Felicija Bortkevičienė„Išnešant karstą iš salės ir nuleidžiant nuo antrojo aukšto, visi nustebome ir nusiminėme pamatę, kad sunkvežimis buvo  įstumtas  į tamsią pavartę prie pat laiptų durų tamsoje, kad iš gatvės nebūtų matomas velionės išvežimas.

Atrodė lyg kas būtų vagiama, kad visuomenė nepamatytų, koks nusikalstamas  darbas yra vykdomas… Liūdesys prislėgė visus susirinkusius, lyg kažin kokia tamsi bedugnė atsivėrė prieš visų akis.  Velionės  palaikai buvo išvežti anksčiau numatyto laiko. F. Bortkevičienę pažinoję žmonės neturėjo galimybės su ja deramai atsisveikinti…“ – prisimena J. Šileikaitė

F. Bortkevičienė – viena pirmųjų moterų,  gavusi vyrų pripažinimą lygiomis teisėmis dalyvauti visuomeniniame, politiniame gyvenime, savo veiklos įvairove,  apimtimis žymėjusi naują,  modernų moters  socialinio elgesio modelį. Knygnešė, pirmoji ir vienintelė moteris slaptame litvomanų „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ būrelyje, masonų ložėje „Lietuva“, Didžiojo ir Steigiamojo Seimų narė, kandidatė į ministrus, prezidentus, spaudos magnatė, keleto labdaringų organizacijų įkūrėja  ir vadovė, moterų judėjimų dalyvė…

Namų įtaka bręstančiai asmenybei

Felicija Povickaitė gimė 1873 m. rugsėjo 1 d. Linkaučių (Linkavičių) dvare, Krekenavos parapijoje, Panevėžio apskrities  bajoriškos kilmės katalikiškoje Juozo ir Antaninos Onos Povickių šeimoje. Tėvas – Juozas Povickis buvo Vilniaus  advokato sūnus, studijavo teisę, tačiau dėl silpnos sveikatos mokslų nebaigė, pragyvenimui užsidirbdavo nuomodamas  dvarus. Motina – Antanina Liudkevičiūtė – taip pat nebuvo turtinga,  nes jos tėvo, daktaro Hilaro Felikso Liudkevičiaus, dvaras po 1863 m. sukilimo buvo konfiskuotas ir parduotas, išmokėtos tik nedidelės dalys tiems, kurie  nebuvo  bausti už dalyvavimą sukilime. Motinos dėdė Elizeušas Liudkevičius – garsus 1863 m. „Žalgirio“ būrio sukilėlių vadas, atsisakęs gyvas pasiduoti, todėl kazokų buvo nušautas. Jo brolis Hilaras Liudkevičius (Felicijos senelis) su dviem sūnumis už dalyvavimą sukilime buvo ištremti į Sibirą. Vaikystėje Felicija kartu su motina aplankė ištremtą senelį  ir dėdes Simbirsko gubernijoje, Insaroje. Kelionėje patirti įspūdžiai giliai įsirėžė į mergaitės atmintį.

Po Felicijos gimimo tėvai persikėlė gyventi į aplenkėjusią Ukmergės apskritį, kur J. Povickis nuomojosi grafui Kosakovskiui  priklausantį Antakalnio dvarą (fermą). Čia gimė sesuo Juzefa ir brolis Jonas. Ūkininkauti Povickiams nesisekė,  net tris kartus ūkis degė, todėl tėvas Ukmergėje įsidarbino antstoliu, vėliau dirbo šio miestelio komerciniame banke. Laikydamasis aristokratiškų principų, tėvas  lietuviškai nekalbėjo, tačiau gerbdamas  kitų įsitikinimus, teigiamai žiūrėjo į lietuvių kalbą. O motina, būdama demokratinių pažiūrų, tvirtino, kad lietuvių  kalbą reikia mokėti.Felicijos šeima

