facebook_pixel

Kunigas Kęstutis Dvareckas dėl priklausomybės prieš aštuonerius metus buvo praradęs viską – kunigystę, pasitikėjimą žmonėmis, laisvę. Šiuo metu Kęstutis vadovauja „Caritas“ priklausomų asmenų bendruomenei „Aš esu“. Ją pats įkūrė, joje kartu gyvena devyniolika įvairiomis priklausomybės  formomis sergančių žmonių, čia ne tik pats sveiksta, bet ir stengiasi padėti kitiems pajudėti sveikimo keliu.

Kaip jums kilo mintis įkurti įvairiomis priklausomybės formomis sergančių asmenų bendruomenę?

Ši bendruomenė reikalinga man pačiam sveikti, nes pats esu priklausomas. Tik tarnaudami kitiems patys sveikstame, todėl ši bendruomenė buvo šiaudas man pačiam gelbėtis arba tiksliau – priimti gelbstintį Viešpaties gerumą. Bendruomenė gimė iš nenoro sirgti, atkristi. Su pratau, kad man reikia žmonių, su kuriais galėčiau dalytis kasdieniu gyvenimu realiai, ne tik poetiškai arba fragmentiškai.

Iš pradžių buvome maža kelių žmonių bendruomenė, tačiau paskui prisidėjo dar daugiau žmonių. Iš pradžių glaudėmės Pavilnyje pas Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seseris, o paskui kardinolas Audrys Juozas Bačkis mums davė patalpas prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje.

Pirmus ketverius metus buvome labiau integracinė bendruomenė, skirta žmonėms, jau šiek tiek atpažinusiems savo vartojimo priežastis ir sutvirtėjusiems sveikimo kelyje, bet dar patiriantiems daug pavojų atkristi. Tokie žmonės, grįžę į gyvenimą, susiduria su dažnai dar pasitaikančiu nepagarbiu, žeminančiu antstolių elgesiu, su artimųjų nepasitikėjimu, su visuomenės spaudimu pirmą atlyginimą būtinai pragerti ir su begale kitų dalykų.

Vėliau mūsų bendruomenėje atsirado ir reabilitacinė pusės metų programa, skirta žmonėms tiesiai nuo taurelės arba adatos. Taip pat šiuo metu pas mus renkasi priklausomų asmenų artimųjų grupelė, nes artimieji patiria kartais ne mažiau nei priklausomi asmenys.

Be viso to, dar dirbame ir su visuomene, mėgindami išsklaidyti įvairius mitus, nes ši liga dažnai nepripažįstama kaip liga net ir tarp išsilavinusių žmonių. Tai laikoma valios pastangų trūkumu, pasileidimu. Todėl kartu su portalu bernardinai.lt mes vykdėme projektą „Sveikas, gyvenime“, jo metu parengėme laidų ciklą apie šią ligą. Taip pat išleidome dvi knygas „Sutemos tirščiausios prieš aušrą“ ir „Sveikas, gyvenime“.

Taigi iš kelių žmonių grupės išaugome į nemažą bendruomenę. Prisipažinsiu, nenorėjau, kad ši bendruomenė tokia didelė užaugtų. Kartais apima tokia pagarbi Viešpaties baimė, kai pagalvoji: „Viešpatie, kiek tu čia jau visko padarei, kiek daug ir kaip apsčiai visko davei!“ Pasidaro net kiek baugu. Kartais atrodo, kad gal jau gana. Bet stengiuosi kiekvieną dieną gyventi sąžiningai ir neignoruoti Dievo ar žmonių kvietimų, provokacijų. Būna, kad jei tik ryte pasakau, jog naujokų daugiau nebus, nes reikia išsaugoti palankią sveikti atmosferą, vakare būtinai kas nors pasibeldžia į duris. Ir jei jaučiu, kad žmogus negali laukti rytdienos, priimu.

Iš kur semiatės stiprybės ne tik pats sveikti, bet dar ir kitiems padėti?

