Ilgą laiką maniau, jog girdėti Dievą – girdinčiųjų privilegija. Tiesą sakant, net nesusimąstydavau, kad gali būti kitaip: jog kurtieji gali pasakoti girdinčiųjų pasauliui, ką jiems… kalbėjo Dievas. Bet kiek artimiau susipažinusi su šia nuostabia mergina kartoju sau: girdėti Dievą galima tik širdimi. Tarsi perfrazuojant A. de sent Egziuperi mažajam princui lapės duotą pamoką: tai, kas svarbiausia, girdima ne išorinėmis ausimis.

Kurčiųjų pasaulis lig šiol tiek man, tiek, manau, daugeliui vis dar asocijuojasi su kažkuo svetimu, nepažįstamu, neįprastu ir dėl to net kažkiek baugiu. Gestų kalbos nemoki ir nejučia tarsi atriboji nuo savęs tokiu būdu susikalbančius (!) žmones. Tarsi jie būtų labai jau kitokie.

Kas savo noru rinktųsi begarsį pasaulį?! Net įsivaizduoti sunku gyvenimą, kai visi, visiškai visi garsai kažkur pasitraukia, lieka tik tyla. Net ne ta, kurios nuvargę nuo darbų, barnių ir rūpesčių gausos, nuo miesto šurmulio kartais ieškome mes, girdintieji. Tai tyla, besitęsianti amžinybę, arba visą gyvenimą. Tyla, mokanti atrasti tai, ko girdintieji dažnai nė nepastebi arba per lengvai nuvertina…

Lietuvių gestų kalbos gerai dar nemoku, tad šio straipsnio herojės Daivos Čekanavičiūtės paprašiau į klausimus atsakyti raštu. Nustebau, kaip drąsiai ši mergina išdrįso atsiverti. Kiek sutrumpintą jos pasakojimą noriu perteikti ir jums.

Susipažinkite: Daiva
daiva_cekanaviciute
  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail

Mama pasakojo, jog gimiau tokia mažytė, kad tėtis net bijojo ant rankų paimti, kaip sakė, kad kaulelių neišnarintų. Augau kaip visi vaikai, lankiau darželį, paskui – mokyklą. Laisvalaikiu lankiau pramoginius šokius, chorą, nes labai mėgau dainuoti.

Buvau beveik dešimties, kai vieną šaltą žiemos vakarą namo laiptinėje dūkome su draugėmis: čiuožinėjome nuo laiptų turėklų. Jau susiruošėme eiti namo, bet panorau dar kartą nučiuožti nuo antro aukšto turėklo, ir tas kartas buvo lemtingas. Neišlaikiau pusiausvyros, nukritau aukštielninka ir atsitrenkiau į cementines grindis. Labai stipriai sukrėčiau smegenis, mane išvežė greitoji. Mėnesį ar daugiau praleidau ligoninėje. Kaimynų berniukas, bendraklasis, lankydavo mane ligoninėje, pasakodavo, kas naujo mokykloje.

Kai pasveikau, jau buvo įpusėjęs pavasaris. Grįžau į mokyklą. Pamenu, mama visai klasei girdint paprašė nedaužyti man per galvą, nestumdyti manęs, nes po patirtos traumos metus laiko turėjau labai saugotis.

Atrodo, mėnuo nepraėjo, susibarėme su tuo pačiu kaimynų berniuku, mokykloje su juo sėdėjau viename suole. Prašiau, kad duotų kažką nusirašyti, jis nedavė. Pavadinau kiaule, jis užsigavo, paėmė portfelį (o jis buvo sunkus) ir užsimojo trenkti per galvą. Nors gyniausi rankomis, sakiau, kad man taip negalima, neklausė. Smūgis. Iškart pasijutau labai blogai. Pamenu, sėdžiu klasėje ir drebu. Buvo jau vasara, o man net dantys kalena, negaliu sulaikyti. Mokytoja pastebėjo tai ir pasiūlė eiti namo. Vos nusvirduliavau. Mane pykino, leisgyvė atsiguliau į lovą. Man pradėjo nežmoniškai skaudėti galvą, negalėjau net nuo pagalvės pakelti, blaškiausi.

