Kodėl šiandien pasirinkome kalbėti apie žodžius? Kad jų gerokai per daug, kai nereikia, ir per mažai, kai yra būtini? Kad jie vis labiau praranda galią? Kad juos tardami vis rečiau juntame tiesos skonį ir todėl vaikštome kupini pilkos, šviesai nepralaidžios miglos, tarsi šiek tiek apsinuodiję, sutrūkinėję ar dėmėti?

Apie ištartų ir nepasakytų žodžių galią kalbamės su DAIVA BELIŪNIENE.
Regimoji Daivos gyvenimo dalis yra tokia: ji – menotyrininkė, Lietuvos dailės muziejaus darbuotoja; viena augina dukrelę Urtę; didelę dalį laiko dovanoja žmonėms, išgyvenantiems skyrybų skausmą – Vilniaus išsiskyrusiųjų sielovados centre „Bendrakeleiviai“ tarnauja sielovadininke. Giliau viduje ji yra ramios, tačiau kaitrios ir dosnios širdies žmogus, viena iš tų apdovanotųjų, galinčių leisti sau pasakyti: esu ten, kur norėjau būti, suradau tai, ko ieškojau.

Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne… (Senasis Testamentas, Izaijo knyga 49 skyriaus 16 eilutė)

Daiva, kokį žodį, kaip itin tau svarbų, prisimeni iš pačios ankstyviausios savo patirties?

Greičiausiai tas žodis buvo „Daivutė“. Jis skambėdavo taip gražiai ir buvo labai šiltas. Nuolat girdėti taip tariamą savo vardą, tai tarsi apsigyventi saugioje vietoje. Tai lyg namai, savo tapatybės suvokimo vieta…

Ir nuo pat pradžių iki dabar toji tapatybė tau buvo aiški?

Ne. Mano minimas saugumas buvo labiau intuityvus. O iki sąmoningos tapatybės paieškos ir jos atpažinimo buvo ilgas kelias. Vėliau aš netgi ėmiau nemėgti savo vardo – gal pasiklydau tarp daugybės Daivučių? Mat tuo metu kas antra mergaitė, regis, buvo vadinama Daiva. Tai atrodė taip banalu… Pamažu atšalau nuo savo „vardo namų“, jie man tapo netgi tolimi, nemieli. Taip atsitiko ir dėl to, jog kažkuriuo metu ėmiau prasilenkinėti su savimi. Kodėl? Gal ir dėl to, kad mūsų šeimoje žodžiai niekada nebuvo reikšmingi. Niekas nesusimąstydavo, ką ir kaip sako. Buvo daug atsitiktinių, greitai paleidžiamų žodžių, kurie darė savo juodą darbą skaudindami ir žeisdami, versdami užsidaryti, slėptis.

Priminei Pradžios knygos pirmąjį skyrių, kur sakoma, kad Dievas, sukūręs šviesą, matė, kad tai yra gera, ir atskyrė tamsą nuo šviesos… Visas mūsų gyvenimas tam tikra prasme yra tamsos ir šviesos takoskyros paieškos, nuolatinis savęs ir kitų „išplėšimas“ iš tamsos. Ar galėtume pabandyti pakeliauti šios takoskyros pėdsakais tavo gyvenime? Turbūt kiekvienas anksčiau ar vėliau paliekame tą savo „Edeno sodą“ ir išeiname, kad kada nors sugrįžtume visam ir pilnai?

Galvoju, kad vienas skaudžiausių dalykų, išvariusių iš to „Edeno sodo“, buvo svetimumo pasauliui jausmas. Atėjus laikui imi justi, jog esi nepriimtas, ne visada reikalingas, nepritampantis, nesuprastas. Tokios sunkios sandūros su kitais tarsi provokuoja save „koreguoti“, stengtis bet kokia kaina būti priimtinai. Ir jei nepasiseka iš karto pasirinkti teisingos krypties, tas atstumas iki tikrojo savęs vis didėja.

Kas tau yra toji neteisinga kryptis?

