Iš tikrųjų nepasakysiu nieko originalaus vienuolę Nijolę Sadūnaitę pavadindama „moterimi legenda“. Taip ją pavadintų kiekvienas, kuris nors kiek artimiau susipažintų su šįmet gražų septyniasdešimtmetį šventusios moters gyvenimu. Nepaprastai gyvybinga, trykštanti džiaugsmu, nestokojanti humoro jausmo Nijolė vis dar nenustoja daryti gerus darbus, kaip nuo mažų dienų matė darant savo mylimus tėvelius. Neramu dėl kitų dalykų. Lietuvoje jau auga karta, kuri nieko nežino, kas yra Nijolė Sadūnaitė ir kodėl apie ją verta kalbėti. Šiandien niekas nepersekioja mūsų dėl tikėjimo, netremia į tolimąją Mordoviją už vaikų mokymą krikščioniškosios Evangelijos tiesų. Tačiau šių dienų daugeliui jaunų ir vyresnių lietuvių tiesiog nebesinori nei girdėti apie Dievą, nei mąstyti apie Jį. Išsižada Jo savanoriškai. Juo labiau jiems neįdomu, kiek žmonių dėl tikėjimo, žodžio ir minties laisvės sovietmečiu paaukojo savo gražiausių gyvenimo metų, nes nenorėjo paklusti ir nusilenkti bedievystės dvasiai. Tuo metu, kai nemažai lietuvių per daug nemąstydami buvo komunistais, komjaunuoliais, kitokiais Lenino „anūkais“, kūrė šviesų komunistinį rytojų, kuriame tikrai nebuvo Dievo, anie rinkosi nepriteklių, panieką, persekiojimą, tremtį, tačiau neišsižadėjo Viešpaties, liko ištikimi Jo tiesoms ir nedarė jokio kompromiso su savo sąžine. Jie nekolaboravo net savo mintimis. Stiprūs, kilnūs, drąsūs. Tik ateinančių kartų bėda bus, jei šie žmonės iškeliaus pas Viešpatį, o likusieji pavėluotai supras, kad išėjus tokiems Dievo ištikimiesiems planetoje lieka mažiau šviesos, mažiau meilės, mažiau ryžto parodyti Šėtonui jo vietą.

Susitikusi su vienuole Nijole jos kukliame dviejų kambarių bute Antakalnio rajone, kur ji gyvena su savo viso gyvenimo ištikima drauge, taip pat vienuole, švelniai vadinama Bronyte, supratau, kad šią moterį ne kalbinti reikia. Ją reikia filmuoti, o po to įrašus rodyti visiems, praradusiems gyvenimo džiaugsmą. Nes kitaip neįmanoma perteikti Nijolės dvasinės šviesos ir džiugesio. Jos veido, rodos, nepalieka šypsena, jos žodžiai pilni dėkingumo, tik balsas šiek tiek prityla, kai trumpam prisimena kokį nors šiurpų epizodą iš politinių kalinių gyvenimo. Žiūriu ir negaliu nesistebėti, kad moteris, mačiusi ir KGB rūsius, ir Šiaurės taigos atšiaurumą, ilgus metus persekiota, penkerius metus gyvenusi be jokio asmens dokumento ir visoje Sovietų Sąjungoje paieškoma kaip pavojinga nusikaltėlė, šiandien atrodo gyvybingesnė ir sveikesnė negu kai kurie jauni, viskuo aprūpinti žmonės. Jokio liūdesio, nevilties, nepasitenkinimo, nors teko patirti tikrai daug baimės ir gąsdinimų. Vienuolė Nijolė į tokį mano pastebėjimą tik nusišypso: „Kartais aš vis dar susapnuoju, kad mane seka koks kagėbistas, tačiau tuomet, kai, rodos, jis mane sučiups, aš ištiesiu rankas ir pakylu lyg angelas, aš skrendu. Ar žinot, koks geras jausmas, kai gali taip skristi?“ Štai tokia Gerojo Dievo psichoterapija, išgydanti visas Nijolės baimes ir slogius prisiminimus.

