilgsniu „apeiti“, karaliauja tikras pirmapradis chaosas, ir aš jau kone savaitę rankovėse slepiu rankas, nes namuose niekaip nerandu kažkur pasimetusių žirklių nagams nusikirpti.

Kai man buvo devyneri, minčių apie įvaikinimą turėjau ir aš. Visiems bendraklasiams pasakojau, neva mano tikrieji tėvai yra svetimos šalies karaliai, o šitie, kurie dabar dedasi esą mano gimdytojai, rado mane lopšyje prie durų, suvystytą šilko vystyklais, kuriuose buvo paliktas slaptas ženklas, liudijantis mano aukštą kilmę. Dabar manau, kad mano svaičiojimai nebuvo be pagrindo. Tikriausiai iš tų „tėvų karalių“ ir būsiu paveldėjusi troškimą, kad namais rūpintųsi tarnai, kambarinės, virėjos ir sodininkai, o „šitie“ tėvai bus man perdavę tik begalinį tvarkos namuose ilgesį, kurio „paversti kūnu“ tikrai nepadeda trys su manimi gyvenantys namų siaubėjai vaikai, katinas, triušis, degutis ir vėžlys. O gal tiesiog vietos
mano „paveldėjimų dėžutėje“ buvo per mažai, tvarkos ilgesys buvo per didelis ir gebėjimas produktyviai mojuoti šluota ten paprasčiausiai nebetilpo?

Šiaip ar taip, tvarkos aš ilgiuosi. Kartais sapnuoju, kad gyvenu miško pakraštyje stovinčiame namelyje, kuriame nėra nieko – visiškai nieko – tik stalas, švarutėlės grindys ir ant sienos lygiai pakabintas paveikslas. Ir net vaizdas pro langą užlieja širdį džiaugsmo banga – priešais iki pat horizonto driekiasi bekraštė pieva, švarut švarutėlė, o už namo plyti tvarkingai nuaugusių pušų miškas. Deja, pabudusi po pagalve randu šešis degučio „šikučius“ ir jau manau rėkti, kiek jėgos leidžia, bet pasižiūrėjusi į laikrodį spėju, kad galiu džiaugtis dar bent pusvalandžiu ramybės ir vienatvės, todėl tyliai surenku tą baisybę ir dar tyliau išmetu į tualetą.

O tualete mane pasitinka kasdienybė. Naktiniai (o gal dar ir vakariniai) „sysiotojai“ saugojo šeimos ramybę ir vandens nenuleidinėjo, todėl vaizdas… Ai, geriau nepasakosiu. O ir kriauklė atrodo baisiai
– išvagota dantų pastos dryžiais, aplipusi šienu ir pjuvenomis iš graužikų narvų, išmušta kažkokiomis lipniomis dėmėmis (gal ir gerai, kad nežinau, kas čia). Nusvyra rankos. Na, pasakykite, kodėl vyro pastatytas namas stovi amžinybę, o aš išvalau kriauklę ir po poros dienų nelieka nė ženklo, kad kažkada ji buvo valyta? Bet kriauklė dar nieko – jei išplaunu grindis, ženklo nebelieka po poros valandų!

Tiesa, dvi mano vyresniosios dukros jau didelės, todėl gali padėti. Vieną kartą, kai vakare į svečius pasikalbėti turėjo užeiti vidurinėlės mokytojai, o aš iš darbo galėjau išeiti tik šeštą valandą, paprašiau,
kad grįžusios iš mokyklos mergaitės susitvarkytų. Na, jei ne tobulai (apie tai, an>žinoma, svajoju, bet didelių vilčių nebepuoselėju), tai bent „padoriai“. Grįždama iš darbo užsukau į parduotuvę nupirkti
šio bei to vakarienei ir gerai nusiteikusi pravėriau namų duris. Mane pasitiko pradėtas tvarkyti triušio narvelis… „Pradėtas tvarkyti“ reiškia, kad triušis laksto po visus namus, kurie jau pribarstyti žirniukų iš antro galo ir ne tik žirniukų, grindys apdrabstytos šienu ir kraiku, ant grindų telkšo balos, nes narvą tvarkytojos bandė išplauti, šalia numesta tokia šlapia, kad net varvanti pašluostė ir „pasėtas“ triušio maistas, nes pilant į dubenėlį praplyšo maišas. Toliau – dar gražiau. Prie skalbyklės ant grindų pūpso krūva iš visų pakampių surinktų drabužių (šaunuolės!) ir krūva iš skalbyklės ištrauktų išskalbtų
drabužių (ant grindų!), nes skalbyklėje dabar sukasi mano dukružės džinsai. Vienas vienintelis drabužėlis! Nė vienas daiktelis, buvęs ne savo vietoje, ten ir nepadėtas, todėl kai tankiai kvėpuodama
susirandu savo „pagalbininkes“, mažų mažiausiai noriu jas užmušti. O mane pasitinka visiškai naivūs ir džiugūs žvilgsniai – mama, mes tvarkomės!