Kai žiūriu ne į Tą, kuris mane sukūrė, „pašaukė mane vardu“ (žr. Izaijo 43), o į save, kažkur, kur vis ieškau savo gyvenimo išsipildymo, saviraiškos, vis dažniau mokėdama kompromisų, nuolaidų sau kainą. Kad ir ką eidama ta kryptimi būčiau dariusi, vis jaučiausi esanti ne ten, turinti ne tai, ko giliausioje esybėje troško širdis. Tapau vis labiau svetima pati sau, vis labiau nepažini, tarsi būčiau palikusi kažkokį savo centrą, taigi ir vardą.

Kalbi apie pačios pasirinktą neteisingą kryptį. Betgi kažkas į ją turėjo pastūmėti?

Taip. Kaip minėjau, kartais tai buvo patys artimiausi žmonės, kurie mėtė nepamatuotus, baisius žodžius, nebūtinai net man skirtus. Pikti neblaivaus tėčio žodžiai keldavo siaubą, bejėgystės, visiško nesaugumo jausmą, nors šis žmogus širdyje tikrai nenorėjo padaryti man nieko bloga. Gal net nenutuokė, kad kažkam nuo jo žodžių byra pasaulis… Vėliau mano gyvenime žodžių, kurie mane būtų gniuždę ar kėsinęsi sunaikinti, regis, nebuvo arba aš jų neprisimenu – gal jie neužgavo taip giliai, nes buvo ištarti tų, kurie manęs gerai nepažinojo? Greičiau visada jutau žodžių, kurie keltų ir padėtų gyventi, stoką. Nebuvo daug progų girdėti, kad esu vertinga, svarbi, priimta ir mylima. Labiau tai buvo rodoma veiksmu – augau tarp tikrai mylinčių tėvų ir senelių, bet jie tiesiog nemokėjo ir negalėjo to išreikšti žodžiais. Beje, vaikystėje nelabai tesupratau, kad šito man labai stinga. Tik paskui atsivėrė tos liūdnos tuštumos, kurios vis labiau pildėsi savo menkumo ar savo „neteisingumo“, kitoniškumo išgyvenimais. Esu, matyt, kažkokia ne tokia, maniau, jei negirdžiu žodžių, kurie yra gyvybiškai man reikalingi…

„Mano širdis ištikima, Dieve, mano širdis ištikima…“ (Senasis Testamentas, 108 psalmė, 2 eilutė)

Kaip supratai, kad būtent jų tau trūko? Daug žmonių gali nugyventi visą gyvenimą šito nesuvokdami.

Tai suvokiau ne taip seniai – kai atnaujinau savo tikėjimo paieškas. Iki tol vis kankinausi, nerasdama vidinės ramybės, bet nelabai tesusigaudžiau dėl ko. Priežasčių dažniausiai ieškojau savyje, nes galvojau, kad greičiausiai pati kažko svarbaus nepadarau, kažko nesugebu, tiesiog neturiu, todėl ir esu nepriimta ar neatrasta, vieniša. Kita vertus, man tikrai visada buvo dovanojami žmonės, kurie sakydavo tuos gyvybiškai svarbius žodžius, tačiau gal tai buvo ne tie, iš kurių būčiau norėjusi juos girdėti? O gal aš tiesiog jais abejojau, nemokėjau priimti? Tačiau, nors tikrosios jų prasmės ir jėgos aš negirdėjau, nors jie lietė tarsi tik mano paviršių, nors nesugebėjau tikėti tuo, ką man sakė, ir paversti savo gyvenimu, jie visada buvo mano viltis.

Taip pat tada dar nesupratau, kad ir mano žodžiai kitiems yra gyvybiškai svarbūs, kad mes vieni kitus turime jais „maitinti“. Mano gyvenimas buvo vienas laukimas. Vis laukdavau iš kitų pirmo žingsnio, dėmesio, žodžio ar iškalbios tylos, kuri irgi kartais yra labai svarbus žodis. Beje, tylą kaip būtiną, kaip „kalbančią“, aš irgi atradau tik prieš keletą metų…

O kai visa, apie ką kalbi, atradai, kuo tau tai tapo? Skydu? Ginklu? Tiltu?..

