Ištrauka iš John Eldredge knygos ILGESYS

Iš Dievo malonės mes negalime to atsikratyt. Kai diena nutyla, pradedame jausti kažką širdyje kirbant, nerimaujant, alkstant. Tačiau neišsprendę savo egzistencijos mįslės, mes manome, kad kažkas su mumis negerai. Ne su gyvenimu, bet su mumis pačiais. Kiti kažkaip juk tvarkosi. O kas su manimi blogai? mes jaučiamės kalti, nes chroniškai esame nepatenkinti. Kodėl aš negaliu išmokti jaustis laimingesnis darbe, santuokoje, bažnyčioje, draugų tarpe?

Bet ir tada, kai mes „tvarkomės su gyvenimu“, mūsų akys paslapčia dairosi to trokštamo gyvenimo. Kai atrodo, kad kažkam pasisekė, mes galvojame na ir kaip gi jam pavyko? Galbūt jei mes perskaitytume tą pačią knygą, praleistume su juo dieną, nueitume su juo į jo bažnyčią, mūsų reikalai taip pat susitvarkytų? Mes niekaip negalime nustoti ieškoję. Geraldas May‘us primena mums:

Kai ilgesys yra per stiprus, kad jį pakeltume, mes palaidojame jį po pašėlusiomis mintimis ir veiklomis, arba tiesiog bėgame nuo jo, atsisakydami sąmoningo gyvenimo. Ištisus metus, netgi dešimtmečius, galime bėgti nuo savo ilgesio, tačiau jo neįmanoma pašalinti. Jis nesiliauja mus lietęs trumpais blykstelėjimais ir užuominom mūsų sapnuose, viltyse, neapsaugotuose momentuose. („Pažadinta širdis“)

Jis sako, kad netgi mums miegant mūsų ilgesys nemiega. „Tai ir yra, kas mes esame“. Mes esame ilgesys. Tai ir yra žmogaus sielos esmė, mūsų egzistencijos paslaptis. Neįmanoma nuveikti gyvenime nieko didingo be jo. Be ilgesio nebuvo sukurta nei viena simfonija, nebuvo įkoptas nei vienas kalnas, nebuvo sukovota nei viena kova ar išlaikyta meilė. Būtent ilgesys stumia mus ieškoti gyvenimo, kurio mes trokštame. Jei tik klausysime jo, mūsų ilgesys išgelbės mus nuo sielos savižudybės, savo širdies paaukojimo ant nuostatos „tebūnie kaip yra“ altoriaus. to, kaip yra nuo seno, nepakanka. niekada nepakaks.

Paslaptis, padedanti spręsti mūsų gyvenimo mįslę, paprasta: mes esame jūrų liūtai, praradę jūrą. Paprastai gyvenimas nėra toks, kokio tikrai norime. Jis nėra toks, kokio mums reikia. Jis nėra toks, kokiam mes buvome sukurti. Jei tik įsiklausytume, ką sako mūsų širdis, ką G.K. Chestertonas vadina „dievišku nepasitenkinimu“, mes sužinotume savo egzistencijos paslaptį. Kaip jis rašė savo kūrinyje „Ortodoksija“, „mes atvykome ne į tą žvaigždę… Dėl to mūsų gyvenimai kartu ir tokie puikūs, ir tokie keisti. Laimei, mes čia nepritinkame. Mes atvykome iš kitur. Pakeliui pasiklydome.“

Mūsų gyvenimo prasmė atsiskleidžia per potyrius, kurie iš pirmo žvilgsnio nedera tarpusavyje. Vieni iš jų galėtų niekada nesibaigti, kitų nenorėtume patirti. Tie momentai, kuriuos norėtume patirti vėl ir vėl, šnibžda mums, kam buvome sukurti. Mes buvome sukurti gyventi grožio, nuostabos, intymumo, nuotykio gyvenimus kiekvieną dieną. Nathanielis Hawthorne‘as teigia, „ mūsų kūrėjas niekada nebūtų sukūręs tokių nuostabių dienų ir nebūtų leidęs mėgautis jomis iš visos širdies, jei mums nebūtų skirtas nemirtingumas.“

Tokios dienos reiškia kur kas daugiau nei akimirkos, skirtos fotoalbumui, kur dingus vaizdui, dingsta atsiminimas. Tam esame sugalvoję teiginį, kuriuo guodžiamės, patyrę neatitaisomą žalą: „Visi geri dalykai kažkada baigiasi“. Aš nekenčiu šitos frazės. Tai melas. Netgi mūsų bėdos ir širdgėlos pasakoja apie mūsų likimą. Tragedijos, kurios sukrečia mus iki pačios šerdies, priverčia mus rėkti, kad taip neturėjo atsitikti, atidengia tiesą. Taip neturėtų būti. Paskalis rašė:

Žmogus yra toks didingas, kad jo didingumas atsiveria net ir tada, kai jis jaučiasi apgailėtinas. Medis niekada nejaučia savo vargingumo. Tiesa yra tokia: norint žinoti, kad esi varganas, reiškia būti varganam. Bet tuo pačiu metu, kai žinai, jog esi varganas, esi didingas. Nepaprasta, jog žmogaus vargingumas tik įrodo jo didingumą. Tai oraus personažo, monarcho, netekusio sosto, vargingumas… Ką galėtų reikšti šis nesibaigiantis norėjimas ir negebėjimas pasiekti, jei ne tai, kad kažkada laimė priklausė žmogui, o dabar belikę menki jos pėdsakai ir tuštuma, kurią žmogus stengiasi užpildyti, kuo tik gali. („Mintys“)