Malonumas daryti gera

„Vaikystėje buvau taip išmokyta, kad gerą darbą padarius, nuotaika būna tokia gera, jog negali atsidžiaugti, – sako N. Sadūnaitė. – Pamenu, buvau paaugliukė, kai mama per vasaros atostogas pasiųsdavo pas tokią neįgalią senutę – buvo paralyžiuota – kad patvarkyčiau jos namus. Nueidavau, pasodindavau močiutę, surinkdavau patalus, čia pat Šventojoje išskalbdavau, padžiaudavau, kambarėlį išvėdindavau, gėlyčių pamerkdavau, močiutę švariai paguldydavau, o kokia laiminga jausdavaus… Nors nuo tų ne kokių kvapų kokias tris dienas valgyti negalėdavau (esu labai jautri kvapams), bet vis tiek laiminga, žinodama, kad vargstančiam pagelbėjau“.

O kai kalba pasisuka apie vienuolių ar kunigų įžadus neturėti šeimos, Nijolė labai paprastai paaiškina: kai per dieną būni daug kam padėjęs, ką nors gero padaręs, tai pasiekęs lovą krenti į miegą, kol kitas rytas naujiems darbams pažadina. Nėra kada mąstyti apie savo gyvenimą. Nijolė nuoširdžiai prisipažįsta, kad ir jos gyvenime buvo momentų, kai, rodės, tuoj meilės paukštė atsitrenks į jos širdį, bet tada tekdavo pasinaudoti valios jėgomis, pasistengti nematyti, nesutikti ir nekurstyti beįsižiebiančios kibirkšties. N. Sadūnaitė sako, kad nuo mažų dienų mamos buvo praminta „gyvuoju sidabru“. Matydama vietoje nenustygstančią, vikrumu ir ryžtu berniukams nenusileidžiančią dukrą, mama meldėsi už jos gyvenimą. Būdama septynerių Nijolė priėmė Jėzų Kristų, kaip ji pati sako, į savo nevertą širdį, per pirmąją Šv. Komuniją, tačiau tikrasis stebuklas įvyko daug vėliau, kai būdama aštuoniolikos ji sutiko būti savo draugės Bronytės sutvirtinimo motina. Tąkart vyskupas Julijonas Steponavičius labai vaizdžiai pasakojo, kaip sutvirtinamieji turi pasiruošti priimti Šv. Dvasią. „Pajutau, kad trūksta Šv. Dvasios malonių ir paprašiau Bronytės, kad ši pusę savo Šv. Dvasios dovanų man perleistų. Ji mielai sutiko“,– prisimena Nijolė. Vėliau, kai ji tapo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pogrindinė bendradarbė, Bronytė juokaudavusi: „Bepigu tau, juk tu pusantro karto daugiau dvasios turi…“ Iš tiesų Nijolė pamena, kad po to Sutvirtinimo sakramento juodvi tokia džiaugsminga dvasia buvo apėmusi, kad suprasti negalėjo iš kur tai. Tada pajutusios, kad atrado savo laimės žiburį: vienam Dievui tarnauti visa širdimi! Netrukus Nijolė pareiškė mamai, kad bus vienuolė…

Vienuolija – tai didelė šeima

„Mūsų seserija – Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių seserų kongregacija – Smetonos laikais buvo įsteigta Panevėžyje. Jos pagrindinis tikslas buvo globoti iš kaimų į miestus atvažiuojančias mergaites, kad jos nebūtų išnaudojamos. Pirmiausia jas pamokydavo tam tikrų namų apyvokos darbų, kad galėtų būti geros šeimininkės, arba kokio amato, vėliau vienoms padėdavo įsidarbinti, kitoms pasiruošti šeimos gyvenimui, dar kitos likdavo tarnauti kaip vienuolės. Žinoma, sovietmečiu jos veikė pogrindyje. Mes – seserys be abito ir man tai labai patinka, – pasakoja N. Sadūnaitė. – Šiandien aš turiu daugiau negu tūkstantį seserų. Kur benuvažiuočiau, visur atrasčiau bent kelias savo seseris vienuoles: Ruandoj, tokias juodaodes kaip mano batas, pas Lukašenką taip pat turiu, Romoj, Rygoj, Amerikoj irgi turiu, Lenkijoje daugiausiai. Kur nuvažiuoju, ten namus randu“.

