Tai atsitiko prieš dešimt metų. Buvo lapkričio dvidešimt aštuntoji, mano keturiasdešimt penktasis gimtadienis. Diena buvo džiaugsminga, vyras šia proga padovanojo man nuostabų žiedą. Buvau dėkinga Dievui, kad leido man sulaukti šios dienos: turėjau tris brangius sūnus, puikius namus, mielą vyrą. Jaučiausi nepaprastai turtinga savo viduje, nugyvenusi nemažą laiko tarpsnį, atrasdama gyvenime vis daugiau džiaugsmo kaip moteris.
Tos ypatingos dienos vakarą važiavau namo po dainavimo pamokų. Pamenu, jog dainavau automobilyje, žinodama, kad mano šeima laukia manęs su gimtadienio tortu. Buvo žiema, gatvėse labai tamsu ir šlapia – staiga kažkas atsitrenkė į mano automobilį. Stabdydama garsiai sušukau: „Viešpatie, kažkas atsitiko, pasigailėk manęs“. Neturėjau jokio supratimo, kas buvo auka, ar žmogus gyvas, ar miręs.
Nuo pat jaunystės dirbau intensyviosios terapijos skyriuje, todėl buvau pasirengusi pripažinti faktus. Buvau mačiusi daug nukentėjusių avarijose pacientų ir guodusi tiek jų artimuosius, tiek vairuotojus. Dabar pati atsidūriau tokioje padėtyje.
Auka pasirodė senyva mano motinos amžiaus moteris, ėjusi per gatvę kartu su vyru. Pasilenkusi šalia jos gatvėje mačiau, kad ji gyva, kad nėra lūžusių kaulų. Tyliai pasimeldžiau, nors jos vyrui tai visai nepatiko. Be abejo, jis buvo sutrikęs ir labai įpykęs. Kai atvyko policija ir greitoji pagalba, iš tikrųjų jaučiausi kaip baisiausia nusikaltėlė. Kelyje paskui greitąją į ligoninę nesustodama meldžiausi: „Viešpatie, pasigailėk jos ir manęs“.
Kai galiausiai galėjau paskambinti namo, turėjau pakviesti savo šeimą atvykti pas mane. Mano jauniausias vienuolikametis sūnus pripuolė prie manęs verkdamas, kad dabar turėsiu sėsti į kalėjimą. Atsidarė durys, pro jas įžengė nukentėjusios moters duktė. „Tai aš patrenkiau jūsų motiną, mano vardas Maija“, – niekada nemaniau, kad kada nors gyvenime man teks ištarti tokius žodžius. Niekas niekada negalvoja, kad taip gali atsitikti jiems, atrodo, kad taip nutinka tik mums nepažįstamiems žmonėms. Senoji moteris sirgo daugeliu rimtų ligų, buvo pusiau be sąmonės; ji kalbėjo, tačiau niekas dar nežinojo, kas buvo pažeista. Tą vakarą į namus sugrįžau visai kitaip negu tikėjausi. Mano paaugliai sūnūs stipriai mane apkabino, o aš begalėjau tik ištisas valandas verkti savo vyro glėbyje. Diena iš dienos netilo mano šauksmas: „Kodėl aš, Viešpatie? Kodėl aš atsidūriau tokioje padėtyje? Kodėl gi nusprendžiau tą vakarą grįžti gatve, kuria retai važiuoju? Kodėl ši pora kaip tik tą akimirką ėjo per gatvę? Kodėl aš?“
Mano vyras mane parėmė, jis daug nekalbėjo, tik tvirtai laikė mane apkabinęs ir meldėsi. Jis žinojo, kad manyje vyko vidinė kova, ir kad kovoti turiu aš pati. Jis negalėjo suteikti man atsakymo, tačiau padėjo išgirsti Dievo atsakymą. Savo širdyje išgirdau Jį sakant man: „Maija, todėl“.
Tai buvo viskas, tačiau šie žodžiai vedė mane tolyn. Giliai širdyje tikėjau, kad Viešpats žinojo, kad Jis buvo toje gatvėje ir dėl kažkokios priežasties leido avarijai įvykti. Jis norėjo pamokyti mane, pasakyti man kažką labai svarbaus.