Ar gali karalius tremtyje apsimesti esąs laimingas, ar jam neduota ieškoti savo šalies? Jo vargai yra jo sąjungininkai, jie jį stumia judėti pirmyn. Kitaip sakant, leidžia jam augti. Tik neišsižadėkite gyvenimo paslapties, karališkų troškimų. Kai apleidžiame savo ilgesį, mes pasitraukiame iš svarbiausios savo gyvenimo kelionės. Šalikelėje paliekame savo širdis ir traukiame kryptimi „ten, kur visi“, bandydami prisitaikyti, būti produktyviais, turėti tai, ką visi. Ką beįgytume – pinigus, poziciją ar kitų žmonių pripažinimą, arba tiesiog nebejaustume nepasitenkinimo – tai nieko neverta. „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?“ (Mt 16, 26).

Beieškant

Mes turime grįžti į kelią, kur bebūtume, ką bedarytume. Mums būtina vėl išeiti ant kelio ir sekti žemėlapį, kuris mums duotas. Ilgesys su visais šnabždesiais ir riksmais ir yra mums duotas žemėlapis, kad atrastume gyvenimą, vertą gyventi. Galbūt manai, kad seki savo žemėlapį, nors iš tiesų esi nemąstantis vergas. Tai ne tas pats. Privalome įsiklausyti, atidžiai įsižiūrėti į ji, leisti, kad jis vestų mus pro šunkelius ir akligatvius. C. S. Lewisas pataria:

Kaip gerai tai pažįstu, savo ilgesį patenkinu netikrais objektais ir esu vedamas tamsiais keliais. Tačiau aš taip pat mačiau, kaip Ilgesys pats sugebėdavo viską pataisyti. Vienintelė fatališka klaida galėjo būti mintis,, kad troškimai išsipildė, kai iš tiesų nieko neradai arba radai patį ilgesį, arba pasitenkinai kitokiu ilgesiu. Ilgesio dialektika, jei ištikimai jį seksime, patrauks nuo klaidų ir neteisingo kelio ir privers išgyventi potyriu pagrįstą įrodymą. („Piligrimo sugrįžimas“)

Vienintelė fatališka klaida – apsimetinėti, kad jau suradome gyvenimą, kurio trokštame, vandens balą palaikyti jūra, pasitenkinti tuo, kas yra „po senovei“. Fry‘us tai vadina „miegančio kalinio“ gyvenimu. Galbūt prisimenate fimą „Pabėgimas iš Šoušenko“, kur pasakojama istorija apie kalėjimą šiaurės rytuose 1940 m. Filmas pasakoja apie dviejų įkalintų vyrų širdžių kelionę, klystkelius ir pagundas. Redas, vadeiva ir labiausiai patyręs iš kalinių, aiškina, kas nutinka, jei per ilgai gyvenama tarp kalėjimo sienų: „Iš pradžių tu nekenti šių sienų. Jos varo tave iš proto. Po kurio laiko pripranti prie jų, daugiau jų nebepastebi. O vėliau ateina diena, kai supranti, kad tau jų reikia.“ Tai pati tragiškiausia diena iš visų, kai vergystę pradedi vertinti labiau negu laisvę, mirtį labiau nei gyvenimą. Privalome neužsibūti šiame miege. atėjo laikas prabusti, nusikratyti apsnūdimą. Kaip rašoma Šventam rašte, „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių“ (ef. 5, 14). Štai kaip meldėsi MacDonaldas:

Kai negalėsiu daugiau išjudinti savo sielos
ir mano gyvenimas bus vien išblėsę pelenai,
Kai telankys mane vien prisiminimas, tų laikų,
Kada širdis galėjo gyventi ir mylėti, ilgėtis ir trokšti –
Prašau, sugrįžk, kaip kadaise buvai,
Būk man šaukliu, ta meile, kuri išsprendžia viską,
Pažadink vilti, baimę ir nežabotą ilgesį many.
(„Senos sielos dienoraštis“)

Svarbiausia mūsų gyvenimo misija – neužmiršti pasiimt širdies gyvenimo kelionėn. Kartu tai yra pats sunkiausias dalykas. Nuo to priklauso, ką mes darysime su savo ilgesiu. apsidairykite aplinkui ir pamatysite, kiek daug žmonių nebekeliauja. Jie prarado širdį. Jie apsistojo pasidavimo, nuolaidžiavimo stovyklavietėse arba pateko į nevilties kalėjimo spąstus. Aš tai puikiai suprantu, nes karts nuo karto ten grįžtu pats. Gyvenime yra pilna priežasčių ir progų apleisti savo ilgesį. viena svarbiausių priežasčių yra ta, kad jis sukuria mums sunkias dilemas. Trokšti kažko ir neturėti – ar tai nėra viso mūsų skausmo ir širdgėlos šaltinis?

Pin It on Pinterest