Dievas mane patį apdovanojo žmonėmis, kurie padėjo man reikiamu metu ir reikiamoje vietoje. Juos vadinu tais Simonais Kirėniečiais, jie neprivalėjo man padėti, bet padėjo. Man tik reikėjo tų žmonių neatstumti, neužsisklęsti, surizikuoti daryti tai, kam esu kviečiamas, nors nesupratau, kodėl man to reikia. Patyriau tokį malonės laiką Pakutuvėnuose, ten buvo daug vietos maištui, paieškoms, daug kantrios pranciškono brolio Gedimino meilės. Jis mane vienodai sutikdavo ir besipykstantį, ir gerą. Taigi Viešpats kantriai ir ištikimai vedė. Ir aš noriu, kad ši bendruomenė būtų ne mano, o Viešpaties.

Kokios yra priklausomybės priežastys? Ar žmogus pradeda svaigintis dėl to,  jog paveldėjo šį polinkį, ar dėl to, kad nesusitvarko su savo vidinėmis žaizdomis?

Gerai žinomas gydytojas toksikologas dr. Robertas Badaras, ne vieną ištraukęs iš mirties nagų, garsiai kalba apie genetinę priežastį. Gal ji ir neturi lemiamo balso, bet šis veiksnys yra labai stiprus, tai rodo net ir paprasti tyrimai. Jeigu žmogus turi įgimtą polinkį, užtenka gyventi netvarkingai, kad prasidėtų bėdos.

Tačiau šv. Jonas Paulius II, apmąstydamas šią ligą, sako, kad tai yra meilės stygiaus liga. Kartais savo bendruomenėje juokais šaipomės iš savo psichologų, sakydami, kad pagal juos iki ketverių metų visi traumuojami, o paskui visą gyvenimą gydosi. Bet iš tiesų kažkur vaikystėje, matyt, būna įskilimas, įtrūkimas, kur žmogus buvo „nedamylėtas“. Kažkur jis suabejojo meile, buvo mylimas už kažką, bet ne dėl paties savęs.

Didžiajai daliai užkibusių priklausomųjų patiko ta apsvaigimo būsena, nes jos apimti jie jautėsi laisvi. Blaivūs save jie sunkiai pakęsdavo, laikė save niekam tikusiais ir įrodinėjo, kad yra kažko verti, liguistai ieškojo pritarimo, pagyrimo. Mokėjo būti sau priimtini tik šaunuoliai, tokie, kuriuos giria žmonės. Bet nenorėjo susitaikyti su savimi ribotais, ne viską žinančiais ir ne viską galinčiais, savęs tokių gėdijosi. Priklausomybė yra menkos savivertės liga. Taigi tų susirgimo priežasčių tikrai būna ne viena, dažniausiai net visas jų būrys.

Bet iš tiesų kažkur vaikystėje, matyt, būna įskilimas, įtrūkimas, kur žmogus buvo „nedamylėtas“.

Mitas yra tai, kad priklausomojo problema yra konkretus narkotikas, alkoholis, kazino. Klaidinga manyti, kad jei nebūtų šių svaiginimosi priemonių, žmogus būtų sveikas. Tada prasidėtų baisūs valgymo sutrikimai, azartiniai važinėjimai automobiliu. žmogus vis tiek ieškotų priemonių užsimiršti. Dėl to neužtenka nustoti vartoti, įsiūti ampules, prigrasinti, reikia rimtai stabtelėti ir įsiklausyti, kokiais nors būdais kompensuoti tai, ko žmogus negavo, kad jo vystymasis būtų visavertis, augimas – sveikas.

Šioje bendruomenėje du kartus per dieną bendrai meldžiatės, taip pat sekmadieniais kartu einate į Šv. Mišias. Ar tai reiškia, kad čia besikreipiantys žmonės turi būti tikintys?

Mūsų bendruomenėje žmonės yra laisvi. Yra čia ir netikinčių, ir kitų konfesijų krikščionių. Mūsų tikslas šioje bendruomenėje nėra gaminti popierinius krikščionis, mes nieko neverčiame, žmogus čia yra laisvas rinktis. Čia gyvena ir nekrikštytų asmenų, ir aš kartais atsisakau juos krikštyti. Pirmus mėnesius net tualete žmogus turi susivokti, ką daryti, o ką jau kalbėti apie egzistencinius klausimus.