Nors Nijolė minėjo daug šviesių žmonių – kunigų, gydytojų, mokytojų – kurie jai padėjo gyvenime, tačiau didžiausia pagarbą jai kėlė labai mylimas Tėtis – agronomas Jonas Sadūnas. Tai buvo labai doras, giliai tikintis, gabus, be galo darbštus, komunikabilus ir linksmas žmogus. Mergaitei nuo vaikystės buvo įstrigęs vakarais suklupusio ir labai nuoširdžiai besimeldžiančio tėvo vaizdas. Matyt, Nijolei pasisekė paveldėti daug tėčio sangviniško charakterio bruožų, o jo krikščioniškas ir maldingas gyvenimas buvo neįkainojamas dvasinis paveldas, padėjęs įveikti įvairius sunkumus.

Kai saugo Dievo ranka

Štai tik vienas epizodas, kaip Dievo malonė saugojo šią moterį kagėbistų pinklėse.

„1977 m. rudenį iš Krasnojarsko kalėjimo mane ir dar aštuonis kriminalistus atskraidino į Bogučanus, keturis šimtus km į Šiaurę ant Angaros kranto. Ten tik lėktuvai skraidė, o per upę vasarą tik laivais buvo galima susisiekti, – pasakojo N. Sadūnaitė. – Praktiškai mane vežė mirčiai. Kad man būtų linksmiau, buvo nuspręsta, kad aš ir dar aštuoni alkoholikai, kurie alimentų nemokėjo, turėjom kartu taigoje dirbti. Toks haremas: Sadūnaitė ir kompanija girtuoklių. Taigi, mus atvežė į tokį mažą kaimelį, iš kur mašina turėjo nuvežti penkiasdešimt kilometrų į taigą. Bet Dievas taip patvarkė, kad mašina sugedo ir turėjome likti nakvoti toj gyvenvietėj. Atvežė mus į milicijos postą, kad blaivykloje apnakvindintų. Išlaipino kieme ir paliko, juk vis tiek niekur nepabėgs – aplink kiek akys mato taiga. Aš pasilypėjau ant tvoros, atsisėdau ir … o Dievulėliau, koks grožis! Angara – du kilometrų pločio, aplink visom rudenio spalvom išmarginta taiga – geltona, žalia, ruda… „Viešpatie, koks didingas grožis“, – pagalvojau ir pradėjau šlovinti Kūrėją, giesmes giedoti. Aš jau buvau išmokusi nesirūpinti, kas manęs laukia, nes žinojau, kad Dievas geriau už mane mato, koks yra mano likimas. Tuo metu mane ant tvoros sėdinčią pastebėjo viena kaimietė, tokia teta Lena, vėliau aš su ja labai susigyvenau. Taigi, ji buvo milicijos valytoja ir sužinojo, kad kartu su atvežtais girtuokliais turėsiu nakvoti… Tada man buvo trisdešimt devyneri metai, ji gerokai vyresnė, bet jai patiko, kad taip linksmai ant tos tvoros sėdžiu, kaip koks žvirblis, ir čirškiu. Ta moteris nuėjo pas kalinių įskaitos viršininką, kuris buvo atsakingas už nuteistųjų priežiūrą, ir paprašė, kad jis leistų man pas ją namuose pernakvoti (ji gyveno milicijos pašonėje). Tas geras žmogus buvo ir sutiko, juk puikiai suprato, kad man nėr kur dingti… Taip aš atsidūriau pas tetą Leną. Buvau pirty išmaudyta, pavalgydinta ir jau ruošėmės eiti miegot, kai užsuko jos kaimynė ir pradėjo guostis, kad jau nebeturi jėgų dirbti mokykloje valytoja, kai vietoj šešių etatų yra vos dvi darbuotojos ir viena iš jų jau išvyta iš darbo už girtuokliavimą. Lena iš karto sumojo, kad reikia mokyklos ūkvedei pasiūlyti nuteistąją, t. y. mane, įdarbinti. Mokykla pradeda dirbti nuo aštuonių, o aš į miliciją turiu atvykti devintą, taigi, visa valanda reikalams sutvarkyti. Taip aš rytojaus dieną atsiradau pas mokyklos ūkvedę, o ta apsidžiaugusi, kad esu sveika ir negerianti, iš karto priėmė į darbą net nepasidomėjusi, kaip aš šitam krašte atsiradau. Taigi, einu laiminga su teta Lena ir matau priešais ateina toks išvaizdus, gana jaunas vyras. Teta Lena sako: „Va, tai mūsų aštuonmetės direktorius“. Aš sau galvoju: „Niekam kiaulių nestačiau, negaliu ir čia kitaip elgtis“. Priėjau prie direktoriaus ir rusiškai sakau: „Noriu pas jus valytoja dirbti“. Jis džiaugsmingai atsako: „Gerai!“ Tada toliau sakau: „Bet aš politinė tremtinė“. Jis nesutrinka: „Kad pas mus tokių nėra“. „Bet kartais pasitaiko“, – šypteliu atsakydama. Tada jis truputį pabalo ir sako: „Palaukit už pusvalandžio jums atsakysiu“. Vėliau man žmonės papasakojo, kad jis nuėjo pas nuteistųjų prižiūrėtoją išsiaiškinti, kokia mano byla. Tas atsivertė, perskaitė, kad nuteista už „Katalikų kronikos“ platinimą ir sako: „Šita tikinti, tai jau tikrai negerianti, gali priimti į darbą“. Taigi, jau tą pačią dieną buvau įdarbinta ir valiau klases“.

