Tądien sėdėjau valtyje su keliom moterim iš Tverų. „Tverai?“, – paklausit jūs. Ir aš, kol išmokau šį pavadinimą… Žemaitijoj tai, pasirodo. Vieta, kur pilna gražiausių piliakalnių, o šaltinis ten teka ypatingas, žmonių stebuklingu vadinamas… Tik šįkart ne apie piliakalnius, o apie drąsiąsias Tverų moteris.
Įsišnekėjom mat apie avantiūras, gyvenimo nuotykius, ir net nenutuokiau, kad prieš mane sėdi moterys, kurios kasdienybėje yra žemiškos ir paprastos, bet tai, ką jos daro, paprastu nepavadinsi. Kuo toliau klausiausi, tuo labiau žinojau – noriu, labai noriu apie tai papasakoti jums, mielosios skaitytojos. Gal ir jus pagaus tas malonus šiurpuliukas, kuris nuo manęs neatitolsta kiekvienąkart, kai kalbu su Judita Grigaliūniene – moterimi, kuri įkūrė vaikų dienos centrą Tveruose.
Turėjot su vyru verslą, savo namą, gyvenot Klaipėdoj. Kaip atsidūrėt čia, Tveruose, ir nuo ko viskas prasidėjo?
Aš manau, kad viskas prasidėjo nuo vaikystės. Mama manęs nelaukė, gimiau ketvirta dukra. Kai gimiau, visas kaimas net man girdint, reiškė mamai gilią užuojautą, kad gimė ketvirtoji dukra. Ir mama yra sakiusi: „Juditėle, kaip aš tavęs nemylėjau…“ Ji norėjo abortuoti mane. Kai mama jau gulėjo ant stalo paruošta procedūrai, ją atkalbėjo gydytojas. Juk nebūna taip istorijose, kad gydytojas ateitų ir paklaustų:
– Kodėl tu taip drebi? Ar bijai?
– Bijau, – sako.
– O tu vyrą ar turi?
– Turiu.
Tada gydytojas mamai liepė grįžti namo. Tėčiui ji pasakė, kad aborto nedarė, nes kraujas yra blogas. Va taip Viešpats laukė manęs ir va taip aš turėjau gimti. Turbūt visas tas laikas, tas atmetimas, tas meilės stygius vedė tikslo link… Mama buvo šalta, nerodė jokių emocijų. Ji mokėjo rodyti tik negatyvią meilės pusę. Aš tokia ir užaugau, ištekėjau. Maniau, kad toks turi būti gyvenimas, tokia meilė, tokia santuoka, ir prie ko čia Dievas? Dievas neturi nieko bendro!
Prieš kokius dešimt metų sužinojau, kad laukiuosi trečios dukrytės. Žinia buvo visiškai netikėta, man buvo trisdešimt aštuoneri metai, vyrui dar daugiau. Tas apsisprendimas, tie trys mėnesiai… Kiekvieną dieną ašaros ir skausmas. Padariau išvadą, kad Viešpats tik tokiu būdu galėjo mane prisitraukti – aš viduj buvau labai kieta. Buvau nepripratusi, kad manim kas nors kada nors rūpintųsi. Niekaip nesupratau posakio: „Atiduok Dievui savo rūpesčius“. Sakydavau: „Aš pati viską sugebu“. Net kelerius metus draugės mane kalbino: „Eik prie Viešpaties. Gal renkamės melstis?“ Aš kategoriškai: „Liaukitės! Turiu savo gyvenimą, sunkų, bet įdomų“. Ir va, tas apsisprendimo laikas, kai vis tik nusprendžiau gimdyti, ir buvo mano gyvenimo istorijos pradžia.
Po Beatričės gimimo, pas mus į namus pradėjo važinėti brolis Gediminas iš Pakutuvėnų, kuris vedė tokias kaip ir sesijas. Brolis važinėjo daugiau kaip pusę metų. Aš su mažu kūdikiu ant rankų irgi eidavau su juo bendrauti. Buvo didelė svetainė, joje rinkosi apie trisdešimt žmonių iš visų Bažnyčių: katalikai, baptistai, liuteronai. Ir Gargždai, ir Klaipėda… Po metų mūsų susitikimai išaugo į maldos grupelę.
