Kaip įprasta, jei jaučiame skausmą, jo nenorime. Kodėl dr. Brandas su bendradarbiais išeikvojo tiek laiko ir jėgų bandydami sukurti skausmą, kai dauguma kitų medikų uoliai dirba, kad jį nuslopintų?

Sužinojau daug faktų apie skausmo tinklo konstrukciją. Netgi pradėjau matyti jį kaip „dovaną“. Bet vien žinių nepakako nugalėti mano instinktyvų pasipriešinimą skausmui. Turėjau didelių abejonių, kol nepraleidau savaitės Luizianoje su dr. Brandu, kovotoju už skausmą. Dr. Brandas pradėjo vertinti skausmą gyvendamas tarp raupsuotųjų. Būtent jis atrado, kad raupsais sergantieji kenčia dėl paprastos priežasties – jų skausmo sistema sugedo.

Žodis „raupsai“ sukelia perdėtus įvaizdžius: prarastus pirštus, išopėjusias žaizdas, amputuotas kojas, iškreiptus veido bruožus. Literatūra ir fimai, tokie kaip „Ben Huras“ ir „Drugelis“, įpratino mus mąstyti (dažnai neteisingai) apie raupsus kaip apie nepakeliamai žiaurų negalavimą. Tai seniausia užrašyta liga ir viena iš labiausiai bijomų. Ilgus amžius, kam nors prisiartinus, raupsuotieji turėdavo šaukti: „Nešvarus! Nešvarus!“

Raupsai – iš tiesų žiauri liga, bet pasireiškia kitaip nei dauguma kitų ligų. Visų pirma, ji veikia kaip anestetikas ir užpuola delnų, pėdų, nosies, ausų ir akių skausmo ląsteles; šios kūno dalys nutirpsta. „Kas čia tokio?“ – pagalvosite. Daugumos ligų bijome dėl jų sukeliamo skausmo. Kodėl beskausmė liga raupsai yra tokia baisi?

Būtent dėl jau minėto nutirpimo atsirado mitai apie ligos sukeliamą audinių irimą. Tūkstančius metų žmonės galvojo, kad pati liga sukelia žaizdas ant delnų, pėdų ir veido, kurios dažnai užsikrėsdavo ir dėl kurių buvo prarandamos galūnės. Dr. Brando novatoriškas tyrimas Indijoje nustatė, kad praktiškai visais atvejais raupsai tik nutirpindavo galūnes. Audinių pažeidimai atsirado vien dėl to, kad įspėjamoji skausmo sistema buvo nutildyta.

Kaip šie pažeidimai atsiranda? Dr. Brandas šito klausė savęs tūkstančius kartų, gydydamas užkrėstas Indijos valstiečių rankas. Tai atrodė lyg nesėkminga kova. Jis užgydydavo ir sutvarstydavo jų žaizdas, bet po kelių mėnesių pacientai grįždavo su dar baisesnėmis žaizdomis. Kaip ir kiti raupsų gydytojai, jis galvojo, kad liga plinta kaip grybelis, naikinantis audinius nesirinkdama.

Bet netrukus Brandas pradėjo atidžiai klausinėti pacientų apie bet kokią veiklą, kuri galėjo pagilinti sužeidimus. Kartą jis pasibaisėjęs pamatė, kaip raupsuotasis iš žarijų ranka išgriebė kažkieno įmestą bulvę. Brandas žinojo, kad netrukus gydys to paciento rankų žaizdas, sukeltas ne raupsų, bet nudegimų. Nejusdamas skausmo, šis valstietis visai netyčia stipriai sužalojo savo ranką.

Brandas pradėjo sukinėtis aplink pacientus Indijos leprozoriume. Kaip dar jie gali sau kenkti? Jis pamatė, kaip vyras sunkiai dirbo darže, nejausdamas ranka tekančio kraujo; Brandas apžiūrėjo kastuvą ir pamatė vinį, kyšančią toje vietoje, kurią vyras buvo suėmęs. Kiti raupsuotieji pacientai plikomis rankomis gesindavo lempos dagtį arba basi eidavo per stiklo šukes. Juos stebėdamas, Bandas suformulavo radikalią teoriją, kad raupsai veikia kaip anestetikas, panaikinantis skausmo pojūtį, tačiau kūną naikina tik netiesiogiai. Tačiau jam reikėjo žymiai daugiau įrodymų šimtmečiais gyvavusiai medicinos tradicijai paneigti.

——————-

Po šio atsitikimo Brandas ėmėsi dar atkakliau tikrinti savo teoriją, kad raupsai tebuvo tik antrinė sužeidimų priežastis. Jis pradėjo kiekvieną dieną apžiūrinėti pacientų pirštus ir bandė nustatyti kiekvienos pūslės, žaizdos ar įpjovimo priežastį. Daktaras suprato, kad skausmo nejaučiantiems pacientams kyla didelis pavojus.

Pėdų sužeidimus paaiškinti buvo lengva. Jei išnirdavo paciento kulkšnis ir patempdavo sausgysles ir raumenis, jis paprasčiausiai prisitaikydavo ir toliau eidavo klibikščiuodamas. Jokia įspėjamoji skausmo sistemos nepranešdavo, kad kulkšnis turi pailsėti arba ją reikia gydyti, ir pažeidimas tapdavo nepagydomas. Tačiau mįslingiausi sužeidimai įvykdavo naktį. Kaip galėjo dingti rankų ir kojų pirštų dalys pacientams miegant? Brandas rado iš vėžių išmušantį atsakymą: palatas po atviru dangumi lankydavo žiurkės ir kramsnodavo nieko neįtariančių pacientų galūnes. Nejausdami skausmo pacientai ramiai miegodavo, kol prabudę ryte pastebėdavo sužeidimą ir pranešdavo dr. Brandui. Šis atradimas paskatino įvesti griežtą taisyklę: kiekvienas iš ligoninės išleistas pacientas turėdavo kartu pasiimti ir katę, kad juos apsaugotų naktimis.

Klausydamas šių siaubingų dr. Brando istorijų, galėjau lengvai suprasti, kaip jis net nesuabejodamas gali sakyti: „Ačiū Dievui už skausmą!“ Jo nuomone, skausmas yra didelė Dievo dovana, kuria jis trokšta pasidalinti su penkiolika milijonų raupsuotųjų.

Iš knygos Philip Yancey „Kur Dievas, kai skauda“

Atsisiųskite knygos ištrauką

Toliau