Žurnalo „Tapati“ viešnia – Jūratė Stauskaitė, kaip pati save vadina, menininkė. Dar ji grafikė, knygų iliustratorė, publicistė ir pirmosios mūsų šalyje neformalios mokyklos steigėja – jau 22 metus veikiančios Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos direktorė ir pedagogė. Vyresnioji karta dar pamena 1975–1988 m. per televiziją rodytą vaikų piešinių laidą „Mano pasaulis“. Ją vedė ta pati energinga ir linksma Jūratė, su nuoširdžiu džiaugsmu ir susižavėjimu komentuojanti vaikų siųstus piešinėlius.

Labai netikėtai išsipildė vienas tylus noras pasikalbėti su J. Stauskaite. Ji įkrito atmintin dar vaikystėje ir, nors metų prabėgo daug, pamiršti negalėjau. „Kas Jums padėjo „iššokti“ iš Šančių aplinkos tais „besivystančio socializmo laikais“, kai dabar girdime, kad vaiko asmenybės vystymuisi didelę įtaką daro tėvų išsilavinimas, internetas, asmeninis kambarys ir panašiai“, – paklausiau įsitaisiusi ant mokyklos studentų išmarginto suolo.

Kiekvienas atsineša savo pašaukimą

Tėvai negali suteikti vaikui gyvenimo, jie negali išpildyti jo pašaukimo, nei jo pakeisti, – tik padėti jam ateiti į šį pasaulį. Mes visi esame Dievo vaikai, kartais savo šeimose jaučiamės svetimi… Mane sukrėtė girdėta vienuolės mintis, kad net ir blogi žmonės yra taip pat Dievo planuose, nes jie gimė tam, kad būtų kitiems imperatyvas kalbėti apie gerus dalykus, jų siekti. Taigi, žmogus atsineša tam tikrą lemtį, svarbiausia, neužimti Teisėjo vietos.“

Prisimindama savo vaikystę Šančiuose ji sako, kad tai buvo matomas tėvų palikimas, tačiau buvo ir nematoma pusė: jų istorija buvo labai sudėtinga ir būdinga tam laikotarpiui. Tėvai susituokė labai jauni, iš tikrųjų net nespėję suprasti, ką jie gali šiam pasauly veikti. Aš sakyčiau, tai buvo neišsipildę žmonės anos Lietuvos kaime. Bet savo prigimtimi jie buvo labai turtingi: artistiški, meniški, muzikalūs ir nei viena „vakaruška“ neapseidavo be jų poros… Pokario Lietuvos istorinės negandos palietė ir jos tėvų nelengvą gyvenimą – tėtis už priklausymą šaulių sąjungai ikikarinėje Lietuvoje buvo ištremtas į Sibirą 1947 m. – tuo metu, kai mama laukėsi.. Taigi Jūratė dešimt metų augo Šančiuose, net nežinodama, kad turi tėtį, jis buvo miręs, nes tuo laiku taip buvo saugiau ir ramiau. Kai po dešimties metų tėvelis grįžo, buvo jo mylimiausias vaikas, nes kiti jau buvo suaugę, o jie netikėtai vienas kitą atradę… Dailininkė trumpai susimąsto ir tęsia: „Bet grįžkime prie asmenybės vystymosi… Kai augau, mums labai trūko maisto: viena mama turėjo išmaitinti keturis vaikus ir sergančią močiutę. Aš jos beveik nemačiau: dieną dirbo teatre, naktimis skalbdavo ir lygindavo žmonių rūbus. Ji gyveno tam, kad mes išgyventume. Bet aš prisimenu jos labai gražų balsą ir dainas, kurias ji mums dainuodavo… Taigi, negalėjo būti ir kalbos apie tai, kad šeima mane kaip nors ypatingai ugdytų, bet mano prigimtis nepaisė aplinkos…“ Pasak Jūratės, jos prigimtiniai gebėjimai atsiskleidė pradėjus lankyti mokyklą. Moteris šypsodamasi prisimena, kad savo kieme ji buvo kiemo kolūkio pirmininkė, kuri dalindavo darbus ir rašydavo darbadienius, kūrė kiemo teatrą ir režisavo pasirodymus tėvams, paišė mokyklos sienlaikraščius ir tėvų buto sienas.  „Prasimanydavome įvairios veiklos be interneto ir kiekvienas ten reikšdavomės pagal savo prigimtį“, – sako ji.