Man labai įdomi istorija, kai Jūs atvažiavote į Tverus ir pamatėte močiutę – savininkę, iš kurios pirkot savo dabartinę sodybą. Prašau papasakokite plačiau.
Tą sodybą jau buvo apžiūrėję daug mūsų pažįstamų, bet arba kuris nors sutuoktinis nenorėdavo pirkti, arba būdavo nusprendžiama, jog toli nuo Klaipėdos. Buvo karšta vasaros diena. Paskambino draugė, kuri jau buvo nusipirkusi sodybą netoliese: „Judita, tokia Zosė parduoda sodybą“. Po skambučio sakau vyrui: „Žinai, Juozai, mums to tikrai nereikia. Turim namą, turim viską. Ir Klaipėdą. Bet niekad nesu buvusi Tveruose, nuvažiuokim“. Ir nuvažiavom. Vyras dėl tos sodybos dar sako: „Va, jeigu ten tokie tvenkiniai, kaip pas Raimondą (kvietusią draugę), tai perku, bet jeigu nėra tvenkinių, tai aš net nevažiuoju sodybos žiūrėti“. Raimonda užsidegė: „Važiuokim, važiuokim!“ Karšta… Tvanku… Mes nuvažiuojam į tą sodybą, išlipam ir ten taip!.. Kaip kad sako vyras, lyg su kondicionierium – gaiva tokia! Gaidžiai vaikšto, troba sulūžus… Bet grožis!.. Mes abu net nežiūrim viens į kitą. Stovim išsižioję… Žiūriu – šaltinis, ir eglės – kaip trys aš! Sodyba mus taip sužavėjo, kad tiesiog skriste praskridom tuos dvidešimt hektarų! Kaip kokie zuikiai pralėkėm tą teritoriją! Sugrįžau apstulbusi: „Ar tikrai ją parduoda? Ar tikrai?!“
Priėjau susižavėjusi prie sodybos šeimininkės ir sakau: „Kaip čia gražu! Jūs turbūt labai laiminga gyvenat!“ O ta Zosė (buvo arti aštuoniasdešimties, labai linksma močiutė) atsakė: „Ne, aš čia labai nelaiminga. Vyras atsivežė mane ir trisdešimt metų aš tokia nelaiminga! Aš visą gyvenimą svajojau gyvent prie vieškelio, o mane vyras va čia parsivežė“. Man toks atsakymas pasirodė keistas. Supratau, kad net gražiausia vieta nelemia moters laimės. Ji gyveno būdama to grožio apsupty, bet jautėsi nelaiminga.
Praėjo trys metai, kol sodyba tapo mūsų. Porą metų tuometinė sodybos savininkė abejojo: parduoti ar neparduoti sodybą? Ir man aistros kyla, ir vyrui nervai dėl netikrumo nelaiko. O Zosė sako: „Atvažiuokit, vaikščiokit, gyvenkit čia, jeigu norit!“ O ką čia vaikščiosi, jeigu ne mūsų?.. Bet po kažkiek laiko Zosė staiga apsisprendė: „Pirkit ir greitai“. Mes net pernelyg negalvodami nusipirkom, bet dar net nebuvo tokios minties, kad kraustysimės čia gyventi. Ir net nežinau, kaip kilo mintis, kad reikia parduoti mūsų namą prie Klaipėdos ir kraustytis į Tverus galutinai. Kažkaip spontaniškai. Mes nusprendėm, kad dvi vietas turėti sunku: ir materialiai sunku, ir tiesiog neapsimoka gyventi dviejuose kaimuose.
O kaip su verslu buvo?
Vyras dirbtuves Klaipėdoj išnuomojo, o dabar jis jau baigia įsirengti kitas Tveruose.
Atvažiavot į Tverus…
Atvažiavau į niekur (juokiasi). Buvo tokia aistra, tokia varomoji jėga – bet kokia kaina įsikurti čia, Tveruose! Tris metus, kai dar gyvenau kitur, kūnas būdavo ten, bet širdis – jau Tveruose. Tai buvo kančia. Man toks buvo sunkus tas laukimo laikas! Nepakeliamas. Bet išsikraustėm. Per devynis mėnesius pasistatėm namą. Mėnesį nuomojomės, gyvenom su šeimininkais, vienam kambarėlyje trise. Buvo košmaras… Baisus košmaras. Paskui išsinuomojom Rietave dviejų kambarių butelį su visais jo tarakonais. Kai atėjau į tą butą, buvau tokia laiminga, kad galiu gyventi be šeimininkų!