Tėvai save tapatino su lietuviais bajorais, kalbančiais lenkiškai. Jų namai buvo  pilni  prisiminimų iš 1863 m. sukilimo: grandinėlių iš kalinių plaukų, kryželių iš kalinių duonos ir pan. Namuose lankydavosi  įvairūs svečiai, giminės, tėvo pažįstami,  tarp jų – ir bausmę atlikę 1863 m. sukilimo dalyviai. Didelį įspūdį mažajai Felicijai paliko tėvo pusbrolis Siesickis. Grįžęs iš Sibiro, kur atliko bausmę už dalyvavimą sukilime, jis slapta atvažiuodavo  iš  Varšuvos (Lietuvoje gyventi neturėjo teisės). Suaugusieji diskutuodavo vakarais, užsidangstę langus, kad niekas nepamatytų neleistinai atvykusio svečio. Jiems  kalbant,  vaikams nebuvo leidžiama būti šalia, tačiau F. Povickaitė pasislėpdavo už lovos ir klausydavosi slapta. Nuo mažens augdama tokioje aplinkoje ji įsisąmonino konspiracijos metodus, taip reikalingus nelegalioje veikloje.

Dėl liberalios Povickių pasaulėžiūros jų namuose dažnai lankydavosi aplinkiniai  kaimynai dvarininkai, progresyvūs Ukmergės teisėjai rusai, įgulos karininkai. Susirinkusieji kritikuodavo caro valdžią, įsidrąsinę netgi revoliucines dainas dainuodavo. Neabejotinai slapti suaugusiųjų  pokalbių pasiklausymai turėjo įtakos Felicijos Bortkevičienės – kalinių gelbėtojos, moters visuomenininkės, kovotojos prieš carizmą per kultūrą, ekonomiką, švietimą – charakterio bruožams susiformuoti.  Vaikystės išgyvenimai „įpareigojo“ rūpintis ir nuteistųjų likimu.

Felicija – maištaujanti gimnazistė

Iš pradžių Feliciją namuose mokė mo- tina ir dar du samdyti daraktoriai. Namų mokykla buvo aukšto lygio. 1885 m. Felicija  iškart išlaikė egzaminus į ketvirtą gimnazijos klasę Kaune. Tuomet mergaičių gimnazijoje buvo septynios klasės,  skaičiuojamos  atvirkščiai: aukščiausia klasė pirma, o žemiausia – septinta.

Mokinių daugumą sudarė valdininkų ir karininkų dukterys. Dėl to meto menko tautinio sąmoningumo Kauno gyventojai buvo skirstomi ne pagal tautybę, o pagal religiją. Tuo metu Kauno mergaičių gimnazijoje „Marinskaja“ mokėsi 70 katalikių.  Visi gimnazijos mokytojai buvo rusai.

Felicijai  mokslai sekėsi, todėl ji turėjo  daug laiko turtingai namų bibliotekai Kaune pažinti. Tačiau ne visa literatūra buvo lengvai prieinama. Katalikė motina skeptiškai žiūrėjo į tai, kad per anksti skaitoma „ateistinė“ literatūra, kurią rakindavo spintoje.  Šio draudimo, kaip ir ateityje  kitų, susijusių su jos tautine kultūrine veikla, Felicija nepaisė – radusi paslėptą raktą skaitydavo slaptai. Kauno gimnazijos  katalikės mokinės turėjo privilegiją – per caro šventes eiti melstis ne į cerkvę, o į katalikų bažnyčią. 1889 m. vasario mėnesį tokia galimybė panaikinama. Keletas  gimnazisčių  jėga verčiamos eiti į cerkvę (kartu su F. Povickaite) pabėgo.

Caro administracija į pirmą tokį nusižengimą pasižiūrėjo  atlaidžiai. Gegužės  15 d. Felicija su keletu draugių vėl atsisakė vietoj bažnyčios eiti melstis į cerkvę. Šįkart buvo imtasi griežčiausių sankcijų. Felicija, kaip organizatorė, ir dar penkios dalyvės (tarp jų ir jaunesnioji jos sesuo Juzefa), buvo pašalinta iš  priešpaskutinės gimnazijos klasės. Toks  buvo pirmas, dar ir šešiolikos metų nesulaukusios  Felicijos, konfliktas su valdžia.  Iš mokyklos pašalintai merginai, kad mokslai nenueitų veltui, skubiai reikėjo surasti kitą mokymo įstaigą. į siuntinėjamus tėvų prašymus aplinkinių  miestų gimnazijos atsakydavo neigiamai. Vėliau, po didelių pastangų, Felicijai pavyko įstoti į paskutinę Vilniaus  gimnazijos  klasę (su sąlyga, kad neorganizuos  riaušių) ir 1890 m. sėkmingai baigti.