Norisi čia ateinantiesiems visų pirma suteikti besąlygiškos meilės. Mane labai sujaudino vieno bendruomenės nario pasakymas: „Visur, kur nueinu ir pasakau, kad esu narkomanas, mane atstumia, o čia ta vieta, kur mane kaip tik priėmė tik dėl to, kad esu narkomanas.“ Mane tai sugraudino. Norisi leisti prašantiems pagalbos būti priimtiniems, padėti išsilaižyti žaizdas, padrąsinti, kartu pažvelgti į praeitį ir atsekti, kas kelia tą vidinę įtampą.

Todėl rinkdami darbuotojus daugiausiai kreipiame dėmesį į tai, ar jie turi meilės žmogui. Yra dirbę pas mus puikių savo srities profesionalų, bet jie iš aukšto bendravo su šitais žmonėmis. Man sunku buvo į tai žiūrėti, nes pagalba tokiu atveju pasidaro neįmanoma. Norisi rasti tokių žmonių, kurie ne diplomu mojuoja ar moka gražiai pakalbėti, bet gali Jėzaus pavyzdžiu prie ligonio pasilenkti, mazgoti kojas. Aišku, vien meile neišgydysi, reikia ir žinių, bet be meilės irgi neišeis.

Ar gali apskritai tikėjimas Dievu padėti žmogui išgyti nuo priklausomybės?

Tai subtili tema, nes Lietuvoje yra du kraštutinumai. Yra žmonių, kurie visiškai ignoruoja dvasinį dėmenį, sakydami, kad tik psichiatrai, psichologai gali padėti, o kiti, oponuodami ir norėdami pabrėžti dvasinio gyvenimo svarbą, ignoruoja visus kitus dėmenis, teigdami, kad užtenka tik melstis.

Mano manymu, pagalba sergančiam žmogui turi būti kompleksinė. Nereikia ignoruoti nei socialinio, nei psichologinio, nei dvasinio dėmens. Drįstu sakyti, kad nemažai žmonių savo priklausomybę nuo svaigalų mėgina keisti liguista religine priklausomybe. Jeigu tikėjimą laikau dovana, atgyja ir saugumas, ir savivertė. Bet jei vieną priklausomybę pakeičiu kita ir mėginu atsakomybę už savo gyvenimą ir veiks mus numesti Dievui, nemanau, kad tai yra krikščionybė arba tai, kas yra blaivu.

Yra pas mus buvę žmonių, prisirankiojusių labai keistų Dievo vaizdinių. Kartais būna, kad žmogus susikuria pagal savo poreikius tokį kišeninį dievą, kuris vykdo jo valią. Tokie žmonės prašo, kad Viešpats panaikintų jų žalingo gyvenimo padarinius, bet patys nori gyventi kaip gyvenę ir neketina nieko keisti.

Todėl visų pirma reikia užduoti sau klausimą, ar sutinku nuo šiol gyventi pasikliaudamas ne savo galva, bet Dievu ir jo valia. žinoma, neišvengsi klaidų, nes to jautrumo Dievo valiai tikrai stinga. Bet tik tai yra sveikimo kelias. Sveiksti tada, kai stengiesi keistis, o ne toliau save kankini ir atbėgi pas Dievą tik tada, kai tau jo prireikia.

Pas mus ateina patarnauti ir egzorcistai. Jie mums padėjo atpažinti, kad dažniausiai tingisi ir nesinori ką nors keisti, norisi tik Viešpatį įdarbinti. Dvasinis augimas nėra neskausmingas. Jis visada neša su savimi nežinią. Kartais juokaudamas sakau, kad kalėjime yra tam tikro saugumo. Tu žinai, kaip tau bus, žinai, kada eisi pasivaikščioti, kada kas. Juk ir Dievo tauta dykumoje ilgėjosi vergystės, nes joje viskas buvo aiškiau, o dykumoje viskas neprognozuojama. Ta nežinia, susijusi su pasitikėjimu Viešpačiu, dažną baugina, nes Dievo valia ne visada yra labai saldi. Dievas nori mus išgelbėti, o ne mums patikti, nors kartais pykstame ant Jo, kad neduoda to, ko prašome. Taigi yra tokių žmonių, kurie nusivylę Dievu atkrinta, grįžta į psichiatrines. Jiems tada būna dar sunkiau.