Metus mes tokiomis sąlygomis laikėmės – maišuose ir tarp maišų. Visi draugai stebėjosi mūsų šita avantiūra ir negalėjo atsistebėti. Kaip mes šitaip? Turėdami viską, ne bet kur, o prie Klaipėdos, prie pat didmiesčio, kažkur trenkėmės, į kažkokį užkampį, kur išvis neaišku, kas yra civilizacija. Kai įsikėlėm į namą, pusę metų adaptavausi. Pradėjo viskas, kaip sakoma, išeidinėti – viskas, kas buvo susikaupę. Adaptacija buvo sunki. Prasirgom visi pusę metų. Matyt, tuo pačiu sunkiausiu laikotarpiu labai didele įtampa gyvenom. Vėliau Beatričę pradėjom leisti į Tverus, į mokyklą, į paruošiamąją klasę. Na, ir taip kažkaip prasidėjo mano gyvenimas Tveruose.
Aš manau, kad Viešpats mane visą laiką ruošė šiam gyvenimo etapui. Mano kompleksai, mano nelaisvė… Turbūt nepažinojau labiau kompleksuoto, labiau nelaisvo, labiau sužeisto žmogaus kaip aš. Ir tokio uždaro. Mano išorė lyg ir buvo lengva, bet iš tikrųjų buvau labai baili ir uždara. Aš neatverdavau savo skausmo, visiškai su niekuo nesidalinau jausmais.
Jūsų poelgis yra drastiškas, protu mažai suvokiamas. Sakykime, įprasta: žmogus sugalvoja, kad nori gražios, ramios vietos. Sakykime, nusprendėte, jog norit keisti gyvenimą, nes patraukė sodybos grožis. Bet ten, kur esate dabar, tai, ką darote dabar, jau liudija, kad Jums buvo numatyta kažkas netipiško. Dabar turite Tverų dienos centrą. Esate jo vadovė, direktorė.
Ne, aš esu tiktai steigėja. Buvau direktore, bet tapau tiktai steigėja. Aš noriu kažką kitą, nauja veikti.
Kas šovė Jums, turinčiai tris vaikus, didelį, dvidešimties hektarų ūkį ir veiklos iki kaklo, į galvą, kad sugalvojote užsiimti tokia veikla? Tai veikla, kuri, dažniausiai, nesuprantama, neretai skausminga ir nenešanti pelno. Kur viso šito pradžia?
Pati pradžia buvo su Beatričės atėjimu į paruošiamąją klasę. Ten, kas yra įprasta vietiniams žmonėms, bendruomenei, kuri ten gyvena nuo caro maro, man pasirodė neįprasta. Jie to nepastebėjo, ką pastebėjau aš. Atkreipiau dėmesį į tai, kad miestely, nepaisant to, kad yra labai daug įdomių, darbščių žmonių, yra kita dalis – asocialių asmenų. Ir jų yra labai daug. Na, gal „labai daug“ netinka, jei pradėsime skaičiuoti statistiškai, gal taip nėra, bet vaikų!… Kai pamačiau Beatričės klasėje berniuką, Vidmantuką, išsigandau – jis buvo labai nešvarus, apleistas. Pamačiau, kaip jis blogai jaučiasi. Klasėje jis jautėsi atstumtas. Tame vaike aš atpažinau save, tą mažą mergaitę, kuri eidavo iš kaimo į miesto mokyklą labai netvarkinga, neparuošta, nešvari. Pradinėse klasėse jaučiau tą patį, ką tas vaikas. Mano širdelė, mano pasąmonė tą atmetimą fiksavo. Ji jautė klasės mokinių, mokytojų nenorą prisiliesti prie tokio nešvaraus, tokio apleisto vaiko. Niekas to vaiko negina! Jis niekam buvo nereikalingas. Man tai buvo skausminga matyti. Tada pagalvojau, ką čia daryti? Ką sugalvoti? Gal kokias dovanėles tiems vaikams įteikti?