Iškvietė greitąją, atvažiavę daktarai sakė, kad nieko baisaus. O temperatūra buvo jau per keturiasdešimt. Mama jiems: „Kaip čia taip, pažiūrėkit, vaikas jau kliedi.“ Tada, atrodo, susiprato, išvežė vakare į ligoninę. Paguldė į reanimacijos skyrių. Viską darė, bet niekas nepadėjo; temperatūra nekrito, kartais jau netekdavau sąmonės.

Dar spėjau nugirsti mamos pokalbį su gydytoju, jis pasiūlė stiprią kažkokių vaistų dozę ir įspėjo, kad padariniai bus rimti – apaksiu arba apkursiu, būsiu paralyžiuota ar net silpnaprotė. Mama sutiko su bet kuo, kad tik likčiau gyva.

Mama budėdavo prie manęs naktimis. Po trijų parų gydytojas sako: „Jau nebegalime niekuo padėti, nebent siųsti į Kauno klinikas – ji tarp mirties ir gyvybės.“

Vežė, kiek pamenu, naktį greitąja. Kauno klinikose teko laukti, kol atvyks gydytojas, mane krėtė šaltis… Dar spėjau nugirsti mamos pokalbį su gydytoju, jis pasiūlė stiprią kažkokių vaistų dozę ir įspėjo, kad padariniai bus rimti – apaksiu arba apkursiu, būsiu paralyžiuota ar net silpnaprotė. Mama sutiko su bet kuo, kad tik likčiau gyva. Pamenu, suleido vaistus į stuburą. Klykiau, labai skaudėjo. Nunešė į lovą, ir aš po tokių ilgų bemiegių naktų pagaliau užmigau.

Tylu tylu…

Ryte atsibudau ir galvoju: „O kodėl taip tylu? Kažkaip neįprasta…“  Maniau, kad gal tokia ligoninė. Tylu tylu. Įėjo seselė, nešina padėklu su pusryčiais, užkalbino, o aš žiūrėjau į ją ir nieko negirdėjau. Ji vėl man kažką bandė pasakyti. Tada pasakiau, kad jos visiškai negirdžiu. Ji vos neišmetė padėklo. Išlėkė iškart. Subėgo gydytojai. Pradėjau verkti. Atvažiavo mama, ji irgi verkė… verkėme visi. Paskui pagalvojau, kad
veikiausiai tik kurį laiką negirdėsiu, o paskui pasveiksiu. Deja, tikrovė pasirodė kitokia. Mama vis verkdavo, iš pradžių ir aš su ja. Paskui pradėjome bendrauti raštu: ji man parašydavo, aš – atsakydavau. Taip ir susikalbėdavome.

Mokytis gyventi kitaip

Logopedė išmokė suprasti kitus iš lūpų. Greitai išmokau, bet reikėdavo, kad kitas tartų žodžius labai lėtai, aiškiai. Iš pradžių visur buvau baikšti, įsikibusi mamos. Prašiau, kad nepaliktų manęs, nesitraukiau nuo jos nė per žingsnį. Man buvo baisu. Nemokėjau negirdėdama bet kur orientuotis, aplinkui tylu tylu…
Bendraklasiai tik domėjosi, bet aplankyti taip ir neaplankė. Su viena mergaite vėliau bandėme susitikinėti, labiau dėl mano mamos iniciatyvos, bet ta bičiulystė greitai nutrūko.