Pakeliui į tautinį judėjimą

Jau gimnazijoje besimokančią Feliciją domino lietuvių nacionalinis išsivadavimo  judėjimas. Tėvas, nemokėdamas lietuviškai, dažnai ir noriai apie lietuvius ir Lietuvą kalbėdavęs su daraktoriumi kunigu Jonu Katele. Be tėvo kalbų, žinių apie lietuvių nacionalinį sąjūdį ir kovą dėl savosios kultūros, gimnazistė sėmėsi iš lenkų grožinės literatūros, kurios netrūko tėvų bibliotekoje. Skaitydama M. Radzevičiūtės  (Maria Rodziewiczówna) „Dievaitį“,  Felicija sužinojo apie knygnešius. Taip pat ji skaitė sukilimo laikų literatūrą,  domėdamasi ne tik kovų aprašymais, bet ir sukilimo organizavimo dalykais: sukilėlių finansiniais šaltiniais, jų ryšiais su užsieniu. Didžiulės įtakos Felicijos pasaulėžiūrai turėjo būsimo jos vyro – Jono Bortkevičiaus – teikta populiari to meto literatūra. Perskaitytas tuo metu draudžiamas N. Černyševskio romanas „Kas daryti?“ Feliciją sužavėjo pozityviomis  mintimis: jame moteris raginta siekti  mokslo, rūpintis liaudies švietimu, jos gerove.

Baigusi gimnaziją Felicija vienerius metus mokėsi Varšuvoje, Moravskos slaptuose  („skrajojantis bobiškasis universitetas“)  moterų kursuose, kur studijavo lenkų istoriją, prancūzų literatūrą ir kalbą. Čia ji pateko į inteligentišką studentų  ratelį. Tačiau po metų policija kursus susekė  ir uždarė. Teko grįžti iš Varšuvos ir apsigyventi pas tėvus Ukmergėje.

Tėvo sveikata nuolat silpnėjo, dėl dusulio  jis metė antstolio darbą ir pradėjo dirbti Ukmergės komercijos banke. Bet ir čia jam buvo sunku, todėl reikėjo Felicijos  pagalbos. Čia dirbdama ji susipažino su bankininkyste, finansais, ėmė geriau pažinti žmones, jų ekonominę padėtį, suprasti gyvenimą. 1898 m. tėvas mirė.

Jono Bortkevičiaus įtaka, paskatinusi Feliciją įsitraukti į tautinę veiklą

Vaikystėje užsimezgusi pažintis ir draugystė tarp Felicijos Povickaitės ir Jono Bortkevičiaus (tėvų ekonomo sūnaus) ilgainiui peraugo į meilę, kurią, nepaisant  Povickių giminių prieštaravimų dėl Jono nekilmingumo, 1899 m. vainikavo  santuoka. Po šio žingsnio giminės Felicijos išsižadėjo. Palyginti anksti mirus vyrui, pora vaikų nesusilaukė.

Inžinierius J. Bortkevičius (1871 m. kovo 13 d.–1909 m. sausio 6 d.) turėjo tikslą į Lietuvą pritraukti kuo daugiau „savos“ inteligentijos. Bortkevičiams apsigyvenus Vilniuje, čia buvo tik kelios lietuvių  inteligentų šeimos, pavienių lietuvių būta  daugiau. Visiškai lietuviškomis jų nebuvo  galima vadinti, nes ne visi mokėjo kalbėti  lietuviškai. Felicija taip pat kalbėjo su akcentu. Norėdama kuo greičiau įsilieti į tautinio lietuvių atgimimo ratelio veiklą, lietuvių kalbos, kartu su nedideliu būreliu Vilniaus inteligentų, mokėsi privačiai.  Bendras  mokymasis, keliavimas po namus,  ekskursijos po Vilniaus apylinkes, šeimyniniai vaidinimai F. Bortkevičienę nesunkiai įtraukė į inteligentijos ratelio sūkurį.