Man tai tapo duona. Tuo, kuo mes turime ir galime maitinti vieni kitus, kad galėtume augti ir gyventi, kad būtume sotūs ir pilni.

Tai ir buvo kelio atgal, savęs link, pradžia?

Tai buvo kelias šviesos, Dievo link. Ėjau apgraibomis, dar vienatvėje, dar be bendruomenės, ieškodama tų vidinių ir išorinių vietų, kur suplazda širdis, kur jai gera ir ramu, kupina. Toks atsivėrimas, paskui – vis dažnesnis pasilikimas ten, ėjimas mažais žingsneliais ir buvo toji šviesos ir tamsos takoskyra manyje. Vėliau patikliai, net vaikiškai nėriau į Žodį, kuris yra Gyvybė ir Gyvenimas, gyvas ir keičiantis Dievas.

Ar buvo tavo gyvenime įvykių, kurie tiesiog įspaudė į kampą ir nebeleido šio atsivėrimo atidėlioti? Ar tiesiog labai aštriai išgyvenai tą tapatybės stygių?

Man buvo tuščia. Tas tuštumos jausmas yra klaikus – kai tu gali daryti daugybę darbų, turėti daugybę interesų, bet jie visi labai greitai pasirodo esą trumpalaikiai ir išsisemiantys. Kad ir ko griebtumeisi, gyvenimas tavęs neužpildo, neteikia vidinio džiaugsmo, o jei teikia, tai labai neilgam. Atrodė, kad niekada neatrasiu ramybės. Matydavau, kad yra laimingų žmonių, dirbančių mėgstamus darbus, kurie teikia jiems pilnatvę, tačiau tai, kuo užsiimdavau aš, nors ir buvo gana prasminga, vis gi manęs neužpildė.

Na, o svarbiausias įvykis, tarsi parodęs visišką mano „pralaimėjimą“, žinoma, buvo skyrybos. Tada aš labai aiškiai pajutau, kad visai nebeturiu savęs ar esu tiesiog save „pametusi“. Tai suprasti man padėjo kiti – galvoje turiu Vilniaus išsiskyrusiųjų sielovados centrą ir jo siūlomas programas. Neilgai trukus pamačiau, kad šeimoje su savimi kaip ir nebuvau susitikusi – vis tarsi šalia, labai priklausoma nuo kito jausmų ir sprendimų. Kodėl? O kur aš? Juk turėjau būti, negalėjau nebūti… Neturėti, nejusti savęs… Tai bloga ir sunki tikrovė.

Tačiau būtent tada, kai tai suvokiau, atsirado viltis, kuri ėmė vesti tikrąja kryptimi. Ir tame kelyje nebuvo daug logikos – buvo daug atsidavimo, daug patiklumo atsiliepiant į kvietimą. Dievas davė man tai, ko tokioje situacijoje labiausiai reikėjo – atvirumą Jam ir tikėjimą, kad Jis tikrai išves iš aklavietės, tik reikia atsiliepti ir eiti. Ir aš nepralaimėjau, anaiptol. Kai dabar žiūriu jau iš šiokio tokio kelių metų atstumo, viskas atrodo netgi naivu, bet aš to į nieką nekeisčiau. Nes eidama būtent šiuo keliu aplankydavau vis daugiau ir daugiau tų širdį paliečiančių vietų, apdovanojusių mane pilnatve, kurios troškau.

Džiaugsmo ir gyvybės plotai augo, plėtėsi, iš akimirkų virto minutėmis, valandomis ir dienomis, savaitėmis… Pamažu tai visiškai pakeitė mano gyvenimą. Šis kelias man pačiai netikėtai ir neplanuotai, net nelabai juntant, kaip, kada, išvedė mane iš tamsos ir atstatė.

Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. (Senasis Testamentas, 127 psalmė, 1 eilutė)

Pasakei stiprų žodį „atstatė“. Tu jautiesi atstatyta?