Su drauge Raimonda susidėjom pinigų. Surinkau nuo aukšto visus senus minkštus žaislus, išploviau. Mamoms visą krūvą „Tapati“ žurnalų radau – kaip tik kalėdinės dovanėlės. Vežiojom dovanas po namus ir tada pamačiau, kad tokių apleistų vaikų be galo daug. Šeimos taip gyvena!.. Žodžiais neapsakoma! Tamsa, skurdas, betvarkė ir girtavimas. O vaikas auga tokiomis sąlygomis! Iš tokių namų jis turi ateiti į normalią mokyklą, kurioje iš jo reikalaujama tiek pat, kaip ir iš kitų vaikų. Tada mintis apie pagalbą tiems vaikams ir gimė. Pradėjau ieškoti informacijos. Daug naršiau po internetą. Žemaitijoje tokių centrų labai mažai. Gargžduose yra pora, Klaipėdoje dabar atsirado dar vienas… Labai keista, nes Aukštaitijoje jų yra sočiai! Daviausi po visą Aukštaitiją: Į Deltuvą net nuvažiavau, į Ukmergę, į Kauną. Susipažinau su nuostabia moterim Genute. Ji pasaulietė, atvažiavo ir įkūrė Dienos centrą kaimo vaikams, ne asocialiems, bet tas centras labai daug dirba, daug visuomeninio darbo atlieka. Aš pradėjau žiūrėti, kokio reikia čia, Tveruose. Ieškojimas vyko mažiausiai pusę metų. Na, ir po to vyko kūrimasis. Atvažiavau į meriją. Davė ambulatorijos antro aukšto patalpas.
Man buvo ir lengva, ir sunku kurti Dienos centrą. Lengva todėl, kad aš neturėjau išankstinių nuostatų dėl vietinių asocialių žmonių, o sunku todėl, kad aš nepažinojau Tverų gyventojų. Negalėjau paprašyti kieno nors pagalbos… Vėliau į Tverus atsikraustė dar dvi moterys: viena jų – Loreta, kuri yra centro direktorė. Ji – buvusi mano klasės draugė.
Kai kūriau centrą manęs klausinėjo: „Kas dirbs? Nėra kam dirbti!“ Tada pamačiau ir tą savo antrąją pusę – ryškias baimes, labai daug abejonių, daug nerimo. Mano dvasinę pusiausvyrą visa tai steigiant išlaikė turbūt tik Jis vienas… Mes, krikščionys, esam linkę sakyti: „Nedaryk nieko, neatsiklausęs Viešpaties“. Na, negirdžiu aš Dievo balso, aiškiai sakančio „steik“, nei ženklų danguj nematau, bet, kad tokį centrą steigti reikia, kad Dievui tai patinka, žinojau. Tai mane ir vedė į priekį. Būdavo, atsibundu ir galvoju: „Na kam man to reikia? Niekam čia šito nereikia, niekas nevertins. Aš įkursiu, kas dirbs?“ Išgyvenau. Vyko nuolatinė kova su savimi. Neturiu aš pašaukimo, tos dovanos su vaikais dirbti. Aš galiu tik juos apkabint. Pabuvau su jais ir viskas (juokiasi)! Bet Dievas viską buvo sumąstęs ir sutvarkęs taip, kaip turi būti. Pasiūliau kaip tik be darbo buvusiai Loretai direktoriauti. Ji sutiko. Paskui kitos dvi moterys atsirado. Supratau, kaip Dievas rūpinasi, kaip jam be galo skaudu dėl tokių vaikų. Tie vaikai šiandien rado vienintelę šioje žemėje vietą, kurioje jie jaučiasi saugiai. Jie nėra atstumti, jie ateina ir gali būti tokie, kokie yra, jie nemato žvilgsnio, sakančio: „Tu esi nereikalingas“. Vaikas gali ateiti, nusiprausti, gali ruošti pamokas, žaisti. Centras turi minkštų žaislų, vaikai sukritę žiūri televizorių. Jie ateina iš po naktinių mamos gastrolių, pasnaudžia. Jie randa tą saugią vietą. Būtent taip jie pažįsta Dievą.
Ar bet kuris vaikas gali ateiti į dienos centrą?
Ne, vaikai yra iš sąrašo. Tai yra vaikų, iš asocialių šeimų, centras. Sąrašas derinamas su socialiniais darbuotojais: yra šeimos, kurios yra įtrauktos į tam tikrą sąrašą, į dienos centrą ateina vaikai iš tų šeimų. Vasarą ateina ir vaikų seserys, broliai, jų draugai. Ateitų labai daug ir kitų vaikų, ne iš probleminių šeimų, bet nėra vietos.