Ir iš tiesų jos tvarkosi. Pradėjo nuo vonios, taigi vonia pilna kažkokių daiktų, kuriuos ketina plauti, o sienos jau nušveistos taip, kad net blizga. Nors iš tiesų jos blizga todėl, kad po šveitimo buvo rūpestingai išteptos mano nauju masažiniu aliejumi… Turiu pripažinti, kad vonia kvepia nuostabiai. Bet, Dieve, atleisk man, nesusilaikau nepradėjusi staugti kaip vilkas prieš mėnulį, išsitraukusi telefoną kaip mat atšaukiu mokytojų vizitą, o jau tada kaip vilkas prieš mėnulį staugia mano pirmokė – ji jaučiasi visiškai nenusipelniusi šitokios bausmės. Bausmės! Juk aš nė neketinau jos bausti! Aš puikiai suprantu, kad jos labai labai stengėsi – aš tikrai šitaip stengusis nebūčiau – bet pasakykite, kaip į tokius namus po dešim-
ties minučių reikėtų įsileisti svečius? Jei neturėčiau to begalinio tvarkingų namų ilgesio, gal numočiau ranka ir įsileisčiau, bet dabar – tik per mano lavoną!

Pirmokėlė raudojo dvi dienas. Aš mintyse staugiau keturias. Bet viskas praeina, praėjo ir tai. Nesuprantu tik vieno, kaip aš nepasimokiau. Mat tuomet mūsų namus siaubė tik trys vaikai, katinas ir triušis, o nepraėjus nė keliems mėnesiams, kai parduotuvėje su pasimėgavimu rinkau užuolaidas mūsų atnaujintam miegamajam kambariui, netikėtai ėmė zvimbti mano mobilusis telefonas. „Mama, tu
linksma?“ – išgirdau, pasakiusi „klausau“. Tylėjau. „Mama, ar tu linksma? Ar tikrai linksma?“ – nerimo džiugus mano vyresniosios balsas. Įtariau kažką nelabai gero… Žinoma, taip ir buvo. Lindėdamos
skelbiu.lt faunos skyrelyje (šis puslapis mano vaikams atstoja feisbuką, skaipą ir visa kita, kuo užsiima normalūs jų bendraamžiai), mano dukružės aptiko tris dovanojamas degutes, todėl dabar – būdama linksma – turėjau joms pasakyti, kad galėsime jas paimti. Tėtis jau sutiko… Nežinau, kas buvo kaltas, ar mano minkštaširdiškumas, ar džiaugsmas, kai paaiškėjo, jog iš trijų degučių dvi jau atiduotos, bet netrukus mūsų namuose apsigyveno Pepė, o dar po mėnesio – vėžliukė Kroksė, kurią atidavė vienas
mano vyresniosios bendraklasis, o aš vėl turėjau būti linksma ir sutikti, kad ją augintume…

Ir jei ne tas begalinis tvarkos ilgesys, tikriausiai būčiau labai laiminga, nes tie sutvėrimai man irgi patinka. Ir storulis senstantis katinas, penktą valandą ryto miaukiantis prie miegamojo durų, nes
jį reikia palydėti iki dubenėlio su ėdalu, palaukti, kol paės, ir išleisti į kiemą, ir triušis, atkakliai po visus namus besivaikantis katiną, kol šis neapsikentęs per balkoną mauna laukan, ir degutė, išmokyta užbėgti ištiesta ranka ant peties ir ten tupėti, ir vėžliukė, kuri tiesiog bėga iš paskos (tikrai bėga, iki šiol nemaniau, kad vėžliai gali bėgti), jei kas nors eina apsiavęs kroksais, o pavijusi bando krokso atsikąsti.