Ugdymas menu prieš šiuolaikinį tautos genocidą

Jūratė aktyviai domisi sociumo klausimais, todėl pasižiūri, kokias laidas transliuoja lietuviškos televizijos. „Deja, darosi liūdna, – sako ji. – Jei prieš kelis metus dar galėjau suprasti kokio lygio masinei auditorijai kuriamos laidos, tai dabar jau išsigandau supratusi, kad įsigali kalėjimo kultūra ir kalinių manieros… Mano pažįstami šaipėsi, kad žiūriu vieno dainininko vestuves, bet aš jiems sakiau: žiūrėkit ir jūs, kad suprastumėte, kokioje aplinkoje gyvenate.“ Tačiau J. Stauskaitė prisipažįsta, kad apstulbo, kai pamatė naują laidą, kurioje, jos supratimu, peržengiamos visos padorumo ribos ir kurios ji jau negalinti žiūrėti net ir dėl sociumo… „Nejaugi nesuprantame, kad toks neatsakingas, amoralus elgesys viešoje erdvėje yra pats tikriausias tautos genocidas, ypač jaunimo atžvilgiu, – klausia ji. – Baisu, kai tokiuose projektuose vartojamas žodis „talentas“, bet ten vyksta atvira pornografija. Aš manau, kad turi būti koks nors teisinis pagrindas, kuris uždraustų viešą degradacijos demonstravimą, o aukšti valstybės pareigūnai atsako, kad nieko negalima padaryti, nes komercinės TV yra verslas… Betgi tai vieša erdvė, ne uždara, ji privalo turėti kokius nors moralinius apribojimus.“ Menininkė pabrėžia, kad jai visada rūpėjo esminiai dalykai, tikroji Tiesa. Pasak Jūratės, nesvarbu, kokia yra visuomeninė santvarka, žmogaus struktūra ir prigimtis yra vienoda, ji remiasi į dešimt Dievo įsakymų ir tos Tiesos niekas negali nuneigti.

Laisvė kaip siekis kuo mažiau meluoti

Simboliška, kad pirmą kartą su Jūrate susitikau kaip tik Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos 22-ųjų įkurtuvių dieną. 1991 m. netrukus po Sausio 13-osios daugybė žmonių atsiliepė į J. Stauskaitės viziją, kaip ji sako, įkurti laisvės mokyklą… Šiandien tą laisvę ji supranta, kaip siekį kuo mažiau meluoti.

Pirmoji privati dailės mokykla, kurios vadovė – moteris, menininkė. „Iš kur jai tiek valios geležinės ir kam to reikėjo?“ – klausiu pašnekovės. Dailininkė pripažįsta, kad tai buvo sunkios prašviesėjimo dienos. „Išskirčiau dvi inspiracijas: objektyvi ir subjektyvi, – pasakoja ji. – Objektyviąją tuo metu išgyvenome visi, kai supratome, kas įvyko: tapome nepriklausoma valstybė ištrūkusi iš uždaro režimo. Kiekvienas iš mūsų tada norėjo kažką daryti, nes atsiveria naujos galimybės. Buvo stiprus visų bendras supratimas: mes galime. Kita, subjektyvioji, inspiracija buvo susieta su asmeniniais siekiais – atsisakiau sąlyginai ramios, individualistiškos dailininko būties ir ėmiausi man nepažįstamo ugdomojo darbo su jaunimu.“ „Kodėl?“– klausiu. „Iki tol asmeniniame gyvenime su savo iniciatyvom turėjau labai neigiamą patirtį. Bet ta nauja laisvės banga mane įkvėpė pradėti kažką naujo, nes supratau, kad aš pati dabar galiu daryti, ką noriu, ką galvoju ir nereikia niekieno leidimo.“