O ta paprasta, žemiška problema – darbuotojai? Kad jie dirbtų, reikia parūpinti jiems atlyginimus. Iš kur etatai?
Etatai gauti iš ministerijos ir savivaldybės. Aišku, tie pinigai čia yra mizerni, bet visas finansavimas – iš ministerijos.
Minėjote, kad rašėte paraiškas.
Remontui. Remontui buvo skirta iš fondų.
Kaip suprantu, nei Jūs, nei Jūsų kolegės niekada nieko panašaus nesat dirbusios?
Loreta buvo pradinių klasių mokytoja. Ina dirbo vaikų darželyje auklyte, dirbo su daugiavaikių šeimų vaikai .Kita darbuotoja ,Elytė, dirba mokytoja ,o po pamokų ateina dirbti į mūsų centrą.
Kiek laiko egzistuoja Tverų dienos centras?
Pavasarį sukako metai. Šiuo metu dienos centrams yra keliami dideli reikalavimai, kad dirbtų vien tik specialistai.Tačiau pats centras atlieka paprasčiausius mamos darbus: nuprausia vaiką ,pamaitina. Koks specialistas už tokį menką atlyginimą tau blusas rankios?
Kiek vaikų centre nuolat lankosi?
Dvidešimt du vaikai.
Jie ateina po pamokų?
Po pamokų. Vasarą ateina iš pat ryto ir būna iki vakaro. Jie net neišeitų, jeigu nereikėtų.
Kaip reaguoja vaikų tėvai į šį centrą? Jie žino, kad jų vaikai lankosi tokiame centre? Ar klausiama jų sutikimo?
Taip, klausiama. Bet susitarti nėra paprasta. Aš galvojau, kad galėsiu užsiimti su tų vaikų mamom. Galiu pasakyti, kad man dar nėra lengva. Aš bandžiau keletą kartų susitikti. Kartais ateina mamos išgėrusios. Joms geriausiai padėti galėtų viena iš tokių mamų, kuri būtų prisikėlusi naujam gyvenimui… Buvau suorganizavusi anoniminių alkoholikų susitikimą – iš Plungės buvo atvažiavę penki vyrukai. Bet dar kartą įsitikinau, kad tveriečiai – labai uždari žmonės. Jiems sunku priimti naujoves. Toms mamom labai norėčiau padėti, bet neturiu tos malonės pakelti veidmainystę. Kažkas yra, kas stabdo. Mintyse yra: „reikėtų“, bet ir vėl… Nežinau… Nėra man lengva… Labai gerai suprantu. Nereikia daryti to, kas būna be malonės…
O dabar apie Jūsų darbo virtuvę. Kai vaikai atkeliauja po pamokų, ar yra tam tikra programa, kokia nors bendravimo ir veiklos metodika?
Be abejo. Vaikai ateina, pavalgo, ruošia pamokėles, žaidžia žaidimus, daro darbelius. Ina juos moko megzti, daryti lipdinius, vaikai piešia – jie turi visokiausių užsiėmimų. Dabar ir televizorius yra, jie gali žiūrėti filmukus.
Kokia yra tokių vaikų kasdienybės realybė?
Eidama per namus, pamačiau visokių šeimų. Dovanėles nešiojom žiemą. Dar prieš važiuojant, socialinė darbuotoja apvažiavo visus namus ir pasakė mamoms: „Būkit geros, pasitvarkykit, nes ateis tokios ponios ir atneš dovanėlių“. Kai ateini į namus ir pamatai apgirtusią mamą, o kokių septynerių, aštuonerių, ar šešerių metų vaikai ir dar kiti mažesni aplink vaikšto… Troba šalta šalta, kiauros sienos, kiauri langai… Šeima nepasirūpinusi malkom, nepasirūpinusi vandeniu, vaikai stovi prie krosnies ir patys bando kažką gaminti valgyti, bulvytes kepa ir su tokiom kojinėm stovi!.. Pėdkelnės ir tiek! Stovi kambary ir šąli, o jie su tom pėdkelnytėm… Ir jie sušalę. O mama kažkur… Nueini į kitus namus – juodos sienos, juodos lubos, virtuvė prirūkusi kaip senovinė dūminė pirtis. Name tik virtuvė ir kambarys. Tame kambary gyvena trys mergaitės. Virtuvėj – mama ir visi jos „draugai“. Kaip jie ten bazuojasi, kaip ten reikalus tvarko?.. Ir tos mergaitės, iš tos juodos trobos, kurioje nėra stalo, bliūdo nėra, tualetas – neaišku kur, turi atsikelti ryte ir eiti į mokyklą! Rūbai baisūs, galva neplauta, nes ir išsiplauti neturi kur. Pamokos neparuoštos. Tie vaikai patys žino savo vertę kitų akyse. Jie visi yra pažymėti.