Tas negausus tautinio lietuvių sąjūdžio  įkvėptų idėjų būrelis Vilniuje pradėjo  telktis dar XIX a. pab. Tarpusavyje jie tardavosi, kaip atgaivinti sostinėje užmigdytą  lietuvybės dvasią. Veikti reikėjo slaptai ir labai atsargiai, nes aplinkui buvo apstu lietuvybės priešininkų. „Litvomano“  etiketė anais laikais reiškė maždaug tą patį, ką šiais laikais „valstybės priešas“. Lenkams nepatiko, jų akimis žiūrint, separatistinis  lietuvių sąjūdis. O rusifikacinę  politiką vykdanti caro administracija dar aršiau kovojo su tautinėmis aspiracijomis.  Todėl tie, kurie bandė įskelti pirmąsias lietuvybės kibirkštis Vilniuje, tarpusavyje buvo labai artimi, kad galėtų drąsiai vieni kitais pasitikėti. Iš pradžių į savo slaptą būrelį neįsileisdavo moterų, karštesnio temperamento vyrams irgi vengdavo atskleisti visas paslaptis. Vadinamajai  Apaštalų kuopai priklausė Jonas Bortkevičius, Povilas Matulionis, Juozapas Nonevičius,  Boleslovas Stankevičius, Valentinas Urbanavičius, Kazimieras Landsbergis, Andrius Domaševičius, Donatas  Malinauskas, Juozas Ambraziejus, Felicija Bortkevičienė, beje, pirmoji moteris, priimta apie 1900 m.

„Dvylika Vilniaus apaštalų“ skaitė ir platino iš Rytų Prūsijos slaptai gaunamus lietuviškus raštus. Kėlė sau tikslą žadinti lietuvių tautinį sąmoningumą, populiarinti  lietuvių kalbą viešajame gyvenime, pasiekti, kad lietuviai Vilniuje turėtų savo atskirą bažnyčią, kad ir kitose bažnyčiose vyktų lietuviškos pamaldos.

Vilniaus apaštalaiIki 1905 m. revoliucijos ir per ją Bortkevičių  namai buvo viešojo lietuvių gyvenimo  centras, čia sulaukdavo dėmesio viskas, kas svarbaus vyko Vilniuje. Inžinierius J. Bortkevičius stengėsi pritraukti  į Lietuvą kuo daugiau savos inteligentijos.  Čia  susibūrė ir neorganizuotas moterų sąjūdis. Emilija Vileišienė, Sofija Smetonienė,  Marija Piaseckienė (Šlapelienė), V. Brazaitytė, Bronislova Šėmaitė (Biržiškienė), Damaševičienė, Felicija Purickaitė-Kasperskienė 1904–1905 m. slaptai  rinkdavosi į susirinkimus pas F. Bortkevičienę,  kad aptartų visuomenines ir moterų  veiklos problemas. F. Bortkevičienė intensyviai toliau tobulino lietuvių kalbos žinias, kartu ragindama ir kitas moteris tai daryti. Bendra veikla stiprino tautinį lietuvių susipratimą.

Suėmus Vilnių ir jo apylinkes nelegalia lietuviška spauda aprūpinusį knygnešį  Motiejų Baltūsį, F. Bortkevičienė buvo ta,  kuri  neleido šiai kilniai veiklai nutrūkti. Ji Vilniuje turėjo du nelegalios spaudos sandėlius – urmo ir smulkmės. 1902 m., po Šv. Mykolo bažnyčios remonto, daug spaudinių laikydavo už altoriaus įrengtoje  slėptuvėje, nedidelį kiekį slėpė savo namuose.

Visuomenės veikėja

1905 m.

F. Bortkevičienė aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliucijos įvykiuose, savo gyvenimo  aprašyme ji pažymi: „Dalyvavau 1904, 1905 ir 1906 m. revoliuciniame darbe, kurio centras visgi buvo Vilnius. Agitatorius reikėjo aprūpinti literatūra, pinigais ir dažnai ginklais, palaikyti ryšius  tarp jų.“ 1905 m. revoliucijos metu korespondencijoje pasirašinėjo „Žolės“ slapyvardžiu.