Taigi, praėjus beveik mėnesiui po Sausio 13-osios tragedijos, vasario 6 d., mudvi su menotyrininke Aldona Dapkute įdėjome skelbimą į „Literatūrą ir meną“ ir „Šiaurės Atėnus“, kviesdamos į Mokytojų namus susirinkti visus norinčius ugdyti jaunimą, būti kartu ir mokytis kurti. Prieš tai savo idėją buvome papasakojusios tuometiniam tos įstaigos direktoriui D. Timukui, jis labai geranoriškai paskyrė mums nedidelę patalpą ir sutartą dieną žmonės pradėjo rinktis į tą kambarėlį… Kai pamatėme, supratome, kad prapuolėme, kadangi tikėjomės ateisiant 10–12 žmonių, o atvažiavo visas šimtas iš visos Lietuvos, žinoma, daugiausia jaunimas… Žiūrėjome pro langą į tuos vis einančius žmones ir nežinojome, ką reikės toliau daryti…“ Štai taip dvi moterys pradėjo kurti pirmą privačią mokyklą: turėdamos nedidelį kambarėlį ir mokymo programos apmatus. Bet jos turėjo labai didelį norą padaryti kažką naujo. „Mano asmeninis tikslas buvo daugiau socialinis – man atrodė, kad beatsikuriančiai Lietuvai reikia kitaip mąstančių žmonių, – sako J. Stauskaitė. – Tikslas tai gražus, bet aš jaučiausi, kaip šveicorius Afrikos džiunglėse: reikia kažką daryti, bet nežinia, nuo ko ir kaip pradėti. Mus išgelbėjo teisingas pasirinkimas: nenorėjome pradėti gaminti daugiau naujų menininkų ir nekvietėme gabių dailei. Mūsų idėja buvo per meno pažinimą ir supratimą, kultūrinį išprusimą auginti laisvą žmogų, kuris reikalingas atsikuriančiai Lietuvai.“

„Ar tokį metodą Jūs ir vadinate „ugdyti menu“?“ – pasitikslinu. „Taip. Ir šiandien po 20 metų mano mokykla laikosi to paties principo ir idėjos, – sako direktorė. – Aišku, kad per tiek laiko pasikeitė kartos, atsirado daugybė naujų dalykų ir tenka keisti metodiką, bet aš vis tiek tebegalvoju, kad net ir šitoje informacinėje visuomenėje, kurioje žmogus per išorinį triukšmą jau nebegirdi iš jo vidaus sklindančios informacijos, reikia vis tiek surasti būdų mokyti vaikus girdėti save. Tam geriausiai tinka kūrybinės užduotys.“

Beje, Stauskaitė pastebi, kad dabar dirbti pedagoginį darbą yra žymiai sunkiau negu tada, kai viskas prasidėjo. „Mūsų pirmieji mokiniai buvo labai sąmoningi, kūrybiški ir imlūs naujoms žinioms. Jie atlikdavo tokias užduotis, kurdavo tokius darbus, kokių šiandieniam vaikui jau nepasiūlysi, nes pastarieji yra visko persisotinę, siekia greito rezultato, bet nesugeba būti kūrybos veiksme“, – pasakoja ilgametė dėstytoja. Ji prisipažįsta, kad šiandieniniuose vaikuose pažadinti juos pačius yra titaniškas darbas. Pasak menininkės, IT naujovės yra geras pasiekimas atliekant techninius darbus, tačiau jos gali nužudyti kūrybinę dvasią, jei bus naudojamos robotizuojant patį žmogų. Jūratė prisimena, kad kurti mokyklą buvo sunku, nes trūko patirties, tačiau kartu ir lengva, nes visą laiką prieš save matė degančias akis, mokiniai gaudė kiekvieną žodį, užduotis atlikdavo kūrybingai, įdomiai, su įkvėpimu. „Mano dailės mokyklos pirmųjų laidų mokiniai dabar yra ir dailininkai, ir dailės mokymo įstaigų vadovai, nors visi jie žinojo, kad mokykla nelipdys iš jų menininkų, meną jie pasirinks, kai supras, kad tai jų prigimtinis pašaukimas, – sako J. Stauskaitė. – Mūsų tikslas buvo duoti pirminį pažinimą ir susivokimą, kur yra žmogiškoji esmė. Būtent menas turi neribotas galimybes suvokti ir save, ir supantį pasaulį, ir vertybes. Man pačiai tame mokyklos kūrimo kelyje buvo įdomu tai, kad įsitvėrusi idėjos „ugdyti menu“, jau vėliau dalyvaudama įvairiose tarptautinėse konferencijose atradau, jog visa tai yra pagrindžiama įvairių sociologijos, psichologijos mokslų, kad pasaulyje nesame pirmieji. Skandinavijoje toks metodas buvo ir yra labai paplitęs. Nuostabu buvo tai, kad matydama jų pristatymus, aš tyliai sau šypsodavausi: „O mes dar geriau savo mokykloje darome“… Tai būdavo visa atperkantys momentai.“

Nusižeminimo mokykla

Pasak Jūratės, tokio patvirtinimo labai reikėjo, nes savo laiku lietuviško meno pasaulio atstovai paprasčiausiai tyčiodavosi, sakydavo, kad rengiame kažkokius diletantus, neparuošiame „produkto“ dailės akademijai… „Betgi mes jų ir neruošiame menui, mes vaikus ir jaunimą ruošiame gyvenimui, – sako moteris. – Žinoma, buvo kas pastebėjo, jog mūsų mokyklos auklėtiniai, pasirinkę vienur ar kitur dailės studijas, buvo patys aktyviausi, nes nebuvo praradę kūrybiškumo. Mes likome ištikimi savo pirmajai meilei – negaminame dailininkų pagal tėvelių sprendimą, mes leidžiame vaikams žaisti, mokome juos būti kūrybingais įvairiose gyvenimo situacijose.“ Mokyklos direktorė neabejoja, kad vaikai kurdami išmoksta pasirinkti vertybes. Svarbiausia – saugoti vaikystę, neatimti iš vaiko galimybės ilgainiui vis naujai patirti atradimo džiaugsmą. Jos manymu, jei jaunas žmogus persisotina, jei pervargsta nuo bet kurios srities, jis praranda naujų kūrybinių atradimų teikiamą džiaugsmą, pats tampa neįdomus. „Mes dirbame ne su išrinktaisiais ir pateptaisiais, o su visais, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių čia atėjo, – sako ji nuoširdžiai. – Kartais tenka būti net ir psichoterapeutais, kol supranti, kaip prie vieno ar kito vaiko prieiti, jį pažadinti. Iš mūsų mokyklos gal tik 20 proc. yra gabiųjų, kurie tikrai bus menininkais. Mums, pedagogams, su visais reikia tiesiog būti.“

„Ir vis dėlto kaip Jumyse dera menininkės, imančios individualistės, ir pedagogės, duodančios ugdytojos, skirtingos prigimtys?“ – noriu sužinoti menininkės vidinius konfliktus.

„Man, kaip menininkei ir kaip žmogui, šis darbas tapo mokykla, – pripažįsta Jūratė. – Čia supratau, kas yra nusižeminimo stebuklas. Pati sau galiu būti ori, garsi menininkė, bet vaikui visai nesvarbus mano žinomumas, jam svarbu tai, ką galiu jam duoti. Mano Gedimino ordinas ar valstybinė premija jam nedaro įspūdžio. Pavyzdžiui, matau, kad žmogus yra negabus, negali atlikti užduoties, vadinasi, kaip pedagogė privalau surasti tokį mokymo būdą, kuris atitiktų to žmogaus gabumus. Mes nevertiname mokinių darbų, bet po kiekvienos užduoties visi kolektyviai aptariame atliktus darbus, aiškinamės, diskutuojame. Tokiu būdu kiekvienas mokinys atranda savo silpnas ir stiprias puses. Kai kurie mūsų mokyklos absolventai, jau besimokantys kitur, sako labai pasigendą būtent tokio kalbėjimosi ir aiškinimo. Kita vertus, mūsų mokytojų užduotis – pamatyti ir vertinti mokinio darbą ne lyginant jo rezultatą su kito, bet pagal jo paties prigimtines galimybes. Tai labai rimta atsakomybė, reikalaujanti ir psichologinio, ir sociologinio suvokimo.“

J. Stauskaitė atvirauja, kad į mokyklą ateina labai įvairūs vaikai: ir nuskriausti gyvenimo, ir nepritapę… Ji tikrai žinanti, kad buvo keletas atvejų, kai pedagogams pavyko atkurti jaunų žmonių pasitikėjimą savimi, o gal ir išgelbėti gyvybę… Reikia tesėti duotą pažadą – gerbti kiekvieną individualybę. Ji sako, kad mokykloje dėsto žinomi menininkai, tačiau ne dėl kokių nors ambicijų, o todėl, kad su vaikais turi dirbti tik kūrybingi žmonės, kitaip nieko gero nebus. „Tačiau ne visoms „žvaigždėms“ mūsų principai buvo priimtini ir su tokiais greitai atsisveikindavome. Negalima užduoti darbą ir išeiti kur nors „gerti kavos“, negalima nesidomėti, kuris vaikas buvo užsiėmime, kuris ne… Pedagogas turi žinoti, kas lanko jo pamokas, ir užmegzti asmeninį ryšį, tik tada jaunas žmogus jausis visavertis, o jo darbas bus svarbus. Turiu pripažinti, kad surinkti tokių pažiūrų dėstytojus menininkus yra labai sunku“, – patirtimi dalijasi mokyklos vadovė. Kartu ji džiaugiasi, kad dabar jau daug kas jos idėjas ir programas naudoja ruošdami dailininkus, dizainerius, viešai pripažįsta, kad ši metodika įdomi ir vertinga.

Apie sielos tėvynę…

Kiek netikėtai mūsų pokalbis pakrypo egzistencijos link, nes J. Stauskaitės paklausiau, koks jos santykis su būtimi ir kas maitina jos sielą, keliaujančią laiku?

„Jaučiuosi apdovanota tuo, kad esu realiai pajutusį ryšį su aukščiausia jėga: pirmą kartą tai įvyko prieš mano grafikos darbų ciklą „Baltas paukštis meta juodą plunksną“, kuris ir gimė įkvėptas tos vizijos. Vėliau tie paveikslai turėjo stiprų dvasinį poveikį: vieni žmonės negalėjo į juos žiūrėti, o kiti – negalėdavo nuo jų atsitraukti. Net pavadinimo negaliu paaiškinti, nes jis nėra logiškas, atėjęs iš pasąmonės. Taip aš supratau, kas yra Dievo dovana būti tiesioginiu Jo minties laidininku. Kitą kartą labai stiprų išgyvenimą patyriau Egipte, vienoje mažoje piramidėje, kai išėjo visi lankytojai, o aš pajutau lyg kokį šviesos stulpą pereinantį per mane ir puolusi ant kelių pradėjau melstis (dabar net nežinau, kaip meldžiausi, bet tada žinojau, kad esu su Dievu). Kai kitą kartą nuvykau į Egiptą norėdama aplankyti tą pačią piramidę, ji buvo uždaryta… Tai labai asmeniški išgyvenimai, kurie kitiems gali atrodyti nesąmonė, bet aš juos patyriau, todėl sutinku, kad žmogus yra amžinai keliaujanti siela. Tie, kurie sako, kad įkvėpimas, vizija, regėjimas yra tik susigalvojimas, akivaizdu, nieko apie tai nežino ir nieko panašaus nėra patyrę. Kadangi esu patyrusi ir daugiau panašių Dievo dovanų, tai net jei būčiau netikinti, pradėčiau tikėti. Po tokių patyrimų pradėjau suprasti, kad iš tikrųjų yra Tiesa, kuri nepriklauso niekam ir negimsta diskusijoje… Tai aš vadinu Tiesos dovanos apreiškimu.“ J. Stauskaitė sako, kad tokiu asmeninio patyrimo būdu ji ėjusi į religijos atradimą. Dar giliau į tai „įkrito“ perskaičiusi Yansei knygą „Jėzus, kurio iki šiol nepažinojau“. Šią knygą „suvalgiusi“ trečią kartą suprato, kad yra tiesiog laimingas žmogus. „Laimingas todėl, kad suvokiau krikščionybės esmę per asmeninį patyrimą ir kitų žmonių Jėzaus asmens patvirtinimą“, – sako Jūratė. Pasak jos, žmones suvienija ne vienodas išsilavinimas ar profesija, o sielų bendrystė.