Stipri dienos centro steigimo motyvacija buvo ta, kad vaikas galėtų, mokėtų, pamatęs esant ir kitokią realybę, priimti teisingą sprendimą savo gyvenime. Kad jis turėtų galimybę pasirinkti dar ir kitą pusę. Ne tik mamos gyvenimas yra tas tikrasis, yra ir kitoks. Galima keistis, galima išdrįsti klausti. Stengiamasi, kad vaikai dienos centre įgytų pasitikėjimą, kad žmonių, kurie juos supa, galėtų drąsiai priėję paklausti kas tik įdomu. Problema – nėra psichologų. Iš viso. Dabar lygtai Rietavas turi. Vadinasi, visos mokyklos, savivaldybė, visas rajonas turės vieną vienintelį psichologą.
Atsiliepimai, kokius dabar girdžiu apie psichologų darbą su vaikais, mane kraupina. Pernai buvo organizuota kelionė į Šveicariją. Labai norėjau aplankyti dienos centrus, buvo galimybė bendrauti su centrų vadovais. Jie sakė, kad psichologai ateina neparuošti. Psichologai jau ir taip įskaudintą vaiką sužaloja dar labiau. Pavyzdys: viena mergaitė, Jurgita, buvo nuvežta į Klaipėdą pas psichologę. Atėjusi į mokyklą vos nepradėjo verkti, sakė ten daugiau neisianti: „Aš bijau“. Kas ten įvyko tarp psichologės ir jos, neaišku. Mergaitė yra naujai atėjusi. Aš esu jos globėja.
Kaip ta mergaitė atsirado Jūsų gyvenime?
Pirmadienio vakarą susirinkom eilinei maldai. Loreta man pradėjo pasakoti istoriją, kad socialinė darbuotoja ir policijos įgaliotinis išvežė vieną tokią mergaitę ekspertizei. Mama ir broliai (jie yra šeši vaikai), sąmoningai prieš septyniolikmetę smurtaudavo. Iš jos sadistiškai tyčiojosi, žemino. Jurgita pasakojo, kad turėdavo atsikelti anksti ryte – penktą, šeštą valandą – ir dingti iš trobos, eiti rauti triušiams žolės, kol mama neatsikėlė, kad mama nematytų jos gulinčios. Basom kojom, plikom rankom ji eidavo ir raudavo žolę. Jeigu pavėluodavo, mama nebeduodavo jai valgyt, mušdavo. Mušdavo – reikia, ar nereikia. Rasdavo priežasčių. Ji niekam neišdrįsdavo pasisakyti, nors visi ir taip žinojo. Jeigu klausdavo: „Ar tave muša?“ Ji šypsojos ir sakė: „Ne, aš užsigavau pati“. Jurgita bijojo mamos. Vėliau ją socialinė darbuotoja išvežė. Tą patį vakarą širdy supratau, kad turiu tą mergaitę paimti, kad būtent aš turiu ją globoti. Tiesiog atėjo noras. Net nemačius buvau jos. Ir išsigandau pati, nes aš tikrai maniau, kad niekada negalėčiau paimti vaiko globoti. Prieš daugelį metų važiuodavau į globos namus, į Melnragę. Veždavau kažką ir galvodavau: „Niekada neimčiau vaiko“. Sakydavau, kad savų mylėti negaliu, kaip Viešpats nori, tai man dar svetimą?.. Ne, ne, negaliu! Ir visada žavėdavausi tomis moterimis, kurios gali globoti svetimus. Žavėdavausi žmonėmis, kurie pasiima penkis, šešis vaikus ir jie visi kartu duodasi gyvenime. Suvokimas dėl noro globoti mane pribloškė, išgąsdino, bet tuo pačiu savęs paklausiau: „O ką? O kas aš čia jau tokia? Na, tai tada paimsiu (juokiasi)“. Kuo toliau, tuo labiau gyvenime suprantu, kad mano laikas, tiek, kiek duota, eina pakalnėn. Eina į greitesnį susitikimą su Juo. Į greitesnę ataskaitą Jam. Ką iš tikrųjų aš Jam galėsiu pasakyti? Jis man viską davė, o aš ką? Dabar vis dažniau pagalvoju, dėl ko aš gyvenu? Ar tik dėl to, kad užaugintum vaikus? Ar tik dėl to, kad jau greit penkiasdešimt ir kad pamąstytum, jog, va, ir vaikai ne tokie, kokių tikėjaisi, ir vyras ne toks, ir aš netobula? Ir tik su tuo faktu taip ir pasilikti, susigyventi? Man tai padėjo nesusireikšminti. Mano gyvenimas nėra tik tiek. Jis yra žymiai daugiau. Dievas duoda galimybę nuveikti šiame gyvenime daug daugiau, negu manai, kad gali. Nuėjau kitą dieną į seniūniją iš pat ryto ir prisistačiau socialinei darbuotojai, paklausiau, ką reiškia „globa“? Su kuo tai valgoma? Po poros dienų tą mergaitę aš pasiėmiau.