Žinoma, kad tie, kurie Nijolę siuntė į tą taigą su keliais alkoholikais dirbti tikrai kitokio jos likimo tikėjosi… Kas galėjo jai nutikti ji netrukus sužinojo, kai jos „palydovai“ buvo parvežti į Bogučanų ligoninę. Pakeliui bevažiuojant į taigą jie savo šimtasiūles išsikeitė į vietinę degtinę ir nusigėrė iki baltosios karštligės… Visa ta orgija baigėsi tuo, kad vienas iš jų, jaunas ir simpatiškas kaukazietis, buvo išprievartautas ir negyvai sudaužytas, dar trys sunkiai sužaloti. Po trijų dienų jie išsipagiriojo. Lavonas jau buvo pradėjęs dvokti, o sužeistiesiems reikėjo ieškoti pagalbos. Kai juos atvežė į ligoninę, Nijolė atėjo jų aplankyti. Tada vienas iš jų ir pasakė: „Nele, tu po laiminga žvaigžde gimusi“. „Aš tai žinau, mano antras vardas Felicita, o iš kur tu žinai“, – tada paklaususi N. Sadūnaitė. Vyriškis atsakė: „Jeigu būtum su mumis važiavusi, ilgiau paros nebūtum gyvenus. O ką? Meška – prokuroras, vilkas – advokatas, ką norim tą ir darom. Mes tiek prisigėrėm, kad neatsiminėm, ką darėm“.

„Va taip mane Dievulis saugojo“, – šypsosi Nijolė. Po mėnesio į Bogučanus atvažiavo bičiuliai ir atvežė Sadūnaitės medicinos seselės diplomą, kurį ji buvo Lietuvoje įgijusi. Kaip tik tuo metu ligoninėje gimdymo skyriuje reikėjo medicinos seselės, ir Nijolę ten priėmė išskėstom rankom. Tačiau ir čia Nijolė pareiškė, kad ji nedirbsianti, jei reikės turėti reikalų su abortų operacijom. Bet ją nuramino, kad jų ligoninėje moterys tik gimdo, abortų nedaro. Netruko N. Sadūnaitę ligoninės pacientės pamilti, nes ji visada nuoširdžiai visomis rūpinosi, gimusius kūdikius prižiūrėjo, o jei kuris būdavo silpnas, skubėdavo pakrikštyti. Dabar ji juokiasi, kad visas mergaites krikštijo Marijomis, o berniukus – Juozapais ir liepdavo danguje už Lietuvą melstis.