Netrukus patekau į specialią internatinę mokyklą Kaune. Pamenu, iš pradžių su siaubu žiūrėjau į kitus vaikus, klausiau mamos, ką jie ant ausų nešioja. Sužinojau, kad tai klausos aparatėliai. Pati jų nešioti negalėjau – man jie nepadėjo. Visiškai nieko nebegirdėjau…

Pastebėjau, kad vaikai susikalba gestikuliuodami rankomis. Pradėjau to mokytis ir aš. Iš pradžių daug kas kreivai į mane žiūrėjo, nes buvau ne visiškai tokia kaip jie: buvau apkurtusi, o ne gimusi kurčia. Tokius negreit įsileidžia į savo būrį. Po truputį visgi atsirado draugų, gerai mokiausi ir pajėgdavau dar ir susikalbėti, nes gebėjimas kalbėti jau buvo išlavintas iki tol, ir įgūdžiai išlikę, tai padėjo. Tik tėveliui sunkiau buvo priprasti prie mano kurtumo, mažai su juo kalbėdavausi. Jis labai dėl to išgyveno.

Po truputį išmokau suprasti kurčiųjų pasaulį, kitaip į viską žiūrėti. Labai svarbi pasidarė žmogaus mimika, veidas. Girdintieji to kartais net nepastebi, o kurtieji ar apkurtę, atrodo, girdi akimis, rankomis. Iš žmogaus veido, mimikos tarsi jauste pajunti jo būseną – pyktį ar džiaugsmą. Tai padeda geriau  suprasti kalbantįjį.

Iš pradžių buvo sunku prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių. Gėdijausi eiti net į parduotuvę. Tada viskas buvo sveriama ir tekdavo sakyti, kiek ko reikia. Bijodavau, kas bus, jeigu pasakysiu, o manęs nesupras? Kai negirdi savo balso, sunku kalbėti: per garsiai pasakai – atkreipi aplinkinių dėmesį, per tyliai – tada vėl blogai: nesupranta ar neišgirsta. Iš pradžių tai trikdė, gėdijausi net sakyti, kad negirdžiu.
Bėgant metams įpratau… Dar ką pastebėjau: kurčias nejaukiai jaučiasi tarp girdinčiųjų, ir aš ne išimtis.

Mamos balso jau nebeprisimenu… Kai ką atmenu, pavyzdžiui, jūros bangų ošimą, jų gaudesį.

Kai suvažiuoja giminės, būna, jie susėda prie stalo ir šneka, juokauja, o man nuobodu – aš jų nesuprantu. Kurčias gali bendrauti su vienu ar dviem žmonėmis ir būtinai turi matyti veidą prieš save, nes tada gali stebėti žmogaus lūpas, mimiką. Kai vienu metu kalba daug žmonių, jis nepagaus minties.

Jau 23 metai esu tyloje. Ar pamenu ką? Mamos balso jau nebeprisimenu… Kai ką atmenu, pavyzdžiui, jūros bangų ošimą, jų gaudesį. Prisimenu, kaip rytais pažadindavo mašinų garsai iš gatvės, kaip čiulba paukščiai, kaip iš čiaupo kapsi vanduo… Tačiau daug kas užsimiršo.

Kartais net atrodo, jog tokia ir gimiau. Juokais pagalvoju, kad jei vėl pradėčiau girdėti, vis tiek būčiau gestų kalbos vertėja. Pasakočiau visiems apie nuostabų mylintį Dievą. Pati pradėjusi tikėti visada norėjau matyti, kaip kurtieji įtiki.

Dievo už tai atsiprašiau

Kol dar buvau girdinti, vasaras praleisdavau žemaitijoje pas močiutę, nes tėvai daug dirbo. Močiutė sekmadieniais eidavo į bažnyčią, vesdavosi ir mane. Naktimis girdėdavau ją kalbant poterius, rožančių. Mokė to ir mane, pasakodavo man apie Dievulį ir velnią, kad yra pragaras. Man buvo įdomu ir, atrodo, pradėjau tikėti, kad taip yra iš tikrųjų. Mokykloje lankiau tikybos pamokas, eidavau išpažinties, priėmiau Komuniją. Maniau, kad pakankamai žinau ir tikiu. Daug skaitydavau apie visas religijas. Iš tiesų vėliau supratau, kad apkurtusi pykau ant Dievo. „Už ką man taip, – galvojau, – kodėl?“ Vėliau pripratau. Kai įtikėjau, Dievo už tai atsiprašiau.

