Dvi gydymo priemonės, iš abejų sunkių negalių man labiausiai padėjusios vaduotis, yra tyla ir suprantančio draugo artumas.
Garbė ir šlovė visiems chemikams, išradusiems skausmą malšinančius vaistus, tegul bus palaiminti gydytojai, nereikalingų vaistų skyrėjai, – ir vis dėlto be gyduolės tylos visas pasaulis drumsčias, o sielai trūksta sparnų.
Tyla sutelkia išblaškytas jėgas, atveria kelią į širdies branduolį. Triukšmas nualina asmenybę, sielą, dvasią.
Triukšmas sutrauko nervus, sudrasko švelnų sielos audinį, sukelia fizinę ir dvasinę negalią.
Tyla reiškia malonią savijautą, kai išsilaisvinęs iš pančių jau nesi svetimas šiam pasauliui. Tyla: būti pačiam savimi, būti sujungtam su dieviškomis galiomis mumyse, kartu – tai atsižadėjimas ir pilnatvė.
Tyliai it debesiui bevėjame vasaros danguje per gyvenimą plaukti ir lygiai taip pat tyliai išnykti.
Lėtas snieguolių skrydis šaltą žiemos dieną ramina – žiūrėti į jas, nieko negalvoti, nieko netrokšti. Žemėn sklendžiantys kristalai gesina nerimo ugnį, maldo vienatvės kartėlį, vėsina perštinčias žaizdas.
Jausti dvasios pakilumą stebint, kaip vanagas išskleidęs sparnus skrodžia orą, kaip dailiai suka ratus viršum trobesių ir medžių viršūnių.
Matyti kregždes tartum perlų vėrinį ant telefono laidų ir girdėti nesuprantama mums kalba čyvuriuojant – visa tai sieja mus su neišvengiamais, nesuvokiamais kosmoso dėsniais.
Jei pavyksta įsiklausyti į tylą, pavirsti tylos ausimi, skausmas apsitraukia šydu ir tuomet jauti visų daiktų virpesius.
Kartais pabudus naktį gilioj tyloj mane apima laimės jausmas. Vos drįsdama alsuoti ir sukrutėti, noriu gerti gurkšniais tą tylą kaip ištroškęs klajūnas vėsų šaltinio vandenį. Jei turi jėgų nustumti šalin savo įgeidžius, troškimus ir nusivylimą, tada palengva prasideda atsinaujinimas, sveikimas – pirmiausia sielos, o ši savo ruožtu skatina sveikti ir kūną.
Mano gyvenimo išvados, mano geriausieji personažai gimė nakties tyloje arba anksti rytą, kol minčių audeklo dar nesudraskė šaižaus triukšmo botagas ar į peilio ašmenis panašūs balsai.
Jausti palaimą – tai kartu su medžiais kuždėti ryto maldą, kartu su paukščiais sveikinti naują dieną, kartu su gėlėmis pražysti saulės spindulių glostomai, kartu su varnėnu nuskristi medžio viršūnėn.
Dideli dalykai bręsta tyloj.
Nepakanka nutilti, privalu tyloje save keisti, kad galėtum įsilieti į visuotinį vienas kito tausojimą.
Tyloje į mus smelkiasi amžinoji šviesa.
Vandens vaizdas – nesvarbu, ežero, upės ar jūros, – giedrina sielą ir atneša palengvėjimą. Sunkūs kasdienybes rąstai plaukia ir neša mus.
Nūdienos bėdą – nepakantumą – ko gero galime aiškinti tuo, kad neturime nei galimybių, nei noro kaskart vis sugrįžti į tylos terpę – pavirsti augančiu medžiu. Viena iš priežasčių – miesto butuose nėra jokio slapto kampelio, jokio rūsio, jokio užburto sodo, kur mažas žmogus galėtų pasislėpti ir augti savo vidumi it gėlė.
Būryje svetimų žmonių, kurie be paliovos mala liežuviais, klaidingai galvodami, kad tik šitaip ras kelią į artimą žmogų, tyla yra žudoma, o kuriama nuobodi individualybė.
Moterys batų kulniukų garsiu kaukšėjimu, apyrankių brazgesiu tikisi nuvysiančios nuobodulį, irzlumą ir nevisavertiškumo jausmą.
Vyrai, kurie be jokio reikalo garsiai kalba, yra nepasiekę pageidautino posto. Dar mokykloje turėtume mokyti vaikus, kad šūkauti yra taip pat nemandagu, kaip ir spjaudytis.
Tyla surenka daiktan išbarstytas jėgas, atveria vartus į daiktų esmę. Tyloje mes susiliejame su savimi ir su dieviškomis galiomis, esančiomis mumyse ir aukščiau mūsų. Pašnekesys dviese su mylimu “tu”, su knyga, su muzika yra įmanomas tik tyloje, susikaupus, vienatvėje. Mūsų vidiniame ir išoriniame pasaulyje taip apstu triukšmo, kad vis labiau prarandame sugebėjimą įsiklausyti į tylą, ir ne tik į tylą, bet ir į švelniausius garsų niuansus. Kalba skirta: klausytis, įsiklausyti, pasiklausyti, bet kaip retai mes šitai darome kasdieniniame gyvenime. Kad suprastum savo pašnekovą, privalai tylos jūron nugramzdinti savąjį “aš”, rūpesčio graužatį, kamuojantį nerimą, pamaiviškumą ir valdžios troškimą. Kas tarp tariamų žodžių neišgirsta ir neištartų, draugu negali būti. […]
Kiekvienai motinai reikėtų kasdien mažiausiai po valandą pabūti vienai, reikėtų išorinės tylos, to vidinės tylos pamato, reikėtų vienatvės be jokių rūpesčių tam, kad savo vaikų ji nelaikytų našta, bet dovana, ir kad įstengtų iš mažų sielos stygų išgauti tikrąjį garsą.
Kraupi šių dienų statistika rodo, jog dauguma nužudytų vaikų yra ne seksualinių maniakų aukos, bet pačių motinų nuodėmė.
Klegėjimas, siautulys, noras žūtbūt linksmintis, malonumų medžioklė – tai vidinės tuštybės ženklai, tokios tuštybės, kurios triukšmu neišsklaidysi, […]
Didi širdis kalba tyliai, spinduliuodama dvasios stiprybę.
Zenta Maurinia
Iš latvių kalbos vertė Renata Zajančkauskaitė