1905 m. revoliucijos laimėjimai lietuvių  tautai sudarė minimalias sąlygas ne tik kovoti dėl tautos išlikimo, bet ir pradėti kūrybinį darbą visose gyvenimo srityse.  F.  Bortkevičienė dalyvavo bene visuose labiau žinomuose to meto judėjimuose, tokiuose kaip Lietuvos mokytojų sąjunga, Lietuvos demokratų partija (toliau LDP), Lietuvos valstiečių sąjunga, Lietuvos moterų  susivienijimas ir daugelyje kitų ne mažiau reikšmingų. 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykęs Didysis Vilniaus Seimas (toliau DVS) taip pat neapsiėjo be veikliosios  F. Bortkevičienės. Išraiškingai šios moters  veiklą DVS apibūdinantys yra jos bendražygių atsiminimai:

E.  Galvanauskas, savo memuaruose prisimindamas DVS, apie F. Bortkevičienę rašo: „<…> čia ir vėl nenuilstanti darbininkė  p. F. Bortkevičienė, kuriai užkraunami visi praktiniai darbai ir kurios visur  pilna.  Ji kalba mažai, bet ją surasi prie kiekvieno darbo.“

DVS tvarką prižiūrėjęs P. Ruseckas tvirtina, kad organizacinio komiteto narė nuo LDP, F. Bortkevičienė, suvaidino didžiulį vaidmenį užtikrinant konstruktyvų  darbą ir tvarką posėdžių metu. Ji kartu su  kitais  LDP lyderiais nuolat vedė derybas su LSDP, kad jie nesinaudotų nepriimtinais  įtikinėjimo metodais: švilpimu, trypimu,  mojavimu kėdėmis aplink galvą ir pan.

G. Petkevičaitė-Bitė, prisimindama Didįjį Vilniaus Seimą ir F. Bortkevičienės vaidmenį jame, rašo: „Didžiajame Seime savo akimis išvydau, kiek iniciatyvos, energijos, pasiaukojimo dėjo tada F. Bortkevičienė.  <…> Nors viešai susirinkime ji balso nekėlė, bet puikiai orientavosi to meto politiniuose klausimuose, nesiliovė tartis su atskirais veikėjais ir remti juos naudingais, svarbiam susirinkimui, nurodymais ir patarimais.“

F. Bortkevičienė – „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“ leidėja

F. Bortkevičienės rūpinimasis lietuviška  spauda prasidėjo dar tuomet, kai ji pati nemokėjo lietuviškai kalbėti. 1899 m., mirus V. Kudirkai, ji daug prisidėjo prie Prūsijoje leidžiamų „Varpo“ ir „Ūkininko“  išlikimo. Jos namuose dažnai buvo diskutuojama LDP legalaus laikraščio leidimo klausimais. Nusprendus, kad tai bus „Lietuvos ūkininkas“, F. Bortkevičienė  nepagailėjo visų savo santaupų, kad tik šis laikraštis sėkmingai gyvuotų. 1909 m. F. Bortkevičienė tapo „Lietuvos žinių“ leidėja. Ji puikiai suprato švietimo, sąmoninimo svarbą besiformuojančiai moderniajai lietuvių tautai. De jure ir de facto atlikdama administracinius darbus ji „prižiūrėjo“ ir leidžiamųjų laikraščių turinį, kuriame neretai atsispindėjo jos vidiniai siekiai, pasaulėžiūra.

