Artėjant švenčių metui pažįstamiems, bendradarbiams ir draugams dažnai linkime džiaugsmingų ar ramių, prasmingų ir visokiais kitais būdvardžiais apipintų švenčių. Ir kaip dažnai tokiu metu savo kabinete matau akis, laukiančias atsakymo į baikštų klausimą: „Daktare, gal aš nenormalus (-i), nes noriu, kad šventės greičiau baigtųsi, noriu pasislėpti nuo visų. vien nuo minties apie šventę man kyla kraujospūdis ir nerimas, pradėjau blogiau miegoti. tuo metu jaučiuosi ypač vienišas (-a) ir nereikalingas (-a) …“
Šį sąrašą būtų galima tęsti be galo. Nepaisant giliai mūsų pasąmonėje glūdinčio ir reklaminiais triukais visaip stiprinamo džiaugsmingo šventės įvaizdžio, daugelis mūsų tuo metu jaučiamės lyg sugauti, neturį teisės pasirinkti ir vietoje besišypsančio, ramybe spinduliuojančio veido veidrodyje matome įtampos ir nerimo kupiną žvilgsnį.
Kanados psichiatrų asociacija pateikė tokią streso, patiriamo švenčių metu, statistiką: 71 proc. mamų mano, kad šventės yra didesnio streso metas; 45 proc. mamų per šventes dirba tiek, kad sau skiria tik keletą minučių, ir tik 52 proc. vyrų ir 40 proc. vaikų joms talkina per šventes. 34–54 m. amžiaus asmenims per šventes gerokai padidėja streso lygis. Šventinis apsipirkimas ketvirtadaliui žmonių sukelia didelius galvos skausmus ir net 11 proc. kankina nemiga. Ypač padaugėja nusiskundimų sušlubavusia širdies veikla.
Manau, jog pas mus ši statistika yra panaši, o gal ir dar blogesnė, ir maža ką džiugaus čia būtų galima įžvelgti. Gyvename greito tempo, didelių ambicijų ir lūkesčių bei sumažėjusių galimybių laikmečiu, išoriškai lyg ir laisvi, tačiau viduje daugelis suvaržyti.
Taigi gresia šventė? Ar tikrai taip? Arba ką galime pakeisti, kad galėtume nuoširdžiai ištarti – šventė ateina!
Pirmiausia atsikratykime to nuogo prisitaikymo – jeigu kiti žmonės švenčia, tai ir aš privalau. Taip, tradicijos mums sako, kad šventes reikia švęsti ir net pats Dievas septintąją dieną ilsėjosi taip švęsdamas pasaulio sukūrimą. Taip, visuomenėje egzistuoja tam tikros normos, kaip dera ar nedera elgtis vienu ar kitu atveju. Tačiau dažnai bandydami tik atitikti reikalavimus įkaliname save aklai tęsdami tradicijas, kuriomis netikime. Taip elgiamės konformistiškai – veikiame kitaip nei norisi, siekdami prisiderinti prie aplinkos ir stengdamiesi išlaikyti „šventą ramybę namuose“, nors kaip tik jos ir pritrūkstame. Neretai pasielgę kitaip, nei įprasta, bijome pasijusti kalti ir beširdžiai: „esu blogas sūnus / dukra; tėvas / mama; draugas (-ė), nes nepakviečiau, nenupirkau dovanos“ ir t. t. Jaučiame net gėdą, nenorime pasirodyti silpni, niekam tikę, sulaukti užuojautos ar komentarų skaudžia tema: „Žinome, ką reiškia per šventes būti vienam, būtinai ateik į svečius, jau tik nereikia liūdėti“ ir panašiai.
Galbūt atėjo pats laikas kurti savo – naujas – tradicijas. Nebijokite eksperimentuoti, keiskite jums atsibodusią rutiną. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad kas sena – netinkama. Tiesiog pradėkite kažką savito ir artimo širdžiai. Šiek tiek kūrybiškumo, truputis avantiūros ir daug meilės – štai jums ir nauja.
Nebijokite priimti savo jausmų tokių, kokie jie yra. Jūsų pastangos priverstinai būti laimingam vaidinant atitinkamą vaidmenį džiaugsmingos šventės scenoje gali būti žalingesnės nei esama būsena. Psichologo Bentlio (J. Bentley) nuomone, „neigiami jausmai yra vertingi patys savaime, nes jie rodo, kad kažkurioje vietoje reikalingi pokyčiai“. Mes taip dažnai darome tai, ko nori ir tikisi iš mūsų kiti: juokiamės, kai norisi verkti, valgome, nors nesame alkani, perkame, nors visai to nereikia. Lyg mes ir ne mes vaikštome. Gal todėl ir sunku švęsti. Juk šventę daro šventišką mūsų nuoširdūs ir tikri jausmai, o kokie jie, kartais ir patys nebežinome.
Žiūrėkite į šventę realistiškai. Kartais galime turėti iliuzijų, jog tuo ypatingu laiku kažkas mūsų gyvenime ar santykiuose su artimaisiais pasikeis. Žmonės negali pasikeisti per vieną dieną, net ir švenčių proga. Atvirkščiai, šis laikas gali tik dar labiau paaštrinti įsisenėjusius skaudulius ir nesutarimus.
Ir jeigu jūs pasiruošę švęsti, neužsikraukite visko tik ant savo pečių, nesikuklinkite paprašyti draugų, giminaičių, namiškių pagalbos, o jei jie „nesisiūlo“ – įtraukite juos. Tik nepaverskite ruošimosi proceso „geriausio kulinarinio recepto“, „švariausių namų“, „turiningiausios kultūrinės programos“ konkursais, kuriuose privalu nugalėti.
Šventė – tai lyg akcentas mūsų įprasto gyvenimo tėkmėje, jos metu norime dalintis su kitais tuo, kas mums labai svarbu. Ir nesvarbu, kas tai: ar pirmasis jūsų kūdikio gimtadienis, Kristaus prisikėlimo ar gimimo šventė, o gal tai tik jums dviem žinoma proga. Tebūna tai nuoširdu ir tikra.
Asta Strigockaitė