Aš labai myliu savo vaikus, kurie slapta nuo manęs keturias dienas verandoje laiko kieme rastą ir į mano
gražiausią lininį rankšluostį suvyniotą negyvą strazdą, o likę namie vieni (nes žino, kad aš negyvų padarų bijau labiau, nei maro) atsineša jį į kambarį pažaisti ir labai nustemba, kai sužinojusi jų paslaptį
imu šaukti ne savo balsu ir liepiu paukštį laidoti tuojau pat. Juk jis atrodo kaip gyvas, tik viena akis buvo išvarvėjusi, bet ir ta jau sudžiūvo! Užtat labai apsidžiaugia, kai laidoti liepiu su visu rankšluosčiu,
ir vyresnėlė visa švytėdama klausia, ar tikrai tikrai galima? Patvirtinu, kad tikrai galima, ir kuo greičiau, bet kai apžvelgiu savo gyvybės ir mirties kupinus namus, kuriuose kiekviename kvadratiniame metre pristatyta dubenėlių su vandeniu lakstantiems gyviams atsigerti, o nuo lauko durų iki vaikų buvimo vietos nusidriekusios drabužių bei batų šliūžės, suprantu, kad vienintelė galimybė man gyventi tvarkinguose namuose yra šituos padegti ir pastatyti naujus.

Mūsų gyvenimas teka sava vaga. Viena mano kolegė pasidžiaugia girdėjusi, kad greitai turėsime pudeliuką. Kai be galo nustembu, paaiškina, kad taip jai sakė jos sūnus, mano dukters bendraklasis. Mat jų kaimynės kalė susilaukė šuniukų, o mano dukrelė jau visiems paskelbė, jog vieną jų mes būtinai pasiimsime. Kita dukra internete ieško Pepei draugės, nes šiai vienai labai liūdna, o sūnus norėtų, kad tai būtų ne draugė, o draugas, nes jis irgi nori turėti degutį, tik berniuką, kaip ir jis pats. Žinote, kokios paprastai būna tokios draugystės pasekmės? Ir kai viena miela moteris, kurios du vaikai yra mano dviejų vaikų bendraklasiai, paklausia, ar mes nepaimtume jos darže surinktų sraigučių savo vištoms, kurių „greitai turėsime“, lesinti, juokiuosi, bet kai kita pažįstama, savanoriaujanti žirgų globos draugijoje, klausia, ar niekas negalėtų priglausti pasiligojusio benamio žirgelio, noriu prišokti ir ranka užspausti
jai burną, kad tik nieko neišgirstų ausys, kurioms girdėti nereikia.

Ir štai dabar galvoju, gal mano „tėvai karaliai“ galėtų atsiųsti nors porą kambarinių savo vargšei paliktai dukrelei, jei jau pagailėjo genų, atsakingų už mojavimą šluota? Kita vertus, poros turbūt neužteks…

Vilma Grigienė

Dovanojame žurnalo „Tapati“ naujausio numerio skaitmeninę versiją!

Dovanojame žurnalo „Tapati“ naujausio numerio skaitmeninę versiją!

Tik reta iš mūsų turėjome tėvą, kuris buvo mūsų gynėjas, mūsų riteris ir džentelmenas. Tas, kurio veidas nušvisdavo, pamačius mus įbėgant į kambarį. Sužeistos santykio su tėvu, sunkiai randame savo vietą šioje žemėje, nes būtent tėvas padeda išsikristalizuoti tapatybei. Šis žurnalo numeris pasakoja apie dangiškojo ir žemiškojo Tėvo paveikslus bei jų vaidmenį.

Ar esate skaitę "Tapati? Gal tai žurnalas, kurio seniai ieškojote?

Sąlygos

You have Successfully Subscribed!

Pin It on Pinterest