Nebijok dykumos

Gera kalbėti apie laiką, kai širdis dainuoja ir jaučiasi išgirsta, pamylėta, reikalinga. Tačiau mūsų sielos dažnai išgyvena visai priešingas būsenas – kai Dievo šalia nejauti ir Jo balso negirdi. Jautiesi nusivylusi ir vieniša, išduota. Tuomet taip noris nurašyti gyvenimą ir visa, kas iki šiol buvo šventa. Kam mums reikalingos tokios dykumos? Ar tai nutinka dėl mūsų klaidų? Ar esi girdėjusi apie Motinos Teresės laiškus savo dvasios vadovui? Ši nepaprasta Dievo tarnaitė tikrai klausė savo Viešpaties balso ir yra nepaprasto atsidavimo pavyzdys daugeliui. Tačiau pati ji išgyveno klaikią sausrą, kurią vadino „tamsia naktimi“: „Begalinis vienišumas – neturiu į ką atsigręžti nei viduje, nei išorėje. Negaliu su nė kuo pasikalbėti, netgi kai kalbuosi – niekas nepasiekia mano sielos. Jei egzistuoja pragaras – veikiausiai jame gyvenu. Kaip baisu būti be Dievo – Be maldos – tikėjimo – be meilės – Vienintelis dalykas, kuris lieka – įsitikinimas, kad darbas priklauso Jam. Nepaisant visko – noriu likti Jam ištikima – atiduoti save, mylėti jį ne už tai, ką duoda, bet už tai, ką atima – būti jo valioje – Neprašau Jo, kad pakeistų savo požiūrį ar planus dėl manęs – teprašau naudoti mane“ (iš knygos „Motina Teresė „Ateik, būk mano šviesa“ Kalkutos šventosios asmeniniai raštai).

Dar girdėjau istoriją apie tai, kaip juvelyrai valo sidabrą. Pasirodo, jeigu lydomą sidabrą krosnyje laikysi per trumpai, jis nebus švarus, jei per ilgai – sugadinsi. Klausite, koks momentas yra tasai tikrasis? Pasirodo, tada, kai skystame sidabre atsispindi meistro atvaizdas.

Tu ir aš patiriame nuolatines gyvenimo grumtynes, nemalonumus ir išdavystes. Mums tikrai norėtųsi kažkaip viso to išvengti, tačiau esame savo Kūrėjo rankose tarsi sidabras, bet su priemaišomis. Ir nors krosnies karštis primena pragarą, Viešpats niekada nesugadina savo kūrinių; Jis nei tavęs, nei manęs nelaikys ugnyje per ilgai. Tą sekundę, kai Jo atvaizdas atsispindės mumyse, krosnies karštis pasibaigs, darbas bus atliktas. Mane tai labai guodžia.

Šią žiemą panorome prašnekinti tave apie dykumą: kai Dievo nesigirdi, kai naktis per tamsi. Bet būtent tokiu metu ir gimė pati didžiausia viltis. Tą dieną vadiname KALĖDOM.

Viltingų Kalėdų tavo sielai.
Aušrinė

Spustelėkite piktogramą, kad skaitytumėte žurnalą visame ekrane: