Visi skirtingai reaguojame į stresines situacijas. Vienus stresas išsekina ir atima jėgas, kitus motyvuoja dar daugiau ir atkakliau dirbti. Kodėl taip yra? Todėl, kad stresas gyvena mumyse. Mumyse gyvena tai, kaip mes reaguojame į stresinę situaciją. Tačiau visi esame skirtingi ir negalime pritaikyti vieno universalaus recepto stresui sumažinti. Jei žinotume, koks receptas tinka mums, išmoktumėme į stresines situacijas reaguoti ramiai, jos nesekintų ir nekenktų mūsų sveikatai.

Daktaras psichologas Kevinas Lemanas knygoje „The Six Stress Points in a Woman‘s Life“ („Šeši streso aspektai moters gyvenime“) nurodo keturis asmenybės tipus, kurie sufleruoja mums apie mūsų patiriamo streso šaknis, bei siūlo būdus stresui sumažinti.

„Kontroliuotojo“ vidinis jausmas sako: „Aš esu svarbus tik jei viską kontroliuoju“, jei kontrolė prarandama ar tiesiog atsiranda pavojus ją prarasti, „Kontroliuotojas“ patiria stresą. „Pataikūno“ vidinis jausmas sufleruoja: „Aš esu svarbus, jei darau viską, kad šalia manęs esantys žmonės būtų laimingi“. Jei „Pataikūnas“ mato, kad aplinkiniai nėra laimingi, jis kaltina save ir tuomet patiria stresą. „Dėmesio gavėjo“ vidinis jausmas skelbia: „Aš svarbus, tik jei mane pastebi“, jei „Dėmesio gavėjas“ nesulaukia pakankamai dėmesio, jį apima stresas. O „Aukos“ vidinis balsas sako: „Aš svarbus, tik jei kenčiu“. Pažvelkime atidžiau, kaip šie asmenybės tipai gali paveikti žmogaus streso lygį, jo priežastis ir padarinius.

Kaip atpažinti „Kontroliuotoją“?
Jie nerodo savo emocijų tol, kol pratrūksta. Dažniausiai šio tipo žmonės išsilieja ant mylimų ir artimų žmonių. „Kontroliuotojai“ turi būti teisūs, todėl jie dažnai įsivelia į ginčus. Jie neprisileidžia žmonių, mažai pasakoja apie save ir neleidžia kitiems savęs pažinti.

„Kontroliuotojai“ labai bijo mirties, nes mirtis reiškia visišką kontrolės praradimą. Dažnai jie yra perfekcionistai, nes jaučiasi turintys kitiems būti pavyzdys. Taip pat dažnai jie būna labai kategoriški
(tokie jie išmoksta būti iš savo tėvų).

„Kontroliuotojai“ gali jaustis nesaugūs, drovūs ir patirti nuolatinę nuotaikų kaitą. Daktaras K. Lemanas pasakoja istoriją apie vieną iš savo pacienčių (pavadinkime ją Keite). Ji atėjo į daktaro kabinetą visiškai išsekusi. Po kelių seansų paaiškėjo, kad Keitė išeikvojo visas jėgas bandydama sužiūrėti visą savo šeimą ir netgi draugus. Ji tai darė rodydama savo begalinį rūpinimąsi jais ir versdama juos jaustis kaltus. Kai dukra paklausdavo: „Mama, ar galiu su draugėmis eiti į paplūdimį?“, Keitė atsakydavo: „Ko gero taip, tačiau tu žinai, kaip aš jaudinuosi, kai esi netoli vandens“.

Keitė jaudindavosi dėl tokių dalykų, kaip vyro darbas, vaikų ateitis, oras, politinė padėtis Pietų Amerikoje ir t. t. Daktaras K. Lemanas prisipažino, kad jam tikrai buvo sunku pakeisti Keitės mąstymą ir parodyti, kad jos jaudinimasis dėl nekontroliuojamų dalykų yra tik bandymas juos kontroliuoti, ir kad jis prie nieko gero neveda. Tačiau daktarui pavyko, o Keitės nebekamavo tiek daug stresų.

Taigi kaip „Kontroliuotojas“ gali suma žinti ar visai išvengti streso? Daktaras K. Lemanas sako: „Atsipalaiduokite. Kiti žmonės ir be jūsų patarimų gali priimti sprendimus, leiskite jiems tai daryti. Supraskite, kad pasaulis nesugrius, jei jūs jo nekontroliuosite. Kiti žmonės gali ir turi būti atsakingi už savo sprendimus, jūs negalite atsakyti už viską. Atsiminkite, kad meilė dažnai reiškia būtinybę paleisti žmogų, leisti jam pačiam rinktis ir priimti sprendimus“.

Kaip gyventi su „Kontroliuotoju“? Nežaiskite jo žaidimų. Nesileiskite kontroliuojami. Prisiminkite, kad šis žmogus an>turbūt labai smarkiai nepasikeis, todėl jūs turite išmokti elgtis kitaip. Nemanykite, kad „Kontroliuotojo“ elgesys yra priekaištas jums, jūsų charakteriui.

Kaip atpažinti „Pataikūną“?
„Pataikūnai“ nori, kad jų gyvenimas tekėtų ramia vaga. Jiems labai reikalingas šeimos narių skatinimas. Jie ypač jautrūs kritikai ir padarys viską, kad nereiktų jos iškęsti. „Pataikūnai“ bijo kalbėti apie savo tikruosius jausmus, nes bijo būti atstumti. Jie dažnai gyvena pagal dvigubus standartus. Linkčioja galva pritardami, o tuo pačiu metu viduje savęs nekenčia už bailumą pasipriešinti kitų nuomonei.

„Pataikūnai“ dažniausiai nepasitiki savo jėgomis ir todėl tampa perfekcionistais. Du labiausiai streso išvarginti „Pataikūnai“, apie kuriuos savo knygoje pasakoja daktaras K. Lemanas, buvo Bernadeta ir jos vyras Geris. Jie abu buvo labai aktyvūs bažnyčios nariai. Geris – vienas iš bažnyčios lyderių, o Bernadeta – sekmadieninės mokyklėlės vadovė ir viena iš Biblijos mokyklos vadovių. Bernadeta ir Geris visą laiką  stengėsi būti pavyzdžiais savo vaikams ir kitiems bažnyčioms nariams. Nors jų šeimoje buvo apstu problemų: jie nebuvo laimingi kartu, jų vaikai nebuvo krikščionys. Bernadeta ir Geris slėpė savo problemas, nes manė, kad jei atskleistų jas, nebebūtų verti būti bažnyčios lyderiais ir vadintis gerais krikščionimis.

Daktaras K. Lemanas šiems dviem žmonėms pasufleravo, jog Dievas visada pasirengęs padėti nusižeminusiems. Jei jie pakankamai nusižemins ir atskleis savo netobulumą kitiems bažnyčios nariams, šie taip pat norės pasidalinti su jais savo problemomis. Bernadeta ir Geris kelis mėnesius bandė elgtis kitaip ir jų pastangos davė neįtikėtinų rezultatų. Jie abu atsipalaidavo, pradėjo bendrauti tarpusavyje, Bernadeta nustojo stengtis būti tobula, o jų baimė dėl vaikų sumažėjo, nes jie ėmė šnekėtis ir pradėjo suprasti vieni kitus.

Taigi kaip „Pataikūnas“ gali sumažinti ar visai išvengti streso? Daktaras K. Lemanas pataria: „Išmokite pasakyti „ne“. Išmokite apginti savo nuomonę. Nustokite atsiprašinėti už savo mintis ar žodžius. Supraskite, kad neįmanoma visiems įtikti, o jei kažkam neįtikote, tai dar nepadarė jūsų blogu žmogumi“.

Kaip atpažinti „Dėmesio gavėją“?
Jie dažniausiai yra jauniausi šeimoje, nors gali būti ir pirmagimiai, norintys įtikti bei atkreipti į save dėmesį. „Dėmesio gavėjai“ būtinai nori atlygio už savo pastangas, o tas atlygis dažniausiai turi būti pagyros.