Vienas įvykis privertė patikėti, kad Dievas tikrai išklauso maldas. Buvo sunkus laikas mūsų šeimoje – mama dėl tam tikrų priežasčių nusprendė skirtis su tėčiu. Man tai buvo tragedija, nes juos abu labai mylėjau, ypač tėvelį. Verkiau, prašiau – nepadėjo. Netikėtai pradėjau melstis: paprašiau Dievo, kad atsitiktų kokia nelaimė, kad tik tėveliai neišsiskirtų. Ir tai greitai įvyko: tėčiui dirbant statybose smėlyje pasitaikė bomba. Sprogo, giliai sužeidė jam koją, jis pats labai nukraujavo, bet išgyveno. Kai tėtis pasveiko (jis liko neįgalus, šlubčiojo, bet darbingas), mamos paklausiau, ar dar skirsis? Ji atsakė nebegalinti palikti tokio tėvelio. Tik tada prisiminiau savo maldą ir labai išsigandau. Supratau, kad Dievas girdi maldas ir gali į jas atsakyti. Mane tai pribloškė, išgąsdino ir nustebino.

Paskui atsitiko dar vienas keistas dalykas. Susapnavusi vieną sapną aiškiai supratau, jog neilgai trukus mano tėtis mirs. Mamai tepajėgiau užsiminti, jog greičiausiai mirs kažkas iš artimųjų, daugiau tarsi
kas būtų neleidęs prasitarti. Pamenu, tądien tėtis plovė indus virtuvėje. Tylėjau… Nuo to laiko ėmiau bijodama laukti, kada tai įvyks. Vasara baigėsi, vėl turėjau išvykti į kurčiųjų mokyklą, lankiau vienuoliktą klasę. Tuo metu tėtis dirbo statybininku Kaliningrade. Parvažiuodavo namo savaitgaliais, kaip ir aš. O aš visada važiuodavau namo su baime. Ir vieną sekmadienį (tai buvo paskutinis vakaras, kai jį mačiau) nesitraukiau nuo jo, buvau šalia, dar prieš miegą nuėjau pas jį – jis taisė batus virtuvėje. Atsisėdau šalia ir žiūrėjau, jaučiausi taip, lyg matyčiau jį paskutinį kartą. Paprašiau nevažiuoti ten, o jis: „Reikia…“ Tos savaitės penktadienio rytą auklėtoja liepė man anksčiau važiuoti namo. Viską iškart supratau. Mintyse šaukiau: „Tėčio nebėra, nebėra…“ Darbe įvyko nelaimingas atsitikimas: po lietaus tvarkė vamzdžius ir tie vamzdžiai netyčia palietė aukštos įtampos laidus. Elektros šokas mirtinai pažeidė tėčio smegenis.

Lyg kažko trūktų…

Baigusi vidurinę įstojau mokytis siuvėjos specialybės į Kauno tekstilininkų mokyklą. Baigiau. Vėl stojau mokytis namų ūkio ekonomės specialybės į Kaišiadorių žemės ūkio mokyklą. Išlaikiau vairavimo teises. Mokiausi floristikos kursuose, paskui įsidarbinau konditere.

Vėl važiavau mokytis į Vilnių. Dievo ieškojimai buvo užsimiršę… Mokydamasi suradau kitų draugų, prasidėjo linksmybės, išgerdavau, pradėjau rūkyti. Visada atrodydavo, jog darau tai dėl draugų, jei taip nedarysiu, nebūsiu priimta į kompaniją. Draugų turėjau visur: Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Radviliškyje, Klaipėdoje. Vykdavo kokie nors renginiai kurtiesiems, visokios šventės – visur dalyvaudavau.