Taip lengvai?
Jurgitai septyniolika. Ji jau buvo išvežta, patalpinta į senelių prieglaudą. O už lovas ten tenka mokėti. Manau, ir dėl to taip greit man buvo patikėta Jurgitos globa. Žmonės, kurie pažinojo merginos tėvus bei matė ją pačią, buvo labai sukrėsti tos žinios, tos istorijos apie Jurgitos likimą, apie išvežimą iš šeimos. O aš nieko nežinojau apie tą įvykį. Socialinė darbuotoja labai apsidžiaugė, kad aš noriu mergaitę paimti.
O kaip pati Jurgita?
Kai aš ją pamačiau… Mauglis! Rankytės – kaip mano dvi: tokios ištinusios, tokios apskretusios… O kojos raudonos, raudonos! Nušalusios. Bet labai tyros akys ir šypsena! Ji visada šypsosi! Na, ir nieko… Atvažiavo į mūsų namus, aišku, jai tai didžiulis skirtumas: tas plotas, ta gamta, ta vieta. Ji dvi dienas su Beatriče tik piešė. Beatričei – devyneri, o jai – septyniolika. Sugulusios Beatričės kambary piešė nuo ryto iki vakaro.
Kaip Beatričė reagavo į Jurgitą?
Kad vaikai apsidžiaugė išgirdę apie naują šeimos narį, būtų netiesa – juk ateina naujas žmogus! Bet jie suprato, kad tai mergaitei reikalinga pagalba ir priėmė. Labai natūraliai. Šiandien Jurgita vėl gyvena su savo mama. Jos susitaikė. Įdomu, kad šis įvykis perkeitė pačią mamą. Daug metų turėjau pretenzijų Dievui: kodėl turėjau gimti tokioj šeimoj, kodėl turėjau būti nemylima, atstumta, nelaiminga. Šiandien nebeturiu jam jokių pretenzijų. Tiesiog suprantu, kad Jis buvo ten. Visos mano gyvenimo istorijos turėjo tikslą. Dabar aišku, kodėl Dievas
tai leido. Patogų gyvenimą gyvena tik bailiai. Ir aš taip gyvenau. Jei nebūčiau išdrįsus priimti iššūkio, taip ir būčiau likusi sau „nevykėlė“, prisidengusi gražiais drabužiais, geru automobiliu, makiažu.
Neseniai paskambinau Juditai. Išgirdau garsų jos juoką, sako, mano moterys dienos centrą dezinfekuoja, mat blusos apniko, kasosi pačios ir va, mano namuos vieną paliko!… O juk nevisai juokinga… Klausaisi Juditos ir žinai, kad ji ir jos moterys be galo gražios, tokios, prie kurių, prilipt norisi. Jų drąsa gyvybe kvepia kaip žiemą eglės sakais ir gyventi atstumtuosius kviečia. Širdy lieka du žodžiai. Gražu. Ir be galo Drąsu. Ir dar taip panašu į mūsų Viešpatį…
Apimta nuostabos ir pasigėrėjimo su
Judita kalbėjosi Aušrinė Šečkuvienė
