Religija ir kaukės

Visą savo gyvenimą bijojau religingų žmonių. Iki šiol bijau. Iš pradžių jausdavausi baisiai nejaukiai nežinodama, kur atsiklaupti, kada atsistoti, bijodavau suklysti bekalbant maldą. Vėliau pastebėjau, kaip žmonės patekę į religinę aplinką įsitempia, pamaldžiai sukrauna rankas, paplonina liežuvį, na, tampa panašūs į tas skulptūrėles ant altorių. Kitaip tariant, sudavatkėja. Tokie jie nesavi, netikri, matyt, ir patys savęs tuo metu nemyli…

Tik vėliau, atradusi Šventąjį Raštą, skaitau ir mąstau: nieko sau, nusidėjo moteris ištvirkaudama, muitininkas apiplėšė savo tėvynainius, ir nieko. Jėzus ramiai, meiliai su jais pasišnekėjo. Jokių tono svyravimų. Tik tereikia Jam užeiti į šventyklą – stalai pakyla į orą, pažyra pinigai, paleisti laksto
aukojimui skirti gyvuliai. O intonacijas ar girdite? Ramumo, meilumo nė kvapo. Girdime riksmą, pyktį, erzulį.

Kodėl fariziejai, rašto aiškintojai ir sergėtojai susilaukia daugiausia priekaištų ir barimo? Negana to, juos perspėja, kad bus teisiami griežčiausiai iš visų.

Tik pagalvok, kiek didžiausių nusikaltimų, sudeginimo ant laužo, kryžiaus žygių ir prievartos buvo padaryta su kryžiumi ant kaklo. Užuot leidę įkvėpti Dangaus kvapo šie žmonės, kur tik eidavo, palikdavo pragaro smarvę.

Kaip painu ir gėdinga ir, be abejo, apmaudą kelia. Ir čia tokie pavadinimai, kaip „angių išperos“, tie, kurie „blizgina išorę, o purvini viduj“, atrodo labai vietoje.

Tik su ta religine fariziejiška išore išeina keistokai. Vis atrodo, tai taikoma šventikams, kunigams ir vienuoliams, bet ne man.

Štai kokią istoriją – sakmę (žinoma, ne iš Šv. Rašto) skaičiau kartą apie Mozę. Šis vienas vaikščiojo po kalnus, ir tolumoje pamatė piemenis. Šie klūpojo ir vienas jų meldėsi tokiais žodžiais:

„Mano mylimasis Dieve, aš Tave taip myliu, kad tu net neįsivaizduoji. Padaryčiau dėl tavęs viską. Jei tik palieptumei, paskersčiau Tau riebiausią aviną. Galėsi jį pasikepti ir užsipilti uodegos riebalų ant ryžių, kad tau būtų skaniau. Tada numazgosiu tau kojas, išvalysiu ausis ir išgaudysiu tau utėles. Štai kaip aš tave myliu.“ Mozė subarė piemenį, kad šis netinkamai meldėsi, sakydamas, kad tai visai ne malda. Bet tą naktį Mozė išgirdo balsą: „O Moze, ką tu padarei?! Apibarei piemenį, nesuprasdamas, koks jis man
brangus, kokia kilni jo širdis, kokie geri jo ketinimai.“

Tai tik pasako, kiek iš tiesų sakmėje tiesos. Esu tikra, ne kartą girdėjote savo vaikus panašiai besišnekučiuojant su savo Dievu, tik ar nepasistengėte „padirbėti“ kaip tas Mozė?
Kiek kartų teisėte ir vertinote kitaip Dievą garbinančius, o gal į bažnyčią nevaikštančius, surikiuodami žmones pagal gerus ir ne tokius gerus. Tik visa bėda, kad nei tau, nei man niekas nedavė tos teisės.

Šįsyk žurnalas nori prakalbinti tave ne visai patogia tema, kad prieš ieškodami krislo svetimoj aky pirma išsikrapštytumėme rąstus iš savosios.

Bet juk ir mūsų išganytojas gimė baisiai nepatogioje, tiesiog žmogui nepadorioje vietoje – tvarte. O žiūrėk, kiek šviesos iš to būta.

Šviesių tau kalėdinių skaitinių, kad vaikišku naivumu galėtumei Išganytoją ir artimą bei svetimą pasveikinti gimusį.

Tavo Aušrinė