Ko gero, aš jaučiuosi atstatyta, atkurta. O, taip. Atstatyta ir kuriama vis toliau. Esu toje vietoje, kurioje turiu būti, kuri tikrai yra mano, tai pagaliau atpažinau.

Vėl esi saugiuose namuose?

Taip. Bet dabar jie yra ne tik mano. Labai aiškiai žinau, jog tai Tėvo namai. Juose esu saugi ir visiškai pasitikinti.

Esi tikra, kad tikrai nė kiek sau nemeluoji? O jei tai tik dar viena priedanga, patogus apsigavimas? Mes kalbame apie labai sunkią šeimos sudužimo patirtį, kai atrodo, kad sugriūva ne tik sienos – visi pamatai, o tu sakai, kad po to atstatyti savo vidinius namus yra įmanoma?

Taip, tai yra įmanoma.

Ir tu dabar gyveni pilną gyvenimą?

Taip. Dabar aš galiu pasakyti, kad gyvenu pilną gyvenimą. Tiek, kiek pajėgiu. Žinau, kad jis galėtų būti dar pilnesnis, nes kūryba tebevyksta, ji niekada ir nesiliaus, nes tai nėra baigtinis veiksmas. Tikėjimo kelionė yra nuostabi – nuolat atidenginėjami mūsų uždari, užleisti plotai, jie atnaujinami ir atgaivinami, pakviečiami gyventi. Ne, tai niekada nesibaigs. Ir šiame kelyje aš jaučiuosi visiškai ten, kur turiu būti. Gal yra daug kelių, bet šis – mano. Tai jaučiu, tuo tikiu ir galiu su džiaugsmu ir laisve sakyti: taip, juo einant yra įmanoma būti visiškai atstatytam,
atkurtam, perkeistam.

Kaip manai, ar būtų ką nors pakeitusi aplinkybė, jei šiuo keliu būtumei pradėjusi eiti daug anksčiau? Jei šeimą kurti susitiktų du sąmoningi ir save bei kitą pačia giliausia prasme pažįstantys ar bent norintys pažinti žmonės? Tas, kuris menkai save pažįsta, eidamas į glaudų santuokinį ryšį greičiausiai gerokai rizikuoja, nes nešiojasi daug sprogstamųjų „minų“, kurių buvimo vietos pats nė nenumano…

Taip, tikra tiesa. Tačiau visa tai, apie ką kalbi, manau, yra idealybė, ji yra retai įmanoma, itin retai gaunama dovana. Jei į šeimą aš būčiau atėjusi jau su šia savo patirtimi, viskas, tikiu, būtų vykę kitaip. Ką jau kalbėti apie tai, jei abi pusės būtų lygiai taip pat brandžios. Tikiu, kad netgi jei vienas iš sutuoktinių būtų pakankamai brandus, santuoka galėtų išvengti rimtų smūgių ar išsieikvojimo. Nes tada esi pajėgus daug dalykų spręsti visiškai kitaip.

Ar galėtumei pasidalyti konkrečiau, ko griebeisi, kad tau visa tai, kas buvo pasiūlyta, pagelbėjo? Žmonėms yra siūloma visokių gerų dalykų, bet nebūtinai jie jiems padeda…

Galėčiau pasakyti, kad mano nuopelnai čia buvo mažiausi – aš tik atsiliepiau į troškimą, kurį jutau savyje. Atsiliepiau į Dievo kvietimo ženklus. Visa kita darė Jis. Ir vėl labai abstraktu, tiesa? Gal bus konkrečiau, jei pasakysiu, kad viską Jis darė per maldą, o ypač – per žmones. Aš sutikau ten visai kitokius – gyvus, jei taip galima sakyti, moteris ir vyrus, „iš vidaus“ pažįstančius Žodžio jėgą, svarbą, galią. Jie, dabar galvoju, ir Dievo žodį taria kažkaip kitaip. Greičiausiai todėl, kad jis liečia jų pačių gyvenimus, yra jų kasdienė realybė, o ne idėja ar ideologija. Todėl, kad jie myli tuos, kuriems kalba. Tai, ką girdėjau ir tebegirdžiu iš jų iki šiol, palietė mane labai asmeniškai. Ką jau kalbėti apie tai, kaip buvo būtina patirti, kad esu tiems žmonėms svarbi. Pasijutau mylima, reikalinga tokia kokia esu.