Tačiau buvo ir tokių, kurie Nijolei stengėsi kaip nors pakenkti, grąsindavo kokiu sifiliu ar tuberkulioze apkrėsti. „O kiek buvo norų mane išprievartauti! Juk taip įdomu, kad sorok liet a ješčio dievuška. Bet ir čia ne jų valios būta, nors agentai mėgino ne kartą surasti vyrukų tokiam darbui“, – pasakoja vienuolė. Vis dėlto viena vyresnioji seselė buvo apnuodijusi Nijolę ir apkrėtusi geltlige. Bet „nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, Dievą mylinčiam žmogui…“ Paguldyta į infekcinį skyrių N. Sadūnaitė susipažino su ligoninės vyriausiojo gydytojo M. Butkaus, kuris buvo lietuvis, pokario tremtinys, žmona, dirbusia infekcinio skyriaus gydytoja. Ši pažintis labai pravertė, kai KGB veikėjai pradėjo ieškoti būdų, kaip išmesti Nijolę iš ligoninės. Ligoninės vadovas gudriai atsikirsdavo, kad N. Sadūnaitė yra gera darbuotoja, o jeigu ji kaip politinė kalinė neturi teisės dirbti, tegul jie taip ir parašo savo kreipimesi, dėl N. Sadūnaitės atleidimo iš darbo. Šito KGB tuo metu jau nebegalėjo daryti. Juk jau buvo aštuntas dešimtmetis ir KGB vengė viešų pareiškimų apie politinius kalinius. Tuo metu kaliniai jau nebuvo fiziškai kankinami ar žudomi. KGB darbuotojai sugalvodavo, kaip būtų galima palaužti žmones psichologiškai arba sudaryti tokias bausmės atlikimo aplinkybes, kad asmuo neturėtų galimybės išgyventi. Tačiau labai daug žmonių, kurie sovietiniais laikais buvo persekiojami ir teisiami už tikėjimą, kaip ir Nijolė Sadūnaitė gali paliudyti, kad Dievas stebuklingai pakreipdavo situacijas tokia linkme, kad daug KGB planų žlugdavo. Vis dėlto pakankamai daug persekiojamųjų dėl tikėjimo ir Lietuvoje, ir visoje Sovietų Sąjungoje sumokėjo pačią didžiausią kainą – neteko gyvybės, bet neišsižadėjo savo Dievo, nenusižengė savo įsitikinimams.

Kas teikia drąsą?

Nijolė sako, kad ji savo gyvenime sutiko daugiau gerų, negu blogų žmonių, nes pati visada būdavo geros nuotaikos, visiems gero linkinti ir su meile patarnaujanti. Kita vertus, ji net ir apie savo nuožmius tardytojus kalba su stebėtinu atlaidumu, tebevadina kaip ir anksčiau „broleliais“. Ji gerai pamena jų pavardes, tačiau nesiekia jokio revanšo. Nijolė sako, kad tegul Dievas jų pasigaili, kad bent prieš mirtį jie suprastų, jog be atgailos jų laukia baisi pragaro amžinybė. Dabar, kai jau greitai bus dvidešimt metų, kaip Lietuvoje niekas nepersekioja dėl tikėjimo ir žodžio laisvės, Nijolė sako, kad niekada nejautė taip arti Dievo dvasios, kaip tada, kuomet sėdėjo tuos dešimt mėnesių KGB rūsiuose ir buvo visaip gąsdinama, kad išsigandusi palūžtų ir išduotų žmones, su kuriais dirbo pogrindyje. „Iš prigimties esu tikra bailė. Bijau pelių, visokių gyvių, nepakenčiu blogų kvapų, tačiau kai reikdavo ištverti kagėbistų spaudimą ir tardymus, pajusdavau tokią vidinę stiprybę ir džiaugsmą, kad jie netekdavo kantrybės, bet ne aš. Kai jie nebeiškentę pradėdavo gąsdinti psichiatrine ligonine, aš jiems atsakydavau, jog man ir ten užteks jėgų džiaugtis ir giedoti, nes mano sąžinė rami. Bet aš nesuprantu, kaip jie gali ramiai miegoti, kai ant jų sąžinės tiek nekaltų žmonių kančių“, – sako N. Sadūnaitė.

Tą vakarą besiklausant vienuolės Nijolės valandos bėgo neskaičiuojamos, nes ji savo greitakalbe prisimindavo vis naujus ir naujus praeities epizodus, kurių užtektų storam romanui parašyti. Bet tai būtų ne žmogaus sukurta, o paties Dievo ranka rašyta nuolankios širdies, tačiau labai tvirtos dvasios moters gyvenimo istorija. O kai skaitai N. Sadūnaitės kalbas, kurias ji rėždavo savo teisėjams, nejučia iškyla Senojo testamento eilutės iš Išėjimo knygos: „Mozė atsakė Dievui: „Kas aš, kad eičiau pas faraoną ir išvesčiau iš Egipto izraelitus?“ Dievas atsakė: „Aš būsiu su tavimi!“ (Iš. 3;11–12) Nuolankią ir paklusnią širdį Dievo dvasia pripildo ir drąsos, ir išminties. Tai ir liudija Nijolės gyvenimo kelias.

Danguolė Bičkauskienė

Pin It on Pinterest