Visą laiką jaučiausi be galo kalta, netgi gėdijausi eiti į parduotuvę. Rodės, kad man ant kaktos kabojo ryški etiketė – KALTA. Gyvenau mažame miestelyje, visi mane pažinojo ir daugelis buvo girdėję apie avariją. Gyvenau tarsi vidiniame kalėjime, bijojau pažvelgti žmonėms į akis. Tačiau mano santykiai su sūnumis iš esmės pasikeitė. Staiga pajutau nebegalinti jų kaltinti. Jie niekada negalėjo būti kaltesni nei dabar buvo jų motina. Tai reiškė, jog jie buvo laukiami namie, kad ir kas atsitiktų jų gyvenime, kad ir kokios būtų aplinkybės. Taip vaikų paauglystės metais mūsų šeimoje atsivėrė daug meilės ir atlaidumo.
Kai Viešpats pradėjo gydyti mano širdį ir jausmus, pamenu didį pasikeitimą, kuris įvyko vieną dieną einant apsipirkti. Ėjau iškėlusi galvą, suvokdama, kad danguje man buvo atleista. Žvelgdama tiesiai žmonėms į akis, be galo nustebau. Jų akys buvo sklidinos liūdesio, gėdos, kaltės, skausmo. Suvokiau, jog visa parduotuvė buvo pilna kaltų vyrų ir moterų. To nebuvau taip aiškiai mačiusi anksčiau.
Žiūrėdami žmonėms į akis mačiau slaptų nuodėmių, nelaimingų atsitikimų, niekam nežinomų abortų, paleistuvystės, išdavystės, apgaulės versle, slaptų žalingų įpročių, tėvystės aplaidumo šešėlius… Sąrašą būtų galima tęsti. Žmonių širdys apsunkusios nuo naštų, nes niekas jų neišlaisvina. Galbūt jie nueina į bažnyčią, tačiau taip ir neranda atsakymo į savo svarbiausią poreikį.
Dangiška tiesa nušvito mano širdyje: štai kodėl atėjo Jėzus! Vien todėl, kad ši parduotuvė buvo pilna kaltų žmonių, kurie be Gelbėtojo neturėjo jokios vilties tapti laisvi.
Pajutau, kaip pamilau šiuos žmones naujai, pradėjau matyti juos Dievo akimis. Gailėjausi jų, kaip ir Jis. Mačiau ir save Jo akimis. Tai suteikė man jėgų gyventi toliau. Daugiau nebebijojau būti nusidėjėlė. Mano nuodėmių atleidimas tapo kasdieniu faktu.
Viešpats panaudojo mano gimimo dieną, kad niekada nepamirščiau tokio dramatiško Jo prisilietimo savo gyvenime.
Viešpats prakalbo man vaikščiojant po parduotuvę. Jis dovanojo visišką atleidimą visiems žmonėms. Tačiau jie apie tai dar nežino. Kas jiems tai pasakys? Tie, kurie patys yra tai patyrę – tokie kaip aš.
Nukentėjusioji moteris mirė per Kalėdas ir pagrindinė mirties priežastis buvo galvos sutrenkimas nelaimingo atsitikimo metu. Buvau pasirengusi stoti prieš žmonių teismą ir išgirsti nuosprendį. Susitikau su mirusiosios vyru ir dukterimi. Jie stengėsi laikytis atokiai, bet jaučiau, kad atleido. Man nebereikia daugiau nuo jų slapstytis. Kartkartėm mes vis dar susitinkame savo mieste ir aš toliau meldžiuosi už visą šeimą.
Aš iš tiesų pasikeičiau. Daugiausia dėmesio skiriu tiems patiems dalykams, tačiau mano patirtis pagilino mane ir suteikė daugiau supratimo. Žinau, kad šiame pasaulyje kiekvienam gali atsitikti visokiausių dalykų. Supratau, kad negalime teisti vieni kitų.
Daugelis mūsų nešiojamės praeities klaidų naštas. Tačiau patys sau negalime atleisti. Neįmanoma grįžti atgal ir iš naujo išgyventi kokio nors skausmingo etapo, kad jį pakeistume į gerąją pusę. Bet ar žinome, kad galime būti laisvi nuo praeities, net jeigu ir pasilieka žaizdos, neleidžiančios pamiršti, kad esame žmonės. Viešpats gali padaryti praeitį mūsų stipriąją puse, teikiančia išminties ir lemiančia mūsų pašaukimą. Jis gali prakeikimą paversti palaiminimu. Nelaimėje galime būti išbandyti ir patapti mylintys, suprantantys, atleidžiantys savo skriaudėjams. Toks žmogus vadinamas turtingu savo siela.
Tai ir buvo paaiškinimas į mano klausimą „kodėl?“ – „Maija, todėl!“
——————-
Maija Nyman gyvena Suomijoje, parašė 8 knygas apie moterų gyvenimą, moteris Biblijoje.
Nuotrauka: https://flic.kr/p/b5tSz