Labdaringos veiklos organizatorė

Aktyviai dalyvaudama visuomeniniame  gyvenime F. Bortkevičienė priklausė ne vienam būreliui, draugijai. Jos vadovaujama „Žiburėlio“ draugija Pirmojo pasaulinio karo metais teikė paramą tuomet  dar  nežinomiems dailininkams: Juozui Zikarui, Adomui Varnui, Petrui Rimšai, rašytojams: Jonui Biliūnui, Žemaitei, Juliui  Janoniui, operos solistui Kiprui Petrauskui,  mokslininkams: Petrui Avižoniui,  Augustinui Janulaičiui, Kazimierui Būgai, diplomatui Petrui Klimui ir daugeliui  kitų. Kankinių kasa 1905–1914 m. rūpinosi kalinčiais perspektyviais visuomenės  ir politikos veikėjais, tokiais kaip V. Kapsukas, K. Bielinis, I. Kozlovas, E. Galvanauskas, P. Ruseckas ir kitais. Pagalba dažniausiai buvo tokia: samdomi teisininkai, paperkami valdininkai, naikinami  įkalčiai, slapta pristatomi įrankiai kalėjimo grotoms nupjauti… Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui humanitarinė  pagalba pradedama teikti Mažosios Lietuvos tremtiniams, kuriuos rusų kariuomenė, siekdama „išvalyti“ teritoriją, į  Sibirą trėmė visus, nespėjusius pasitraukti Mažosios Lietuvos gyventojus. Žmonės  buvo vežami kaip stovi. „Šelpėme maistu, drabužiais, patarimais, mainėme vokiečių  markes į rusų pinigus, duodavome užantspauduotus laiškus, kad galėtume žinoti, kur jie bus išvežti…,“ – prisimena F. Bort kevičienė. Tremiamiems lietuviams  buvo įsteigti maitinimo punktai Vilniuje, Šiauliuose, Kaišiadoryse, Minske,  Smolenske ir Maskvoje. Tačiau buvo žinių, kad tokių tremtinių yra ir Sibire, ir kad jie ten gyvena ypač sunkiai. Jų ieškoti 1915–1916 m. į Sibiro platybes išvyksta pati draugijos pirmininkė F. Bortkevičienė…

„Lietuvių globa“ šelpė ir rūpinosi daugiau  kaip 4 000 Mažosios Lietuvos lietuvių,  išlaikė šešias pradžios mokyklas, keturias senelių prieglaudas, išleisdama daugiau kaip 4 000 rublių per mėnesį. F. Borkevičienei „Lietuvių globa“ buvo ne tik humanitarinė įstaiga, bet ir reikšmingas  veiksnys Mažosios ir Didžiosios Lietuvos santykių suartinimui.

F. Bortkevičienė – politikė

Dar iki Lietuvos nepriklausomybės atstatymo  F. Bortkevičienė buvo aktyvi kovotoja  už vyrų ir moterų lygiateisiškumą. Ji priklausė „Lietuvos moterų globos komiteto“,  „Lietuvos moterų, įgijusių aukštąjį  išsilavinimą“, sąjungoms ir dar keletui kitų moterų organizacijų. Moterų situaciją stengėsi gerinti ruošdama moterų padėtį turėsiančius palengvinti įstatymų projektus Steigiamajame Seime (1921 m. sausio 23 d.–1922 m. lapkričio 13 d.). Parengtas Ligonių kasų įstatymas buvo svarbus gerinant  moterų padėtį darbo santykių srityje. Numatė valstybės paramą motinystės metu, dviejų savaičių atostogas prieš gimdymą ir šešių savaičių po vaiko gimimo. Uždraudė darbdaviams dėl nėštumo atleisti moterį iš darbo, nustatė higienos standartus moterų darbo vietose.

Lietuvos demokratų partijai F. Bortkevičienė  priklausė nuo pat šios politinės jėgos susikūrimo, nuo 1902 m. demokratinę  kryptį F. Bortkevičienė išlaikė iki pat mirties. Būdama viena iš pagrindinių šios partijos veikėjų, 1926 m. Lietuvos valstiečių sąjungos (LDP tąsa) sąraše dalyvauja rinkimuose  į III Seimą, tačiau išrinkta nebuvo. 1926 m. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungai laimėjus rinkimus į III Seimą, reikėjo  išsirinkti prezidentą. Seimas vienbalsiai priėmė Prezidiumo pasiūlytą prezidento rinkimo tvarką.  Kandidatais į Respublikos prezidentus  buvo pasiūlyti: F. Bortkevičienė, K. Grinius, G. Petkevičaitė-Bitė ir A. Smetona.  Už K. Grinių balsavo 50 atstovų, už A. Smetoną – du. F. Bortkevičienė ir G. Petkevičaitė-Bitė  gavo po vieną balsą. Pirmą kartą Europos moterų judėjimo istorijoje moterys buvo pasiūlytos kandidatėmis į valstybės prezidentus. Netapusi prezidente (kas to meto sąlygomis buvo beveik neįmanoma)  F. Bortkevičienė apsiribojo politine veikla Lietuvos Valstiečių Liaudininkų (toliau LVLS) centro komitete, susitelkė į darbą AB „Varpas“.