Pasilinksminimams reikėjo pinigų. Susiradau naktinį darbą, ir taip gyvenau. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjau jausti, kad mane kažkas slegia. Jaučiausi taip, lyg kažko trūktų. Pasidariau pikta, net kiti
pastebėjo šiuos pokyčius. Atrodo, pykau ant viso pasaulio ir žmonių. Jaučiausi nelaiminga, nemylima. O juk turėjau darbą, mylinčius tėvus, draugus, mokiausi. Deja, man tai neteikė džiaugsmo, nedavė ramybės, tik dar labiau slėgė. Mąsčiau, kam gyvenu. Viskas tas pats ir tas pats – atsibodo. Galvojau: „O kas galėtų amžinai mylėti?“

Tas klausimas nedavė ramybės. Svarstydavau: „Štai, mama myli – suprantu, bet tai kitokia meilė. Draugai myli? Nežinau. Atsiras bėdų, ir jie veikiausiai nusigręš. O ar gali amžinai mylėti mylimas žmogus? Irgi ne. Tada kas? Kas gali amžinai mylėti?“

Popierėlis merginos rankose

Besimokydama susipažinau su viena mergina, Violeta. Žinojau, kad ji kitokio tikėjimo. Tarp mūsų, kurčiųjų, tada buvo sakoma: „Aaaa, tai ta evangelikė…“ Ji visada šypsodavosi ir su ja buvo įdomu bendrauti. Susibičiuliavome. Po kurio laiko ji išvyko į Angliją. Tada vienoje internetinėje pokalbių svetainėje susibičiuliavau su kita mergina, Jūrate. Labai patiko su ja bendrauti. Ji pakvietė susitikti. Pasakiau, kad esu kurčia, o jai tai nepasirodė kliūtis. Susitikome, susidraugavome. Man ji labai patiko – jei reikia, visada padeda, yra linksma, nuoširdi, draugiška. Džiaugiausi, kad turiu tokią girdinčią draugę.
Mano aplinkoje jų nebuvo. Jūratė davė paskaityti vieną knygą, nepamenu pavadinimo. Skaičiau ją ir apsiverkiau, pasijutau nešvari. Baisu: nešvari – juoda. Tąsyk iki galo tos knygos neperskaičiau.

Prasidėjo treti mokslo metai, buvo vis sunkiau, atrodo, buvau netoli savižudybės. Niekas to nežinojo. Niekas. Vieną dieną pagalvojau: „Pabaigsiu tą Jūratės knygą skaityti.“ Kai baigiau, atrodo, supratau, kad yra Jėzus. Pradėjau verkti ir atgailauti – buvau kaip tik viena bendrabučio kambarėlyje, naktį turėjau
eiti į darbą. Priėjusi prie lango žiūrėjau į dangų, lyg ten Jėzų rasčiau, žiūrėjau ir širdyje vis kartojau: „Jėzau, pasakyk man, kad gali mane amžinai mylėti…“

Netikėtai pajutau, kad ant manęs kažkas tarsi liejasi: kažkokia šviesa nuo viršugalvio perlieja visą vidų, viską nuplauna ir pripildo džiaugsmu. Pažiūrėjau į savo kūną – nieko nėra, bet viduje juste jutau šviesą, plaunančią, pripildančią šilumos. Negalėjau patikėti, pradėjau juoktis, pajutau nepaprastą džiaugsmą.
Susigriebiau, kad reikia lėkti į darbą, išskubėjau. Susitikau bičiulę, su kuria tada kartu dirbome. O ji mane pamačiusi sako: „Tu kažkaip švyti, tavo veidas toks šviesus. Tu geros nuotaikos?“ Sakau: „Taip, jaučiu džiaugsmą…“ Plepėdamos nuėjome troleibuso stotelės link. Netikėtai mano akys