Vienas sunkiausių „Dėmesio gavėjo“ atvejų, kuriuos savo knygoje mini daktaras K. Lemanas, buvo trisdešimt aštuonerių metų verslininkas Alfredas, kuriam taip reikėjo dėmesio ir įvertinimo profesinėje srityje, kad jis užmezgė ne vieną darbinį romaną. Jam atrodė, kad jo niekur nedirbanti ir namais besirūpinanti žmona neskiria jam pakankamai dėmesio ir net negali to padaryti, nes jai trūksta kompetencijos įvertinti jį.

Daktaras pasakoja, kad jam ilgai teko kalbėtis su Alfredu, kol įtikino, kad toks elgesys atspindi nesubrendusios asmenybės požiūrį, ir kad tai galiausiai sugriaus jo šeimą. Taigi siekis bet kokiomis priemonėmis susilaukti dėmesio gali ne tik sukelti stresą, bet ir sugriauti šeimas.

Kaipgi „Dėmesio gavėjas“ gali sumažinti ar visai išvengti streso? Daktaras K. Lemanas sako: „Nuolat priminkite sau, kad Jūsų dėmesio poreikis yra nesubrendimo ženklas. Nustokite reikalauti atlygio už savo pastangas. Pasistenkite iškelti kitus žmones virš savęs, tiesiog girkite kitus, o ne laukite, kol jie ims girti Jus“.

Kaip gyventi su „Dėmesio gavėju“? Nežaiskite jo žaidimų. Jei „Dėmesio gavėjo“ elgesys sukelia jums nemalonius jausmus, tiesiog tiesiai pasakykite jam apie tai, tačiau būkite atidūs, švelnūs ir rodykite jam meilę. Kai „Dėmesio gavėjas“ atsižvelgs į Jūsų pastabas ir pradės elgtis kitaip, atsilyginkite jam/jai įvertindamas pastangas.

Kaip atpažinti „Auką“?
„Aukos“ dažniausiai laikosi neigiamos nuomonės apie save ir nesąmoningai ieško žmonių, kurie šią nuomonę dar labiau sustiprintų. „Aukos“ charakteristika dažniausiai išsivysto dar vaikystėje, jei susiformuoja priešiški santykiai su priešingos lyties tėvu. „Aukos“ turi įprotį priskirti save prie nevykėlių. Dažniausiai aukos moterys būna ištekėjusios už „Kontroliuotojų“.

Daktaras K. Lemanas pasakoja istoriją apie Dorotę, kuri vis kartodavo „Aš niekam tikusi, aš niekas. Jis daro viską, ką nori, jis valdo visus mūsų šeimos finansus. Aš jam reikalinga tik dėl sekso ir kad  sutvarkyčiau namus“. Gydant šią moterį toliau daktarui K. Lemanui paaiškėjo, kad Dorotės vyras iš tikrųjų kontroliavo viską: jie turėjo vieną automobilį ir, aišku, jis juo naudojosi, taip pat jo žinioje buvo visi šeimos finansai.

Daktaras K. Lemanas savo knygoje pasakojo, kad ilgai dirbo su šia moterimi, kol įtikino, kad mylėti nereiškia besąlygiškai aukotis ar leisti savimi naudotis. Taigi kaip „Auka“ gali sumažinti ar visai išvengti streso? Daktaras K. Lemanas siūlo visada prisiminti: „Mylėti galima ir neleidžiant mylimiesiems lipti jums „per galvą“. Nustokite meluoti sau: jūs tikrai nusipelnėte geresnio elgesio. Supraskite, kad jūs esate pats baisiausias savo priešas. Ne kiti žmonės jus skaudina, o jūs patys leidžiatės būti skaudinami“.

Ar atpažinote save nors viename iš šių asmenybės tipų aprašymų? Jei taip, nepamirškite, kad kartkartėm užplūstantis stresas gyvena jumyse, o žinodami savo silpnybes jūs esate pajėgūs keistis ir atsikratyti streso. Lengviau pasakyti negu padaryti, pasakysite jūs? Ir, ko gero, būsite teisūs. Tačiau jūs tai galite. Šiek tiek pasikeiskite vienur, šiek tiek kitur, ir pamatysite, kad įveikti stresą pasidarė lengviau.

Pagal Kevino Lemano knygą „The Six Stress Points in a Woman’s Life“ parengė
Aistė Ridikaitė-Kaminskienė

Nuotrauka: https://flic.kr/p/6naw4w

Pin It on Pinterest