Spaudos magnatė

Glaudžiam politinių partijų ryšiui su žmonėmis palaikyti ypač svarbi spauda. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą demokratai  turėjo du pagrindinius laikraščius – „Lietuvos ūkininką“ ir „Lietuvos žinias“. „Lietuvos žinios“ pradėtos spausdinti 1922 m. vasario 16 d. Svarbiausia bazė laikraščiams leisti – nuosava spaustuvė. Dr. K. Griniaus, F. Bortkevičienės ir kitų demokratų iniciatyva 1920 m. įsteigta akcinė „Varpo“ bendrovė įsikūrė Laisvės alėjoje 60, Kaune (1928 m. spalio 3 d. persikėlė į Gedimino 38). Šiose patalpose  buvo leidžiamas „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“, „Jaunimas“. Bendrovės direktore visą laiką buvo F. Bortkevičienė, jos autoritetas – neginčijamas. Ši moteris kontroliavo visus AB „Varpas“, o kartu ir LVLS finansus. Siekusiai užtikrinti demokratinių idėjų sklaidą visuomenėje, dėl to  teistai,  kalintai LVLS ideologei F. Bortkevičienei  rūpėjo leidžiamų laikraščių turinys.

Ji niekada nepripažino Vilniaus lenkams, pasisakė už Klaipėdos krašto integraciją į Lietuvą, kritikavo demokratijos  vertybes pamynusį A. Smetonos režimą. Ypač kritikuojamas A. Smetonos siekis savo naudai pakeisti demokratinę Konstituciją  ir dvarininkų naudai reformuoti 1922 m. žemės įstatymą. F. Bortkevičienė dėl cenzūros draudimų nepaisymo buvo ne kartą bausta administracinėmis baudomis, kalinta. Galiausiai 1927 m. kovo 11 d. naktį nežinomi asmenys susprogdino „Lietuvos žinių“ redakciją ir spaustuvę.

Žmonių gelbėtoja

1941–1944 m. Lietuvą okupavę vokiečiai jos gyventojų nesigailėjo. Buvo daug areštų, sušaudymų – Pirčiupių ir kiti ištisi kaimai, neskaitant pavienių žmonių, buvo vežami darbams į Vokietiją, tremiami į koncentracijos stovyklas ir kt. Be šių bendro pobūdžio  veiksmų,  vokiečiai ištisai naikino žydus ir čigonus. Garbingo amžiaus sulaukusi F. Bortkevičienė ir šiuo laikotarpiu buvo aktyvi  pogrindininkė ir nuolatinė žmonių gelbėtoja. Ji daug kam padėjo išsisukti nuo arešto, o ne kartą ir suimtam pagelbėdavo, kad būtų paleistas, išsijuosusi nuo mirties gelbėjo žydus, ypač jų mažus vaikus. „1944 m. pradžioje į mano namus pas mano žmoną atėjo iš Kauno žydų geto jos gimnazijos  draugė  iš Marijampolės Bernštainaitė-Nemenčikienė ir prašė padėti (išgelbėti) jos du  vaikus,  nes juto būsiant greit juos nužudytus.  Kartu prašė gelbėti ir jos sesers Lidvinauskienės  vieną mažą dukrelę. Jos vyras Isakas Nemenčikas buvo išvežtas darbams į Vokietiją, jį ir aš pats gerai pažinojau. Ponia O. Audėnienė apsiėmė daryti viską prašomiems  vaikams gelbėti. Tik, deja, į savo butą priimti negalėjome, nes jame gyveno dvi šeimos. Netoliese gyveno malonūs kaimynai Stasė ir Juozas Geniušai. J. Geniušas  buvo  žinomas pedagogas. Jie sutiko visas tris mergaites kelioms dienoms priimti pas save. Bet kas toliau? Vienintelis saugus kelias veda pas F. Bortkevičienę. Moterys greitai susitarė, nes F. Bortkevičienė jau nemažą  būrį  vaikučių per savo rankas buvo perleidusi. Ji jų gaudavo iš veikėjų grandinės.“