Gėdijausi eiti net į parduotuvę. Tada anksčiau buvo viskas sveriama ir reikėdavo sakyti, kiek ko reikia. Kai negirdi savo balso, sunku kalbėti: per garsiai pasakai – atkreipi aplinkinių dėmesį, per tyliai vėl blogai.

susidūrė su kitos jaunos merginos akimis. „Simpatiška panelė, – pagalvojau, – ir tiek.“ Įlipome į  troleibusą, ta mergina taip pat. Atsisėdo prieš mus, o mes sėdime sau, plepame. Vėliau ta panelė atsistojo, priėjo prie manęs ir padavė susuktą popieriaus skiautelę. Galvoju: „čia dabar kas, kodėl
man, o ne kam kitam, kad ir mano draugei?“ Paėmiau nustebusi, ji iškart išlipo.

Nugrūdau tą lapelį į kišenę galvodama, kad vėliau pažiūrėsiu, o draugė paragino pasižiūrėti iškart. Išvynioju – ir netenku žado. Ten parašyta: „Jėzus myli tave.“ Supratau, kad Jėzus atsakė į mano klausimą, jog gali mane amžinai mylėti. Buvau priblokšta. Mane nustebino tai, kad man atsakė raštu,
kaip kurtiesiems būdinga bendrauti su girdinčiaisiais…

Tą naktį vos išbuvau darbe, netvėriau džiaugsmu. Buvau tokia laiminga. Norėjau geriau pažinti tą amžinai mylintį Dievą. Gavusi Bibliją skaičiau dieną naktį, godžiai, lyg gerčiau vandenį. Stebėjausi Dievo gerumu, gailestingumu. Verkiau perskaičiusi, kad Jėzus buvo neteisingai nukryžiuotas. Klausiau tada Jo: „Už ką Tave taip nukryžiavo, juk nieko blogo nepadarei?..“

Mamai buvo skaudu klausytis mano kalbų apie Dievą ir tikėjimą, ji vis priešinosi. Pamenu, vieną kartą klausiu: „O jei Dievas man grąžintų klausą, ar tada Juo patikėtumei?“ Mama sutriko, jos akyse pamačiau ašaras. Aš taip pat pravirkau. Vėliau meldžiausi: „Dieve, nejaugi kitiems reikia tokio stebuklo, kad Tave įtikėtų? Juk man gerai, kad esu kurčia. Aš tuo nesiskundžiu…“

Išmokau savo kurtumo nesigėdyti ir neslėpti. Toks gyvenimas. Dėl to nebekyla priekaištų Kūrėjui. Apima tik dėkingumas, kad leido pažinti kurčiųjų pasaulį, sutikti tuos žmones, kuriuos sutikau, su jais susidraugauti. Esu patyrusi ir kitokių sapnų – kai girdėjau Dievą man kalbant. Sapne buvau girdinti, netekau žado išgirdusi Dievo balsą, jis toks nuostabus… Esu patyrusi ir daugiau Jo prisilietimų, gavusi Jo ženklų, mačiusi regėjimų. Tikintys kurtieji kartais juos mato. Tai Dievo dovanos, jos aprašytos Šventajame Rašte.

Klausi, kaip kurtieji vertina evangelijose aprašytus įvykius, pasakojančius, kaip Jėzus išgydė kurčiuosius? Ne visi kurtieji nori būti išgydyti – jiems ir taip gerai. Gal todėl, kad gimę tokie jie net neįsivaizduoja, kaip galima gyventi girdint. Kiti mano, kad svarbūs yra Jėzaus žodžiai: „Palaiminti, kurių akys mato, ausys girdi.“ Galima Dievą girdėti širdimi ir matyti vidinėmis akimis. Kaip aš ir kai kurie kiti tai jaučia, mato akimis, girdi širdimi. Dievas nepaprastas. Kartais verkiu iš laimės, kad esu Jo. Net trūksta žodžių Jam dėkoti. Tyliu…

Laiškais kalbino Rūtė Kiburytė

 

Pin It on Pinterest