Iš to paties pavadinimo Anselm Grün knygos

Kai keturiasdešimtmetis vyras darbe susiduria su problemomis ar kai keturiasdešimties-penkiasdešimties metų sutuoktinių porą užklumpa krizė, tada daugelis užsimena apie tipišką vidurio amžiaus krizę. Mūsų visuomenėje dažnai pastebime, kaip daugelis keturiasdešimties-penkiasdešimties metų žmonių staiga praranda ankstesnį pasitikėjimą savimi.

Jie ima ieškoti gyvenimo prasmės, suabejoja savo darbu. Iki šiol jie visas jėgas skyrė šeimos kūrimui ir jos išlaikymui. Jie statė namus, tačiau dabar klausia, kam ir kodėl visa tai darė. Šeima nuvylė – ji jau nebėra atrama, kuri suteikdavo saugumą. Staiga šio amžiaus žmonės pajunta nenorą dirbti – jiems visko per daug.

Šiuo laikotarpiu pasireiškia naujos emocijos, kurios sujaukia jausmų pasaulį, o kūnai nebefunkcionuoja taip, kaip norėtųsi. Pasirodžiusios pirmosios ligos išmuša iš po kojų pagrindą. Nebepasitikima tuo, kas anksčiau buvo tikra, todėl reikia iš naujo susivokti.

Mūsų bendruomenė susidūrė su vidurio amžiaus krize, kai ją paliko daug brolių, kuriems buvo daugiau nei keturiasdešimt metų. Knygose rašoma, kad vidurio amžiaus krizė užklumpa ne tik daugelį keturiasdešimties-penkiasdešimties metų kunigų ir vienuolių, kurie išgyvena egzistencinę krizę, dažnai vedančią savo pašaukimo atsisakymo link, bet, tiesą sakant, ir daugeliui kitų žmonių gyvenimo lūžis atskleidžia problemą, kuri dažnai sujaukia ligšiolinį gyvenimą. Darbo pakeitimas, persikėlimas iš įprastos aplinkos, skyrybos, nervų sistemos išsekimas, įvairaus pobūdžio psichosomatiniai negalavimai yra neįveiktos vidurio amžiaus krizės ženklai.

——————

Kalbant apie vidurio amžiaus krizę minima ne tik pasikeitusi fzinė ir psichinė būklė, ne tik susitaikymas, kad vis mažėja kūno ir proto jėgos ar kyla nauji norai ir troškimai, bet paliečiama kur kas daugiau – kalbama apie gilesnę egzistencinę krizę, keliant klausimą apie visa ko prasmę: kodėl tiek daug dirbu? Kodėl taip vargstu ir neskiriu laiko sau? Kodėl? Kaip? Kam? Už ką? Šie klausimai vis dažniau iškyla gyvenimo viduryje ir verčia abejoti ankstesniu gyvenimu. Prasmės klausimas yra susijęs ir su religija. Gyvenimo vidurys iš esmės yra prasmės krizė, tuo pačiu ir religinė krizė. Tai slepia galimybę naujai įprasminti gyvenimą. Gyvenimo vidurio krizė paliečia visus žmogiško gyvenimo elementus, kad po to juos atidalintų ir naujai pertvarkytų.

Tikėjimo požiūriu šioje krizėje dalyvauja pats Dievas. Jis paliečia žmogaus širdį, kad ją atvertų ir išlaisvintų iš apgaulės. Mažai kur kalbant apie gyvenimo vidurį pabrėžiamas šis krizės kaip malonės veikimo aspektas, tačiau tai yra esminis aspektas. Vidurio amžiaus krizė tikinčiajam nėra tai, kas užklumpa iš išorės ir kam įveikti jis panaudoja tikėjimą tik kaip energijos šaltinį. Patiriant krizę labiau Dievas veikia žmogaus viduje, todėl krizė tampa kartu naujo susitikimo su Dievu ir intensyvaus Jo patyrimo vieta.

Ji yra svarbiausias tarpsnis mūsų tikėjimo kelyje, vieta, kur apsisprendžiame, ar mes pasinaudosime Dievo malone, kad praturtintume savo gyvenimą ir save realizuotume, ar pasitikėdami atsiduosime Dievui, pavesdami Jam savo gyvenimą. Šį gyvenimo vidurio dvasinį aspektą randame vokiečių mistiko Johaneso Taulerio pamoksluose, kuriuos jis prieš 600 metų pirmiausia sakė vienuolėms. Akivaizdu, kad Tauleris puikiai suvokė dvasinės ir kartu fzinės gyvenimo vidurio krizės reiškinį.

Mūsų laikais gyvenimo vidurio reiškinį nagrinėjo šveicarų terapeutas C. G. Jungas. Jis rėmėsi tapimo žmogumi sąvoka. Šiame individuacijos kelyje įžvelgė esminį lūžį, išgyvenant gyvenimo vidurį. Gyvenimo kelionė vyksta nebe taip lengvai kaip iki šiol. Gyvenimo viduryje iškyla religinės temos. Pasireiškia žmogaus tamsioji pusė, visa tai, ką žmogus buvo išstūmęs.

Jungui taip pat atrodo, kad vidurio amžiaus krizės žmogus neįveiks vien tik psichologiniais metodais. Kaip psichologas jis nurodo religinį kelią: meditaciją, per kurią žmogus atsigręžia į savo vidų, atranda pasninką, tylą, maldą – visa tai, kas atveria kelią į pasąmonę. Ir tik tas, kuris atranda pasąmonės gyvybės šaltinį, amžiaus viduryje savo gyvenimui gali suteikti naują kryptį ir gelmę.

Psichologas C. G. Jungas apgailestauja, kad daugelis žmonių nepriima religijos kaip pagalbos asmeninėms krizėms įveikti. Ši knygelė padės naujai atrasti religinį kelią kaip gydymo būdą, kaip vaistą gyvenimo žaizdoms, kurios skausmingai atsiveria per amžiaus krizę. Tai ne kelias atgal, ne paneigimas visos psichologinės patirties, bet žengimas keliu, kuriuo mus veda Jėzus Kristus, nepaisant visų psichologinių įžvalgų.

Kristaus kelias per kryžių veda į Prisikėlimą – taip tampame brandesni ir sveikesni, tačiau centre yra ne savęs realizavimas ir ne savo gabumų atskleidimas. Priešingai, reikia save ir savo gyvenimą atverti Dievui, kad Jis veiktų mumyse ir stiprintų mus mūsų silpnume. Kalbama ne apie savirealizaciją ir žmogaus išaukštinimą, bet visuomet apie Dievo pagarbinimą. Dievą pašlovina tik sveikas ir brandus žmogus, kuris mirdamas apvelkamas nauju Prisikėlimo gyvenimu, „kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne“ (2 Kor 4, 11).

Daugiau >>>

Dovanojame žurnalo „Tapati“ naujausio numerio skaitmeninę versiją!

Dovanojame žurnalo „Tapati“ naujausio numerio skaitmeninę versiją!

Siekiame leisti žurnalą, kuris žavėtų ne tik moters akis, bet jaudintu sielą ir žadintų norą keistis. Mes ilgimės tikro grožio, tiesos ir gyvenimo. Tikime, kad Lietuvos moteris gali būti visapusiškai graži, todėl jau beveik 15 metų leidžiame šį žurnalą, kuris kalba apie paprastą moterį, gyvenančią nepaprastą gyvenimą.

Gal „Tapati“ yra tas žurnalas, kurio seniai ieškojai?

Sąlygos

You have Successfully Subscribed!

Pin It on Pinterest