Galbūt žvelgdami į savo sūnus ir jaunesnius vyrus aplink ir galvodami, ką galėtume padaryti, kad jie užaugtų būdami tikri esantys mylimieji sūnūs, geriau suprasime savo pačių širdis ir Dievo širdį.
Mano vyresnieji berniukai su keliais draugais šią savaitę išvyko automobiliu į Kaliforniją – į bendrą jaunų Nuotykių ieškotojų nuotykį (šis įvykis stipriai pagyvino jų tėvų maldos gyvenimą). Tačiau Lukas liko vienas namie su mama ir manimi, ir aš nepraleidau progos. Šią savaitę jis vienas gauna visą tėčio dėmesį. Kaip lengvai galėjau pražiopsoti šią progą ir papildomą laiką suvokti tik kaip galimybę baigti įvairius darbus namuose. Vis dar reikia sutaisyti purkštuvus. Perdegė mano „Land Cruiserio“ stabdžių šviesos. Ir dar ta knyga, kurią turiu pabaigti. Ačiū Dievui, mano vidinė paskata nuolat bėgti slūgsta ir Dvasia padėjo suprasti, kad šis laikas – dovana Lukui.
Pirmasis rytas prasidėjo kartu kepant blynus ir kiaušinius – Luko mėgstamus pusryčius. Viską apjaukėme, bet pasidarėme puotą. Bendras darbas virtuvėje, patenkinantis kitokios rūšies alkį. Man patinka būti su tavimi. Aš mėgstu tai, ką ir tu. Tada patraukėme žvejoti. Bet paėmiau tik vieną meškerę. Svarbiausia yra Lukas, ne žvejyba. (Tokiam sveikstančiam žūklės maniakui kaip aš tai didelis dalykas. Tikslas nėra žvejyba, net ir nuostabi žvejyba drauge. Dienos laimikis yra vienuolikamečio žvejo širdis.) Mes žvejosime, ir aš būsiu jo instruktorius. Jei žvejočiau pats ir leisčiau žvejoti jam, susierzinčiau, nes jis to dar nemoka. Ir neparodyčiau jam, kad dienos tikslas yra pabūti drauge. Išsivesk berniuką, bet pasiimk tik vieną meškerę, vieną beisbolo lazdą ar vieną golfo lazdų rinkinį. Nes tikslas yra jis.
Senu miško žvyrkeliu užvažiavome į kalnus prie mažo upeliuko, kur girdėjome esant upokšninių šalvių. Gretimame ežere galėjome pagauti didesnių žuvų; galėjome žvejoti didesnėje upėje – tai labiau mėgstu. Bet Lukui patinka žvejoti mažuose upeliuose, todėl būtent tokį pasirinkome. Kaip svarbu berniukui žinoti, kad jo tėvas pastebi: žinau, kas tau patinka, aš tai irgi mėgstu. Šiandien pasirenku ne tai, ką pats mėgstu. Vaikščiojau kartu su Luku palei upeliuką, rodydamas jam perspektyvias duobes, mokydamas užmesti muselę ant vandens, už jį išlupdavau kabliuką iš žuvies nasrų, ir, Lukui iki soties prisižiūrėjus į savo laimikį, paleisdavau ją į ledinius vandenis.
Mūsų pietūs nebuvo visai sveiki ir subalansuoti (kaip to būtų norėjusi mama). Pasiėmėme jo mėgstamus užkandžius – „Oreos“, „Coca-Cola“ ir „BBQ Pringles“. Kaitri liepos saulė trijų kilometrų aukštyje įkaitino orą. Priėjome didelį užutėkį, kuriame Lukas sugavo didžiausią dienos laimikį. Tada Lukas pasiūlė nusimaudyti. Nusirengėme ir šokome į vandenį, pasinerdami į gaivią srovę kokioms dviem sekundėm. Paskui išdžiūvome saulėje. Lukas pasakė: „Tėti, dar palauk sekundėlę. Pasidžiaukime akimirka – kaip kvepia oras ir kaip jaučiamės mes.“ Taigi kurį laiką ten stovėjome ir stengėmės viską sugerti į save. Paklausiau, ar norėtų dar pažvejoti žemupyje. „Ne, čia ir baikime. Buvo puiki diena.“
Veiksmai kalba garsiau nei žodžiai. Myliu tave. Tu mano džiaugsmas. Paliksiu savo reikalus, kad pabūčiau su tavimi, darydamas tai, ką tu mėgsti. Man patinka, kas tu esi ir ką tu mėgsti. Su tavimi praleisiu ypatingą laiką. Taip auginame mylimuosius sūnus.