Jūratė Stauskaitė 3
  • Facebook
  • Google+
  • Twitter
  • Gmail

(Iš ciklo „Baltas paukštis meta juodą plunksną“)

Kalbėdama apie daugialypę gyvenimo patirtį, ji pasakė, kad yra dėkinga už sudėtingą savo gyvenimo kelią, nes tai ją išmokė gyventi. „Taip, aš nesitaikiau su tuo, kas kitiems atrodė įprasta. Visada dariau taip, kaip man atrodė, todėl dažnai buvau autsaiderė. Sunku laužyti stereotipus, tačiau tai ir yra mano turtas: laiptelis po laiptelio į vis didesnę laisvę. Žinoma, kartais pajunti, kad jau nebesi ta maloni, švelni moteris, kuria žavisi, gal netgi norėtųsi tokia būti, bet tu jau tokia nebesi,“ – teigia pašnekovė.

„Ar tai Jums patinka?“ – spontaniškai paklausiu.

Ji akimirką patyli ir atsako: „Man tai nepatinka. Be ironijos sakau, kad pavydžiu toms iš prigimties švelnioms, romioms, išsilavinusioms moterims, kurios gyvena pagal savo moterišką paskirtį prioritetu laikydamos šeimą, šalia kurios yra vaikai, vyras. Norėčiau tokia būti. Bet man patinka, kad aš suprantu tą skirtumą… Esu kitokia – ir neturiu galimybės rinktis, tokia esu sukurta.“

„Vadinasi, Jūs gyva. Turiu omeny – sveiko proto…“ – patikslinu.

„Taip, dabar mano devizas: „Aš noriu numirti gyva!“ – kvatojasi Jūratė. – Jauna jau nenumirsiu, bet gyva norėčiau numirti. Gal pasižiūrėjusi į veidrodį sau ir nepatinku, betgi kitokios neturiu, priimu save tokią.“

Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos 20-mečio proga Švietimo ir mokslo ministerijos teikimu Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė įkūrėjai Jūratei Stauskaitei įteikė Gedimino ordiną. Per tuos du dešimtmečius šioje mokykloje mokėsi tūkstančiai vaikų ir jaunimo, ir visi jie išsinešė dalelę Jūratės kūrybiško džiugesio, motiniškos meilės ir žmogiško padrąsinimo gyventi savo Gyvenimą.

Šiandien, kai Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla pradėjo trečią dešimtį, galima pasakyti, kad didelėms svajonėms reikia tik drąsios širdies, ir jos virsta realybe.

 Danguolė Bičkauskienė

Rubriką „Jie išdalino save kitiems“ remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“

Pin It on Pinterest