Bet, žinoma, vidinis išgydymas su Dievo pagalba vyksta. Aš pats atsimenu, kaip po labai sunkaus periodo buvau rekolekcijose ir iš jų išvažiavau jausdamas labai aiškų tikrumą, kad esu Dievo mylimas vaikas, dėl kurio Jam nieko negaila. Jis net gėrisi manimi. Man tada buvo labai baisu sutikti su tuo sakiniu. Buvo labai sunku patikėti, kad Dievas mane myli ne už kažką, o nepaisant visko. Esame sau negailestingi, todėl mums reikia santykio su Dievu, kad su meile į save pasižiūrėtume. Išgyvendamas santykį su Dievu tampi jautresnis, pagarbesnis sau.

Ar įmanoma visiškai išgyti nuo priklausomybės?

Saikingai vartoti nebus galima niekada. Man atrodo, kad priklausomybė nėra pagydoma. Pats matau, kaip po penkerių ar dešimties metų draugai vėl pradeda vartoti, vėl atkrenta ir nueina į dugną. Viską, ką dešimt metų statė, sugriauna per savaitę ar kelis mėnesius.

Ši liga nuolatos ieško kitų landų, todėl aš turiu būti budrus. Nėra taip, kad apgijau su Viešpaties pagalba ir viskas jau gerai. Atželia ji vis iš naujo, todėl nuolat turi būti budrus, stebėti, kur ji dabar mėgins suvedžioti, per nereikalingus daiktus, maistą arba dar per ką nors. Tai yra nuolatinis darbas, bet visi žmonės yra priklausomi nuo nuodėmės, tik esant konkrečiai priklausomybei tai aiškiau matyti. Visiems juk reikia be paliovos budėti, nes tas riaumojantis liūtas taip pat nesnaudžia. Dažnai lengvai lipame ant to paties grėblio manydami, kad dabar bus kitaip. Visi kovoja tą pačią budrumo kovą, gal tik ne tiek rizikuodami iš karto viską prarasti kaip priklausomas žmogus.

Kalbino Gintarė Minkevičienė

Žaidimas ir depresija

Žaidimas ir depresija

Kalbėdamasi su tyrimo dalyviais, kartais pasijusdavau taip, tarsi būčiau iš kitos planetos – kaip svetimšalė, mėginanti perprasti papročius ir tradicijas žmonių, kurių gyvenimas, regis, neįtikėtinai skiriasi nuo manojo. Pasitaikydavo nesmagių akimirkų, kai...

Alavijas – stebuklingas augalas

Alavijas – stebuklingas augalas

Pavasarį gamta atgimsta ir atsinaujina, to reikia ir mūsų odai bei organizmui. Vienas iš nedaugelio vaistinių augalų, esantis po ranka vasarą ar žiemą bei natūraliai ir intensyviai drėkinantis odą, yra gydomasis alavijas. Šį augalą daugelis augina namuose kaip...

Kodėl vaikai maištauja?

Kodėl vaikai maištauja?

Turint galvoje didžiulę artimumo svarbą vaiko psichikai, tas, prie kurio vaikas yra labiausiai prisirišęs, turės didžiausią įtaką jo gyvenimui. Ar vaikai negalėtų būti prisirišę prie savo tėvų ir mokytojų, o kartu – ir prie savo bendraamžių? Tai ne tik įmanoma, bet ir...

Tuštesnis, apstesnis gyvenimas

Tuštesnis, apstesnis gyvenimas

Švytintis saulės šviesulys pripildė rugpjūčio dangų tą dieną, kai prasidėjo ši istorija, dieną, kai aš gimiau, dieną, kai prasidėjo mano gyvenimas. O aš savo kūnu pripildžiau motinos įtemptą degantį žiedą. Mano plaučius pirmą kartą nusvilino šios žemės oras ir aš...

Dovana, kurios niekas nenori

Dovana, kurios niekas nenori

Kaip įprasta, jei jaučiame skausmą, jo nenorime. Kodėl dr. Brandas su bendradarbiais išeikvojo tiek laiko ir jėgų bandydami sukurti skausmą, kai dauguma kitų medikų uoliai dirba, kad jį nuslopintų? Sužinojau daug faktų apie skausmo tinklo konstrukciją. Netgi pradėjau...

Pasidalinkite!