Nevažiuoju kiekvieną savaitgalį žvejoti vien su Luku. Gyvenimas to neleidžia ir to būtų per daug. Kai kurie tėvai persistengia, stengdamiesi „padaryti gerai“ (turėdami omeny, „Nenoriu susimauti kaip mano tėvai.“) ir padaro vaikus savo pasaulio ašimi. Negera mintis. Dievas nedaro jų pasaulio bamba, ir tau nederėtų. Pažįstu tokių tėvų – jų vaikai yra nepakenčiami. Berniukas turi žinoti, kad jo tėvas gyvena daug didesniame pasaulyje. Daugiau apie tai papasakočiau, kalbėdamas apie Nuotykių ieškotojo etapą.
Be to, turime būti atsargūs, kad neprasilenktume su berniuko širdimi ir nesikviestume jo daryti to, ko jis iš tiesų nenori. Draugas su pykčiu pasakojo apie visus savaitgalius, kuriuos praleido dirbdamas prie tėvo automobilio, nes tai buvo jo tėvo aistra, taip jis atsipalaiduodavo po sunkios savaitės. Tačiau berniukas to nemėgo, jam tai netgi nepatiko, ir jis jautėsi įkalintas, aukodamas nesuskaičiuojamas brangių vaikystės savaitgalių valandas savo tėvo pomėgiui. Jie leido laiką kartu, bet žinia buvo priešinga. Man nerūpi, ką tu mėgsti, tavo širdis man nesvarbi. Mes tai darome, nes aš to noriu. Mūsų dovanos turi kalbėti jų širdims.
Dar labai gerai prisimenu vieną Kalėdų rytą prieš trisdešimt septynerius metus, kai atidariau dovaną, kurios laukiau ištisus mėnesius. Visi mano draugai (tada buvome aštuonerių) buvo pamišę dėl elektroninio futbolo žaidimo, kur mažos plastiko figūrėlės imitavo žaidimą ant vibruojančios lentos. Draugai turėjo savo rinkinius, komandas ir praleisdavo valandas jį žaisdami. O aš negalėjau prisijungti, nes neturėjau nei rinkinio, nei komandos, ir draugai man vis rečiau skambino, nes smagiai leido laiką savo mažame klube. Kalėdų rytą atidariau dėžutę, kurioje vyliausi ir meldžiau rasti trokštamą rinkinį, ir jį radau, bet tai buvo ne tas rinkinys. Ne toks, kokio prašiau ir kokį turėjo mano draugai. Žaidėjai buvo daug didesni ir lenta buvo kitokia. Tai nepadės man prisijungti. Negalėsime žaisti drauge. Labai nuliūdau ir labai blogai jaučiausi, kad liūdžiu. Juk mama ir tėtis taip stengėsi. Jie nupirko man rinkinį. Tačiau jis buvo visiškai netinkamas. Visiškai ne tas, kurio prašiau. Jaučiausi toks nesuprastas.
Iš trauka iš John Eldredge knygos „Vyro kelionė“
Joje taip pat skaitykite:
- Kaip sužeidžiama berniuko širdis,
- Kokie du dalykai berniukui būtini augant
- Kaip prikelti berniuko širdį
- Kokius kitus brendimo etapus būtina patirti berniukui