Būtent dėl to aš pagaliau patikėjau, kad esu svarbi ir Dievui, kad esu verta būti ir džiaugtis gyvenimu, kad nesu atsitiktinumo pamestas niekas, o neatšaukiamą vertę turintis žmogus, kad ir kas su manimi atsitiktų, ir visai nesvarbu, kokį svorį turiu visuomenėje, ką darau ir ko nedarau.

Šiems išoriniams dalykams aš niekada neteikiau reikšmės, niekada nesiekiau jokių laipsnių ir titulų, nes jutau, jog jie nekuria tikrosios mano vertės. O čia aš staiga surandu, kad jos kurti nė nereikia, ji tiesiog yra… Tai buvo labai svarbus laiptelis, ant kurio buvau pastatyta, vedantis savo
tapatybės link.

„…tu man brangus, vertingas ir mylimas…“ (Senasis Testamentas, Izaijo knyga, 43 skyrius, 4 eilutė)

Kai tik tu tai patyrei ir tuo patikėjai, pirmas veiksmas, kurį padarei, buvo atsigręžti į kitus ir dalytis. Labai greitai Sielovados centre ėmei tarnauti, pati atsidurdama tarp tų, kurie dalijosi su tavimi. Kodėl?

Manau, tai slypi mūsų prigimtyje – dalyti ir atiduoti. Mes galvojame, kad mums bus gerai, jei daug gausime. Tačiau pati giliausia mūsų esmė žino, kad tikrą džiaugsmą teikia tik dovanojimas, ne ėmimas. Kodėl gera duoti? Paradoksalu, bet duodamas tiek gauni… Tai yra tiesiog stebuklas. Jei moki priimti, moki ir duoti, tik reikia tai savyje surasti. Laikyti sau, kai gauni tokį brangų lobį, tiesiog neįmanoma. Tai yra dvasinio gyvenimo teikiama pilnatvė, kokios nesurasi niekur kitur.

Kodėl atėjau į tarnystę? Man ten buvo labai gera būti. Visa, ką aš gavau, mane maitino ir tuo pat metu žadino vis didesnį troškimą dar giliau pažinti, dar toliau eiti. Kažkoks nenumalšinamas alkis, interesas, kuris, pagaliau jaučiu, niekada nepraeina, neišsisemia, o vis kviečia ir kviečia. Man pačiai keista, kad išdrįsau tarnauti – niekada sąmoningai to nebuvau planavusi, nemaniau, kad galėčiau. Bet vienos atsivėrusios durys atidarė kitas. Manau, mano kelias yra tik atsiliepimo kelias. Dievas jį lygina ir kviečia toliau, o man telieka pasakyti „taip“. Tik išdrįsti.

Ar tai ir yra svarbiausias žodis, kurį tu visada norėtumei sakyti Dievui?

Tikrai. Tas žodis visada yra „Taip“.

O koks Dievo tau tariamas žodis yra svarbiausias?

Myliu tave. Nuolat, nepaliaujamai, besąlygiškai myliu. Tai jausti kaip pačią gyviausią tikrovę yra nenusakoma dovana. Kaip baisu, kai žmogui tai atrodo tik teorija, tik idėja, kuri neatrakina gyvenimo. Kaip tai baisu. Nes dangus tikrai yra čia, aplinkui, su manimi, manyje…

O žodis, kurį norėtumei pasakyti kitiems?

Klausyk. Klausyk, ką sako tavo širdis, nes ten yra Dievas. Klausyk ir eik paskui.

kalbėjo ir užrašė Elvyra Kučinskaitė

Pin It on Pinterest