1944 m. vasarą sugrįžę sovietai F. Bortkevičienę ne kartą tardė. Kartais uždarydavo  kelioms paroms į kalėjimą, kartais išsivesdavo iš namų ir po naktinio tardymo  paleisdavo. Nuo tardymų pašlijo jos sveikata. Po metų F. Bortkevičienė mirė. „Nepasisekimai tik silpnus žmones gali palaužti“, – kažkada kalbėjo F. Bortkevičienės  tėvo pusbrolis Siesickis. Felicijai likimas negailėjo išbandymų, tačiau ji visuomet surasdavo jėgų atsitiesti. Dešimtį kartų kalinta, sekama, jos namuose atlikinėjamos kratos, telefoninių pokalbių klausomasi, tačiau F. Bortkevičienė nepalūžo. Ji visą gyvenimą kiek galėdama rūpinosi kultūros, švietimo sklaida, lietuvybės  išsaugojimu ir puoselėjimu, Lietuvos valstybingumo stiprinimu.

Būtent dėl F. Bortkevičienės – atkaklios kovotojos už Lietuvos nepriklausomybę įvaizdžio lietuvių sąmonėje – 1945 m. spalio 21 d. sovietų okupacinė valdžia, siekdama išvengti „nereikalingos“ žmonių reakcijos lietuvių tautai neleido atsisveikinti su viena iškiliausių XIX a. pab. – XX a.  pr. Lietuvos visuomenės veikėjų.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę F. Bortkevičienės asmenybė buvo ištraukta iš istorijos užmaršties, jos atminimas tinkamai įvertintas.

Liudas Subačius

LITERATŪRAfondas

1. F. Bortkevičienės Steigiamojo Seimo nario pažymėjimas. LMA RS, F. 192. L. 1.

2. Felicija Bortkevičienė, Felicijos Bortkevičienės autobiografija, LNB RS, F. 68–2, p. 5.

3. „Iš 1905 m. Ernesto Galvanausko atsiminimų“, Lietuvos žinios, 1925, Nr. 279, p. 3.;

4. Petras Ruseckas, „Prieš 20 metų (Vilniaus Seimą prisiminus)“,  Lietuvos žinios, 1925, Nr. 280, p. 3.

5. Zigmas Toliušis, Felicija Bortkevičienė, LNB RS, F. 66–13, p. 15.

6. Juozas Gabrys-Paršaitis, „Didysis Vilniaus Seimas ir jo reikšmė Lietuvai“, Naujoji Romuva, 1936, Nr. 48, p. 965.

7. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, „F. Bortkevičienės kaip moteries visuomenininkės tipas“, Raštai, t. 6. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidyk la, 1968, p. 706–707.

8. Justas Paleckis, Dviejuose pasauliuose, Vilnius: Vaga, 1983, p. 174.

9.  Adolfas Šapoka, Lietuvos istorija, Vilnius: Mokslas, 1989, p. 548.

10. Julius Būtėnas, Gyvenusi kitiems, Kaunas: Aušra, 1993, p. 22–25.

11. Julius Būtėnas, Mečys Mackevičius, M. Mykolas Sleževičius: advokatas ir politikas, Vilnius:  Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.

12. Egidijus Motieka, „Didysis Vilniaus Seimas“,  Lietuvių  Atgimimo istorijos studijos, t. 11. Vilnius, 1996, p. 244–245.

13. Rasa Paulavičienė, XX a. Lietuvos mokytojai,  Vilnius: Leidybos centras, 1996, p. 13.

14.  Virginija Jurėnienė, „F. Bortkevičienės vaidmuo feministiniame judėjime Lietuvoje“, Dvasinės vertybės žinių visuomenėje, Vilnius: Lietuvos  žemės ūkio universiteto Leidybos centras, 2003, p. 25.

15. Liudas Subačius, Aplenkusi laiką, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010.